Žvelgiant iš transcendentinės atskirties "laiko kapitonas"* kaip tam tikra katachrezė sujaukia iki šiol gyvavusius fotografijos matmenų apmatus, kaip koks tartiufiškas reliatyvumo kirminas. Subjektyvi
staccato impresija, visiška vaizdų imersija, kasdienybės ir anapusybės reabilitavimas atspindi realybės formavimo pokyčius vaizdinėje sensibilioje pagavimo praktikoje ir kiekviename akies geste. Analogija tarp p. Šeštos aukos vaizdo ir žodžio juntama net ir tuščiomis rankomis bei akimis. Net stipriau ir pagaviau, nei kad matytumėm jos (jo) portretą ar "prisirašymo"
sensus foto.
Kadangi "meno nebėra" ar bent jau vyksta meno disipacija, p. Guru prikelia eliminuotą meno (kūrėjo, žiūrovo, mokinio) elitiškumą. Fotografijos meno idealai, ekskliuzivyškumas ir kumuliacinė fotovaizdo pateiktis p. ŠA rankose tampa dabartinės Vakarų kultūros fotomeno kanonu. "Autorius mirė", tarsi teigia p. Guru, pažerdamas autentiškus saviįprasminusius (at)vaizdus, ekspresyvią, ekstraordinarią ekspresiją; tuo pačiu įrodydamas, kad fotoatvaizdas pasirodo daugybėje formų ir turinių kaip interkurentinis menininko sielos palydovas.
Mūsų akies judesys žiūrint p. Gurų fotografijas (tiek jo(s) atvaizdą, tiek įvaizdį ir pateiktis) neaprėpia gigantiško vaizdinių ploto ir užkliūna už tuščio empirinio vaizdo. Tik pasitelkus ir tuo pačiu atmetus empiriosimbolizmo grandines ir pančius būsim atviri p. Guru Šeštąjai aukai...
Su lapkričio 5-tąja!!!
------
*
QUOTE(šešta_auka @ 2009 11 05, 11:14)
Galiu
prisiimti jūsų laiko kapitono pareigas ir pasidalinti savo neįkainojama patirtimi, nes matau, kaip Biblijoje minima tauta 40 metų po dykumą klaidžiojat