Šventi vardai - Puslapis 48 - Krikštynų metas

ŠTAI KĄ PAVYKO SURASTI APIE KAI KURIUOS MOTERIŠKUS ŠVENTUS VARDUS/ASMENIS.

Vardo reikšmė: Ona - hebrajų (sen. žydų): „patraukli, žavi“.
Šventoji: Šv. Ona buvo švč. Mergelės Marijos motina. Manoma, kad šv. Ona - Betliejaus kunigo Matano duktė. Ji buvo ištekėjusi už Joakimo, su kuriuo ilgai neturėjo vaikų, tačiau pagaliau ji susilaukė dukters Marijos. Ona mirė sulaukusi senyvo amžiaus.
Šv. Ona - moterų, našlių globėja. Kai kur Lietuvoje ji buvo laikoma ir saugotoja nuo gaisro, ugnies. Bažnytinėje ir laiudies ikonografijoje Ona vaizduojama sėdinti su knyga rankoje, mokanti Mariją arba trise - su Marija ir kūdikėliu Kristumi. Šv. Onos, mokančios Mariją, siužetas naują prasmę įgijo spaudos draudimo metais. Tuomet jis ėmė reikšti liaudies meilę knygai, mokslo troškimą.
Apie šeimos gyvenimą, jos tradicijas, papročius sprendžiame iš vaikų poelgių. Vaikai yra savotiškas šeimoje vyraujančios dvasios atspindys. Tad, suprantama, kad ne vien Dievo malonė Marijai padėjo tapti Išganytojo motina, bet ir Šv. Onos rūpestis, pastangos perduoti savo dukrai stebuklingą Dievo veikimą žydų tautos istorijoje, žydų tautos papročius, dvasinius turtus. Šv. Ona buvo ne tik biologinė Švč. Mergelės Marijos motina, bet labiausiai ji buvo jos dvasinė motina.

----------

Vardo reikšmė: Marija - hebrajų (sen. žydų): „atkaklioji“
Šventoji: Švč. Marija (aram.k. מרים Marjām „karti“) - krikščionių religijoje Jėzaus Kristaus motina.
Romos katalikai Mariją garbina bei dažnai vaizduoja savo bažnytiniame mene. Protestantai jai skiria palyginus mažai dėmesio, kadangi sąlyginai mažai buvo minima Biblijoje ir Apaštalų darbuose. Esama krikščionybei nepriskiriamų tikėjimų, kurie pripažįsta Mariją.
Per Švč. Mergelę Mariją yra meldžiamasi ir prašoma pagalbos, užtarimo. Tam specialiai sukurta malda – Sveika, Marija. Marijos garbei yra keletas religinių švenčių; jos vardu pavadinta šimtai bažnyčių, švenčiami atlaidai.

Kita šventoji: Šv. Marija Magdalietė - Naujajame Testamente – Magdalos miestelio moteris, iš kurios pagal Bibliją, Kristus išvarė septynius demonus. Taip pat tikima, kad rabinų pagauta paleistuvaujanti moteris, į kurią Kristus liepė rabinams mesti akmenį, jei jie patys "be nuodėmės", buvo būtent Marija Magdalietė. Romos katalikybėje,stačiatikybėje ir anglikonizme ji laikoma šventąja, bet krikščioniškajame fundamentalizme – tik nusidėjusia moterimi.
Teigiama, kad Marijos Magdalietės palaikai buvo paslėpti nuo saracėnų ir atrasti 1279 metais Provanse (dabartinėje Prancūzijoje), jos kaukolė saugoma Saint Maximin-la-Sainte-Baume miestelio katedros požemiuose, kitos kūno dalys neišliko, jas išsinešiojo keliaujantys piligrimai ir popiežiai.
Jos gyvenimo aprašymų yra keletas variantų. Jos kultas labiausiai paplitęs Prancūzijoje. Po Prisikėlimo Petras patikėjo Magdalietę palaimintajam Maksiminui. Su juo, Lozoriumi, Morta ir daugeliu kitų ji buvo krikščionių persekiotojų įsodinta į laivą be vairininko, kad visi žūtų. Apvaizdos vedamas laivas atplaukė į Marselį, čia visi rado prieglobstį po šventyklos portiku, ir iškart, norėdama atversti stabus garbinančius žmones, Magdalietė pradėjo savo apaštališką veiklą; ji atvertė šio krašto kunigaikštį, ir Lozorius tapo Marselio vyskupu. Tada ir atvyko į Eks an Provansą, ir čia Maksiminas buvo pašventintas vyskupu. Paskui Magdalietė pasitraukė į nuošalią vietą, kur be maisto ir drabužių išgyveno trisdešimt metų. Pajutusi besiartinančią mirtį, siuntė žinią vyskupui Maksiminui, ir šis nunešė jai Eucharistiją: šventoji laiminga apsiverkė ir užmigo Viešpatyje.

----------

Vardo reikšmė: Elžbieta (Elzbieta) - hebrajų (sen. žydų): „prisiekiu dievu“.
Šventoji: Šv. Elžbieta, Vengrijos karaliaus duktė, Tiuringijos kunigaikštienė, gimė 1207 metais. <...> Nuo kūdikystės pasižymėjo ypatinga meile Dievui ir gailestingumu vargšams, ligoniams ir apleistiesiems.
<...> Šv. Elžbieta, gyvendama kunigaikščių pilyje, neatsisakė meilės darbų artimui. Ji lankė ligonius, apleistuosius, maitino vargšus. <...>
Šv. Elžbieta gyveno kaip karalienė, tačiau sau ir savo šeimai daug laiko neskyrė. Pati didžiausia nelaimė šią moterį ištiko, kai ji sužinojo, kad jos vyras Liudvikas IV, išvykęs Šventosios Žemės vaduoti, mirė Sicilijoje.
Kryžiaus žygyje mirus vyrui, kunigaikštienė Zofija ir jos sūnus Henrikas išvijo šv. Elžbietą iš pilies su trimis mažais vaikais. Valdovo įsakymu buvo uždrausta kam nors ją priimti. Tačiau atsirado vienas geraširdis viešbučio savininkas, kuris šv. Elžbietą apgyvendino tvarte. Šv. Elžbieta dėkojo Dievui už tokį likimą ir toliau ugdė dorybes, atsilygindama Dievui už prabangų gyvenimą. <...>
Vietos vyskupas ir giminės sugrąžino kunigaikštienei prarastą dvarą. Kunigaikščiai siūlė jaunai našlei savo ranką, bet ji visko atsisakė, likusį gyvenimą paskirdama atgailai už save, vyrą ir kitus.
1231 m. lapkričio 17 d., išsekusią nuo sunkių vargų ir kentėjimų, Dievas šv. Elžbietą išvadavo iš žemiško skurdo ir jos kančias pakeitė amžina dangaus laime. Praėjus ketveriems metams, ji buvo paskelbta šventąja.
Kita šventoji: šv. Elžbieta Portugalė. <>

----------

Sofija - graikų: sophia „išmintis“
Šv. Sofija, manoma, gimė Milane. Mirė apie 130 m. Romoje. Legendoje pasakojama, kad Sofija, likusi našlė po savo turtingo vyro mirties, paliko Milaną ir, trokšdama tapti kankine, su savo dukterimis Fides (Tikėjimas), Spes (Viltis) ir Caritas (Meilė) iškeliavo į Romą. Imperatoriaus Adriano nuteistos, Sofijos dukterys buvo kankinamos ir nužudytos. Sofiją po trijų dienų taip pat nužudė, kai ši meldėsi prie savo dukterų kapo.
Ši legenda yra susijusi su šv. Pauliaus „Himnu meilei“ (1 Kor 13,12-13): „Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas („Sofija“ – išmintis). Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“.
Sofijos kulto apraiškos siekia šeštojo šimtmečio Romą. Dažnai šv. Sofija yra siejama su ankstyvosios krikščionybės Bizantijos bažnyčia – šv. Sofijos soboru Konstantinopolyje – šiandieniniame Stambule. Tačiau šiuo atveju iš tikrųjų būta kitos primtakės – dar prieš šv. Sofijos kulto atsiradimą. Išties Šv. Sofijos soboras yra „šventosios išminties“, bet ne šv. Sofijos bažnyčia.
Ypač viduramžiais žmonės varge ir liūdesy prašydavo jos užtarimo. Šv.Sofija yra vargstančių ir liūdinčių našlių patronė.

----------

Beatričė - italų iš lotynų: beatrix „laimę nešanti“.
Šv. Betaričė. Apie šią seniai gyvenusią šventąją nedaug ką galima papasakoti. Pasak krikščioniškosios tradicijos, palaidojusi už tikėjimą nukankintus savo brolius Faustiną ir Simplicijų, ji buvo įskųsta ir nužudyta.
Beatričės vardą turėjo ir daugiau šventųjų. Viena iš jų – belgė cistersių vienuolė, mirusi 1268 m. rugpjūčio 29 d. Jos tėvas finansiškai rėmė cistersus, kurie provincijoje steigė moterų vienuolynus, tuo būdu atsiliepdami į šiame krašte XII a. pabrėžtą poreikį ieškoti naujų galimybių moterų dvasiniams pašaukimams ugdyti. Mėgstamiausi šv. Beatričės skaitiniai buvo Šventasis Raštas ir traktatai apie Švč. Trejybę. Karališkojoje Briuselio bibliotekoje saugoma šios šventosios autobiografija lotynų kalba. Taip pat išlikęs jos parašytas mistinis traktatas viduramžių flamandų kalba, apibūdinantis šventos meilės vedamos sielos kilimo link Dievo patirtis. Panašiai kaip ir žymaus mistiko šv. Kryžiaus Jono (+1591) raštuose, taip ir čia išskiriami aktyvusis ir pasyvusis dvasinio augimo etapai: paties žmogaus tobulėjimo pastangos veda į pilną atsidavimą Dievo veikimui. Šv. Beatričės pavyzdys, paplitusi jos autobiografija ir kiti raštai tarp viduramžių belgių cistersių vienuolių pažadino ir daugiau šventųjų rašytojų mistikių.
Dar viena šv. Beatričė (Beatriz da Silva e Meneses, 1424–1491) yra portugalų kilmės, gimusi Ceuta mieste Šiaurės Afrikoje, didžiąją gyvenimo dalį praleidusi Ispanijos žemėje. Giminystės ryšiu buvo susijusi su Portugalijos karališkąja šeima. 1447 m. į Kastiliją palydėjo Portugalijos princesę Izabelę (Isabel de Aviz, +1496), ištekėjusią už Kastilijos karaliaus Jono II (Juan II, 1405–1454). Jos grožis traukė vietinių didikų dėmesį, sukeldamas pačios naujosios karalienės Izabelės pavydą. Tad Beatričė slapčia pasitraukė į Toledo, kur apie trisdešimt metų gyveno vienuolyne. Vėliau nutarė įkurti naują vienuolyną Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo garbei ir 1489 m. tam gavo popiežiaus Inocento VIII (1432–1484–1492) leidimą. 1976 m. spalio 3 d., skelbdamas Beatričę šventąja, popiežius Paulius VI (1897–1963–1978) priminė, kad jos įkurtas kontempliatyvus Nekaltojo Prasidėjimo Ordinas (OIC) turi 3000 narių, gyvenančių 150-yje vienuolynų įvairiose pasaulio šalyse. Šios seserys koncepcionistės, įsipareigojusios atgailai ir kontempliacijai, yra tarsi žiedas, išsiskleidęs iš Dievą mylinčios jų įkūrėjos šv. Beatričės širdies.

----------

Liucija – lotynų: „šviesa“.
Pasakojama, kad šv. Liucija (lot. „šviesa“) savo maldomis išgydžiusi sergančią motiną. Motinai pasveikus, jos abi pardavė visą savo turtą ir išdalino vargšams. Dėl tokio poelgio supyko Liucijos sužadėtinis ir paskundė ją teismui, kuris nuteisė Liuciją sudeginti ant laužo. Šv. Liucija dabar yra krikščioniškas šviesos simbolis.
Pasakojama, kad šv. Liucija (lot. „šviesa“) savo maldomis išgydžiusi sergančią motiną. Motinai pasveikus, jos abi pardavė visą savo turtą ir išdalino vargšams. Dėl tokio poelgio supyko Liucijos sužadėtinis ir paskundė ją teismui, kuris nuteisė Liuciją sudeginti ant laužo. Šv. Liucija dabar yra krikščioniškas šviesos simbolis.
Liucija (m. 304), kankinystės istorija apipinta legendomis. Liucija buvo sicilietė, gimusi pasiturinčioje šeimoje Sirakūzuose ir patyrusi kankinystę Dioklecijano persekiojimų metu.
Pasak legendų, ji anksti paaukojo savo skaistybę Dievui. Tai išmintinga mergaitė, laukusi Sužadėtinio su degančiu žibintu; mirusi dėl jo, pati suspindo amžinąja šviesa. Ji susijusi su šviesa ir savo vardu (lot. lux - „šviesa“). Liucijos iš Sirakūzų idealas buvo Agota iš Katanijos, ji net buvo nuvykusi melstis prie šios šventosios kapo.
Pasakojama, kad Liucija turėjusi labai gražias akis. Daugelis norėjo ją vesti, tačiau motina Eutichija sužadėjo ją su jaunu pagoniu. Tačiau Liucija atsisakė tekėti. Anot legendų, jos akys buvo nusiųstos jos siekusiam pagoniui jaunikaičiui, mat atstumtas jis labai įsižeidė ir persekiotojams įskundė, kad ji krikščionė.
Liucijos kankinystės istorijoje rašoma, kad mergelę tardęs teisėjas norėjo pasiųsti ją į viešnamį, - tada ji nebūtų galėjusi sakyti, kad jos kūnas yra Šventosios Dvasios buveinė, - bet net jaučių jungas negalėjo jos pajudinti iš vietos. Tada budeliai apdėjo ją aliejuje bei dervoje išmirkytais žabų ryšuliais ir juos padegė. Liucija meldėsi, kad ugnis jos nedegintų, ir sakė: „Tikintiems Kristų parodysiu kančios dorybę, o netikintiems atversiu puikybės užtemdytas akis". Kai ir tas bandymas pasirodė nesėkmingas, jai perpjovė gerklę. Kadangi Liucijos laikas buvo jau atėjęs, vedama mirti ji nesipriešino.
Jos globa susijusi su šviesa: ji globoja neregius, akių gydytojus ir elektrikus; globoja ir žemdirbius, nes žemė ariama jaučiais, kurie negalėjo jos pajudinti iš vietos. Jos prašoma pagydyti akis, grąžinti regėjimą, ji padeda nuo gerklės ligų, nes pačiai buvo perpjauta gerklė.

----------

Agota - graikų: „gera, kilni“
Šv. Agota kilusi iš Sicilijos miesto Katanijos. Tikriausiai apie 250-uosius metus buvo nukankinta dėl tikėjimo į Kristų. Legenda pasakoja, kad ši aukštos kilmės mergina nesutiko tekėti už miesto prefekto Kvintijano, kuris buvo ne tik pagonis, bet ir negarbingas žmogus. Už tai susilaukė grasinimų ir galiausiai - persekiojimo. Įmesta į kalėjimą neatsisakė savo tikėjimo. Prefektas įsakė jai nupjauti krūtis, tačiau naktį pasirodęs šv. Petras užgydė jos žaizdas. Vis tik jos persekiotojai nepaliko ramybėje ir kitą dieną po žiaurių kankinimų Agota mirė. Taigi Agota tikrai buvo visai jauna.
Ši mergina nebuvo užmiršta. Pagarba jai virto krikščionišku kultu ir, greičiausiai, labai greitai išplito. Tai patvirtina ir faktas, kad jos vardas pateko tarp nedaugelio šventųjų, minimų Mišių Eucharistinėje maldoje. Šeštame amžiuje popiežiaus Simacho rūpesčiu Romoje jau iškilo jos vardo bažnyčia. Žinoma, labiausiai Agota mėgstama ir gerbiama savo gimtinėje, Katanijoje. Pasakojama, kad per jos mirties metines išsiveržė prie pat miesto esantis Etnos ugnikalnis. Išsigandę miestiečiai surado Agotos skraistę ir išnešė ją prieš atitekančią lavą. Ugnikalnis nurimo ir miestas buvo išgelbėtas. Nuo to laiko šventoji tapo ne tik Katanijos Globėja, bet ir saugotoja nuo gaisrų bei sunaikinimų. Daugelyje šalių paplito paprotys Agotos dieną šventinti duoną ir vandenį, - kaip priemonę, apsaugančią nuo gaisro ir nelaimių. Be abejo, šis paprotys siejasi su jau minėtu Katanijos išgelbėjimu nuo degančios ugnikalnio lavos. Agotos gyvenimas iškalbingai liudija ir apie kitą ugnį, kuriai šventoji taip pat neleido užsiliepsnoti. Mergystė, kurią gynė Agota, bei jos kankinystė - didžiausias pasiaukojimas dėl Kristaus, saugantis kiekvieną žmonių bendruomenę nuo žemų aistrų ir nuodėmės gaisro.

Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė (deivės Gabijos) sutapatinta su Šv. Agotos varduvėmis. Tad šią dieną sveikinamos Agotos. Duona šią dieną pradėta šventinti bažnyčiose.

----------

Barbora – graikų: barbara „svetimšalė“.
Šv. Barbora laikoma globėja visų, kurie mirė ne sava mirtimi, t.y., per nelaimingą atsitikimą, ypač nuo gaisro. Taip pat tikima, kad jai meldžiantis apsisaugoma nuo žaibo, gaisrų. Taip pat tikima, kad jai meldžiantis apsisaugoma nuo gaisrų. Lietuvos kaime ji laikyta avelių globėja - tą dieną moterys neverpdavo vilnų, neaudė.
Anot legendos, Barbora buvusi Mažosios Azijos turtuolio Dioskuro dukra. Tėvas labai saugojo dukrą ir net uždarė bokšte, kad jos nesuviliotų nuolatiniai gerbėjai. Barbora įtikėjo, apsikrikštijo ir buvo už šį poelgį tėvo pasmerkta. Romėnų valdžia ją kankino ir nukirsdino tėvo kardu. Tikima, kad po jos mirties tėvą nutrenkė žaibas.
Barbora vaizduojama su karūna ant galvos, su suknele ir ilgu apsiaustu. Dažniausiai ji kairėje rankoje laiko kalaviją, o dešinėje taurę arba palmės šakelę.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis