[quote=Dijav,2010 05 26, 12:02]
Va ir dabar parašiau kelias žinutes ir adrodo kad be reikalo užkroviau čia žmonėms savo išgyvenimus?.....(nu čia sau viduje priekaištauju, sakau sau...nu ko čia susireikšmini, viskas juk gerai---Nieko čia neužkrauni, turbūt dauguma iš mūsų kartais jaučiame tokia nuoskaudą ,savęs gailestį ir minčių visokių užplaukia...taip darbas -rupestis gerai, kartais gal kitoms bus ir keista ,bet pažiūriu laidas pav.kai bėdų turgus ar kitoius išgyvenimus ir sulyginu jų kančias su mano ir kažkodėl prieinu išvados,kad yra lyg ir baisesnių bėdų negu mano ir žmonės tokie stiprūs ,kiek žmogus gali pakelti turbūt tik Dievulis žino,rodos žiūriu galvoju juk jau toi šeimoi beviltiška kažko tikėtis o jie tiki ,šypsos...Ir prieini išvados-gyvenimas yra gražus,kad kartais rodos ir nepakeliama,bet jis duotas tik viena karta ir jį reikia nugyventi pamatant visas grožybes ir atlaikyti mestus sunkius įšukius ...stiprybės Dijav tau ir žinoma mums visoms,kai užplaukia silpnumo akimirkos...
QUOTE(tokia profesija @ 2010 05 26, 12:36)
Pirmiausia, pasakykit man, kaip pamatuoti, kieno skausmas didesnis - to, kuris serga vėžiu; to kuris prarado mylimą sutuoktinį, vaiką; to, kuris patyrė tris persileidimus ar to, kuris išgyvena pirmą nesėkmingą IVF? Man atrodo, skausmas nepamatuojamas ir nepalyginamas. Čia jūs pati sau neleidžiat skųstis, gedėti, būti silpna. Kai kurie žmonės gedi atvirai, o va jūs užmaskuotai. Nei tai gerai, nei blogai, tiesiog jūs taip elgiatės, alinat save ir tiek.
Dėl jausmų vėlgi... Blogai jaučiuosi, yra ne jausmas. Aš pykstu... Man liūdna... Man gėda... Štai jausmai. Nežinau, ar jūs bėgate nuo savo jausmų, ar jus varžo eteris, o tai visiškai suprantama, tiesiog kiekvieną kartą, kai užeis kokia tai nuotaika, bandykit sau įvardinti, koks tai jausmas. Na gal tas vienas vienintelis sakinys "mintys būna nuo to,kaip man savęs gaila" buvo panašus į jausmą, bet kitąkart tiesiai ir sakykite - Aš savęs gailiuosi...
Mintys, kurias išsakė Gaja yra labai svarbios, bet jų nekomentuosiu, nors labai norėčiau... Nekomentuosiu, nes jūs tiesiai taip ir nepasakėte - Aš jaučiu...
O dėl sveikatos, na labai liūdna, kad žirniukai vis pabėga... Kaip supratau, vis buvo nesivystantys nėštumai... Ir priežasčių gydytojai neranda... Chm..
Dėl jausmų vėlgi... Blogai jaučiuosi, yra ne jausmas. Aš pykstu... Man liūdna... Man gėda... Štai jausmai. Nežinau, ar jūs bėgate nuo savo jausmų, ar jus varžo eteris, o tai visiškai suprantama, tiesiog kiekvieną kartą, kai užeis kokia tai nuotaika, bandykit sau įvardinti, koks tai jausmas. Na gal tas vienas vienintelis sakinys "mintys būna nuo to,kaip man savęs gaila" buvo panašus į jausmą, bet kitąkart tiesiai ir sakykite - Aš savęs gailiuosi...
Mintys, kurias išsakė Gaja yra labai svarbios, bet jų nekomentuosiu, nors labai norėčiau... Nekomentuosiu, nes jūs tiesiai taip ir nepasakėte - Aš jaučiu...
O dėl sveikatos, na labai liūdna, kad žirniukai vis pabėga... Kaip supratau, vis buvo nesivystantys nėštumai... Ir priežasčių gydytojai neranda... Chm..
Neranda priežasčių....ir medikai jau linkę įvardinti šitaip: "turbūt taip tūrėjo būti".....U pasakė "geriau paverkti 1-2 sav. nei verkti visą gyvenimą" (nes ji įsitikinus,kad buvo vis tik mažų genetinių problemų,kurių medicina dar nesugeba aptikti)...genetikė atlikus visus tyrimus, pasakė "kad turbūt toks jūsų likimas". ...Galiu su šiais teiginiais sutikti, galiu ne...niekas nuo to nesikeičia.......nes nežinau (o ir medikai nežino),kaip man elgtis....ką daryti kitaip....ar įmanoma pabėgti nuo likimo?....manau ne......ar įmanoma pakeisti tai,kas "taip tūrėjo būti" manau ne............padaryčiau viską (pabrėžiu viską)....kad tūrėčiau dar mažų vaikų, bet nežinau ką tūrėčiau daryti kitaip............Vat tas beviltiškumo jausmas , kai šioje situacijoje nieko negaliu pakeisti, kai nežinau atsakymo kodėl,kai nerandu argumentų ką ir kaip daryti....mane išderina.
Dar mastau,gal per dauk buvau ipratus ir isitikinus ir visiems visada teigiau,kad viską įmanoma pasiekti, viską įmanoma paaiškinti, visada, jei yra klausimas-yra ir atsakymas, visada ,jei yra pasekmė-yra tam priežastis......................dabar atsisuko prieš mane.....čia buvo iki tų mano nesėkmių.......dabar taip nebesakau.....
Dijav, gal pas psichologą atrasit atsakymus į savo klausimus? Dabar prisiminiau, kad jums lyg ir teko išgyventi skyrybas? Galbūt iš pirmosios santuokos yra likę kokių tai neužbaigtų dalykų, kurie dabar trukdo pastoti...
Tikrai, kai negalim valdyti situacijos, apima beviltiškumo jausmas. Kada esame užsispyrę, įpratę viską pasiekti, kovoti, o čia štai atsirado bėda, kurios negalim įveikti, kad ir kiek besistengtume. Na tikrai pikta...
Ir visa jūsų nuotaika, kad ir užmaskuota, ji yra depresiška... Tai labai rimta. Dabar kurį laiką tikrai bus lengviau, bet vėl gali užeiti sunkios mintys. Saugokit save...
Tikrai, kai negalim valdyti situacijos, apima beviltiškumo jausmas. Kada esame užsispyrę, įpratę viską pasiekti, kovoti, o čia štai atsirado bėda, kurios negalim įveikti, kad ir kiek besistengtume. Na tikrai pikta...
Ir visa jūsų nuotaika, kad ir užmaskuota, ji yra depresiška... Tai labai rimta. Dabar kurį laiką tikrai bus lengviau, bet vėl gali užeiti sunkios mintys. Saugokit save...
QUOTE(Dijav @ 2010 05 26, 13:02)
Sunku dar ir dėl to,kad rašyti kaip man blogai, kad susidūriau su nevaisingumu kaip ir netūrėčiau teisės, juk turiu (ačiu dievui) nuostabią dukrą....................dėl to,kad suprantu,kad toms poroms kurios neturi savų vaikų yra 100 kartų sunkiau nei man....todėl,kartais susilaikau ir čia nedėsčiusi savo nuomonės .....
Nesvarbu, kas vyksta kiekvieno musu gyvenime, kiekvienam musu MUSU atskiras skausmas didelis, nesvarbu, kad kiti sako, jog tau dar pasiseke, kad turi ta ar ana, nesvarbu, kad DAR pasiseke, kad vezys tik SITOJ stadijoj. Tai vis tiek didele baime, vidinis skausmas, nerimas, saves gailejimas... Vardinkit kaip norit, bet kiekvienas musu tai su skausmu isgyvena. Svarbiausia neprarasti tikejimo savimi ir isgyventi samoningai ta laikotarpi (nors man kartais irgi tokios mintys, kaip jums, uzplusta - buti kazkur kitur, tik ne cia ir sugrizt, kai viskas praeis)
O gyvenu pati perejimo laikotarpiu, jau nenagrineju, neanalizuoju taip, kaip anksciau, kdel visa tai man/mums ivykko, nors ilgiuosi tos praeities, kuria turejom kartu, kai buvo gera, smagu. Tie atsiminimai liks, bet tai MUSU atsiminimai, MANO. Esu jam dekinga, kad lydejo mane si, bendra musu keliones laika, bet atejo metas, kai tenka skirtis ir eiti kiekvienam savo keliu. Kuri laika eisiu viena, be jo, bet tikiu, kad mano kelyje dar bus daug "bendrakeleiviu", kurie, galbut irgi kuri laika mane palydes ir eis savais keliais. Stengiuos gyventi cia ir dabar ir tiketis, kad mano ateitis tures visokiu spalvu.
Su vyru nebendraujam jau pusantros savaites, nekalbinu jo daugiau, nebandau nagrinet, kas ir kodel, tai vis tiek beviltiska, tik nervus susigadinsiu, nes jis tyli... Stovim dar kartu gyvenimo kryzkelej ir laukiam, kuris pirmas pajudes, padarys kazkoki zingsni, kuris dar oficialioj santuokoj nebutinai dristamas (nekalbu apie ejima i sona, o apie atvirai pradejima gyveninti, tai, kaip nori kiekvienas sau). Susitinku su zmonemis, iseinu ir viena, nes ne visada kas turi laiko. Taigi, po truputi mokausi gyventi be jo... Ir tai nera blogai, tik sunku grizti i namus, kur dar kartu tebegyvenam...
QUOTE(tokia profesija @ 2010 05 26, 12:36)
... kaip pamatuoti, kieno skausmas didesnis - to, kuris serga vėžiu; to kuris prarado mylimą sutuoktinį, vaiką; to, kuris patyrė tris persileidimus ar to, kuris išgyvena pirmą nesėkmingą IVF? Man atrodo, skausmas nepamatuojamas ir nepalyginamas. Čia jūs pati sau neleidžiat skųstis, gedėti, būti silpna.
Na, o kam apskritai matuoti svetimą skausmą? Ar kad pasistiprintum save, kad pasiguostum, kad yra kažkas, kam blogiau, negu man, ir nuo to man turėtų tapti lengviau?
Kiekvienam iš mūsų būtent MŪSŲ skausmas yra pats didžiausias. Tik jis mus gniuždo, tik jis graužia. Tik savas. Nes svetimi skausmai, kokie jie bebūtų dideli, priverčia gal tik akimirką ašarą nuvarvint, pašiurpti akimirką.
O kovot ar susitaikyt gali tik su savu.
Manau, DijaV, tiesiog pavargai. Paprastai, žmogiškai, nuo tokios didžiulės įtampos, nuo pastangų, kurios tęsiasi taip ilgai ir taip skausmingai, ir niekaip neateina atomazga. Gyveni lyg minų-streso minų-lauke.
Ir vargu, ar situacija labai pasikeis. Bent jau ne greitai. Nebent padarytum kokį labai radikalų veiksmą- na, išvažiuotum į Afriką savanoriaut kokioj misijoj. Tokie dalykai tiesiog "perkrauna" smegenis. Ir ne tam, kad pabūtum šalia svetimo, tarkim badaujančių afrikiečių skausmo, o tam, kad atsidūręs svetimoj, dažnai nedraugiškoj ar fiziškai pavojingoj aplinkoje, organizmas absoliučiai visus savo resursus sutelkia į išlikimą, fizinį išlikimą, visa kita tiesiog išnyksta.
Ir tuomet, valio, užsidega lemputė, skelbianti "Aš gyvas". Ir džiaugiesi, kad esi gyvas. Ir nebenori, bent kurį laiką,...pabaigti.
Čia, aišku, lyrinis nukrypimas.
Bet manau, kad čia, SM, yra būtent ta vieta, kur visad būsi suprasta teisingai, nes ta pati patirtis leidžia be vargo ir be jokių interpretacijų suprasti ir atjausti.
Dar pasakysiu, kad yra tokių prietrankų, kurios visose pasaulio bažnyčiose uždega žvakelę už likimo seses.
QUOTE(Švilpa @ 2010 05 26, 14:19)
Na, o kam apskritai matuoti svetimą skausmą? Ar kad pasistiprintum save, kad pasiguostum, kad yra kažkas, kam blogiau, negu man, ir nuo to man turėtų tapti lengviau?
Kiekvienam iš mūsų būtent MŪSŲ skausmas yra pats didžiausias. Tik jis mus gniuždo, tik jis graužia. Tik savas. Nes svetimi skausmai, kokie jie bebūtų dideli, priverčia gal tik akimirką ašarą nuvarvint, pašiurpti akimirką.
O kovot ar susitaikyt gali tik su savu.
Manau, DijaV, tiesiog pavargai. Paprastai, žmogiškai, nuo tokios didžiulės įtampos, nuo pastangų, kurios tęsiasi taip ilgai ir taip skausmingai, ir niekaip neateina atomazga. Gyveni lyg minų-streso minų-lauke.
Ir vargu, ar situacija labai pasikeis. Bent jau ne greitai. Nebent padarytum kokį labai radikalų veiksmą- na, išvažiuotum į Afriką savanoriaut kokioj misijoj. Tokie dalykai tiesiog "perkrauna" smegenis. Ir ne tam, kad pabūtum šalia svetimo, tarkim badaujančių afrikiečių skausmo, o tam, kad atsidūręs svetimoj, dažnai nedraugiškoj ar fiziškai pavojingoj aplinkoje, organizmas absoliučiai visus savo resursus sutelkia į išlikimą, fizinį išlikimą, visa kita tiesiog išnyksta.
Ir tuomet, valio, užsidega lemputė, skelbianti "Aš gyvas". Ir džiaugiesi, kad esi gyvas. Ir nebenori, bent kurį laiką,...pabaigti.
Čia, aišku, lyrinis nukrypimas.
Bet manau, kad čia, SM, yra būtent ta vieta, kur visad būsi suprasta teisingai, nes ta pati patirtis leidžia be vargo ir be jokių interpretacijų suprasti ir atjausti.
Dar pasakysiu, kad yra tokių prietrankų, kurios visose pasaulio bažnyčiose uždega žvakelę už likimo seses.
Kiekvienam iš mūsų būtent MŪSŲ skausmas yra pats didžiausias. Tik jis mus gniuždo, tik jis graužia. Tik savas. Nes svetimi skausmai, kokie jie bebūtų dideli, priverčia gal tik akimirką ašarą nuvarvint, pašiurpti akimirką.
O kovot ar susitaikyt gali tik su savu.
Manau, DijaV, tiesiog pavargai. Paprastai, žmogiškai, nuo tokios didžiulės įtampos, nuo pastangų, kurios tęsiasi taip ilgai ir taip skausmingai, ir niekaip neateina atomazga. Gyveni lyg minų-streso minų-lauke.
Ir vargu, ar situacija labai pasikeis. Bent jau ne greitai. Nebent padarytum kokį labai radikalų veiksmą- na, išvažiuotum į Afriką savanoriaut kokioj misijoj. Tokie dalykai tiesiog "perkrauna" smegenis. Ir ne tam, kad pabūtum šalia svetimo, tarkim badaujančių afrikiečių skausmo, o tam, kad atsidūręs svetimoj, dažnai nedraugiškoj ar fiziškai pavojingoj aplinkoje, organizmas absoliučiai visus savo resursus sutelkia į išlikimą, fizinį išlikimą, visa kita tiesiog išnyksta.
Ir tuomet, valio, užsidega lemputė, skelbianti "Aš gyvas". Ir džiaugiesi, kad esi gyvas. Ir nebenori, bent kurį laiką,...pabaigti.
Čia, aišku, lyrinis nukrypimas.
Bet manau, kad čia, SM, yra būtent ta vieta, kur visad būsi suprasta teisingai, nes ta pati patirtis leidžia be vargo ir be jokių interpretacijų suprasti ir atjausti.
Dar pasakysiu, kad yra tokių prietrankų, kurios visose pasaulio bažnyčiose uždega žvakelę už likimo seses.
Nu aišku,kad pavargau.................kaip pirštu į akį....
Švilpa..gal aš ne pas psichologę o pas Tave eisiu konsultacijos-šaudai taikliai, argumentuotai ir protingai........ir visada pakeli nuotaika
Susėstume prie vyno taurės...tu galėtum šnekėti...o galėčiau ištisai klausytis....čia rimtai sakau,be jokių nukrypimų......
Taigi, Švilpa, kad nėra prasmės matuoti ir lyginti skausmą. Kiekvienam saviškis skausmas yra skaudžiausias ir kiekvienas turi teisę pasiguosti, paverkšlenti ir paliūdėti.
Ir manyčiau labai drąsu sakyti, kad "situacija vargu ar pasikeis"... Iš kur jūs žinot? Nėra prasmės suteikti sau ir kitiems tuščių vilčių, bet šansai 50proc/50proc...
Ir manyčiau labai drąsu sakyti, kad "situacija vargu ar pasikeis"... Iš kur jūs žinot? Nėra prasmės suteikti sau ir kitiems tuščių vilčių, bet šansai 50proc/50proc...
Jauciu as viena tu prietranku
Jeigu jums tai suteikia stiprybės - dekit žvakeles. Kiekvienam savo
Dijav, kaip jūs? Jaučiuosi taip, lyg mūsų pokalbis nutrūko nepasibaigęs.. Ką mąstot? Kaip jaučiatės jūs?
QUOTE(tokia profesija @ 2010 05 26, 14:54)
Ir manyčiau labai drąsu sakyti, kad "situacija vargu ar pasikeis"... Iš kur jūs žinot? Nėra prasmės suteikti sau ir kitiems tuščių vilčių, bet šansai 50proc/50proc...
Niu niu niu. Rašiau "labai pasikeis" ir kad tai neįvyks greitai.
Patirtis, brangioji, patirtis. Nuosavo kailio skutai, lakstantys aplinkui, vėjui papūtus.
Viltis mirs tik kartu su manim.
O gal ir ne. Liks kitoms.
Dėl žvakelių degimo, tai tarkim, geras palinkėjimas bet kokia forma dar niekam nepakenkė.
DijaV, tu ir stipri ir silpna, vėl, kartojuosi, esam žmonės, o man tai svarbi reikšmė. Visas gyvenimas- bangavimas, pakilimai, kritimai, betgi kitaip ir nebūna. Giliausioj duobėj sukaupiama didžiausia energija pakilimui( čia jau kažką cituoju, nepamenu, ką)
Tu net neįsivaizduoji, kokia būtina ir reikalinga ir svarbi esi. Gal neišgirsti, kai Tau tai sako
O dėl kalbėjimo prie vyno
baisingai mėgstu pati klausytis
QUOTE(Švilpa @ 2010 05 26, 16:03)
Niu niu niu. Rašiau "labai pasikeis" ir kad tai neįvyks greitai.
Taip, tiesa, kabučių nereikėjo, pacitavau netiksliai
Bet atsakymas tas pats - kad ir kokia būtų jūsų ar Dijos patirtis, šansai 50/50...
