Psichologinės problemos ir įtaka pastojimui

As esu savo draugems pasipasakojus apie savo bedas. Bet net nezinodavau ka atsakyti, i keliu draugiu zodzius, kai sako " sapnavau tave besilaukiancia arba su vaikeliu, mano sapnai pildosi, matysi tuoj turesi vaikeli". As suprantu, kad jos nori man tik gero, lyg mane turetu tokie zodziai padrasinti, bet taip pat suprantu, kad tai nesamone.
Bet tai buvo anksciau ir visos tos frazes kur merginos isvardino. Dabar tik apie tai pasikalbu su viena drauge, kuri turi tokia pacia beda (beje jie nusprende isivaikinti, nes gydytojas pasake, kad beveik nera sansu su tokiais vyro grikiukais), viena kita geriausiai suprantam.
Su mama irgi kazkaip jau nelabai norisi kalbet, nes netiesiogiai is jos kalbu suprantu, kad man reikia kito vyro, arba taip pat klausia ka as galvoju apie isivaikinima. Tas klausimas erzina, nes kol kas pati apie tai negalvoju dar.
I klausima kada turesit vaiku? daznai atsakau, kai Dievas duos.
O jeigu klausia mazai pazystami zmones, tai sakau, gal kada nors, dabar dar nelaikas.

Turiu kelias drauges, beje tos pacios, kurios sapnavo mane, irgi neturi vaiku, sako, kad nenori. Viena bijo atsakomybes, kita teisinasi savo bloga sveikata (sunkiom ligom neserga). O gal tai irgi vienas is variantu atsakymui ikyruoliams, kodel neturit vaiku?

Labai teisingai pastebejai,kad daznai nenoras ilgai tureti vaiku (kai zmonems jau ne 18-20m.) buna tik paprasciausias issisukimas nuo tos temos,kad daugiau niekas neklausinetu.. Mes irgi sakydavom,kad dar norim pagyventi sau.. nes negi kiekvienam sutiktam pasakosi savo bedas...
Papildyta:

Kai pamatai tas dvi juosteles,tai norisi visam pasauliui apsiskelbti ta neispasakyta dziaugsma,kuris netelpa tavyje.. Dabar dar papasakojau tik mamai.. visi kiti suzinos,kai jau nebepavyks paslepti.. SM pasipasakoti drasiau,nes blogiausiu atveju gali isjungti kompa ir niekas taves nepaklaus to, ko tu nenori.. Nes paguoda nelabai padeda,norisi tiesiog uzmigti ir pramiegoti ta nesekme,lyg nieko nebutu buve..

kristar, tikrai žmonės, kurie vengia pasakoti apie save, vartoja tokias frazes - aš dar nepasiruošusi, pirma padarysiu karjerą ir panašiai. O ką gi daugiau sakyti, kai nelabai norisi atvirauti? Ieškom visokių pasiteisinimų sau ir kitiems...
Smagu, kad visgi turite kam išsikalbėti

Gaja, laikau tau kumstukus ir nekalbu apie tai garsiai...

Taip pat laikau ir kitoms kumscius, nesvarbu, kiek laiko bandot ir stengiates

[quote=tokia profesija,2010 05 25, 22:43]
Sakykit, kuriame etape esate šiuo metu? Ilsitės ar ruošiatės procedūrai? Aplamai, kokios jūsų nuotaikos, kokie ateities planai?
Labai gaila, kad po nesėkmių sulaukėt tokių nevykusių paguodos žodžių... Kiekvienas remiamės savo patirtimi... Ir niekas neturi teisės duoti "rekomendacijų" pakaks, nebereikia jums... Tik jūs patys nuspręsit kada bus gana...


Esu "atsipalaidavimo" etape , nes nieko nedarau tuo klausimu, nevažinėju per gydytojus, neišgirstu po eilinių tyrimų :" viskas gerai, esate visiškai sveika"....................šį penktadienį turiu apsiginti magistro darbą .....na o po to aišku,kad planuose yra vėl ta pati pastojimo eiga......bet...einu nuo birželio pas psihologę, kad kaškaip išmokčiau nesekmės atveju (tfu tfu tfu) nepalūžti,nes nežinau kaip ir kiek su savimi tūriu dirbti,kad priimčiau tai kaip normalų atvejį......
Susigadinau sveikatą labai stirpiai iš tikro, bet,kaip jau minėjau nesiskundžiu niekam.................tai visiems atrodo,kad gyevu puikiai,nieko man netruksta ir pan......O pati jaučiuos lyg žiūrėčiau, stebėčiau save iš šono....lyg ir ne su manimi visa tai vyksta.....................lyg ir neįmanoma tiek skausmo pakelti..................kaip aš dar laikausi?..Bet veju tas mintis kuo toliau......kompensuoju įvairiausia veikla...o jos prisigalvoju begales ....

Manau visiskainpergyventi ir priimti,kai eilini normalu dalyka nesekmes niekada nepavyks,nes mes gi zmones,moterys,turim jausmus ir nieko cia blogo,tik reikia ismokti nepaluzti,kad vis dar noretusi gyventi ir matyti pasaulio grozi (be to, tu juk turi dukryte ). Man kai jau buna juodu dienu,kai norisi uzmigti ir niekada nebeatsibusti,gelbeja tik dukruzes sypsena ir zinojimas,kad manyje auga gyvybe.. bet net visa tai turedama,kartais sunkiai susitvarkau su nebenoro gyventi mintimis..
Labai gerai,kad ieskai pagalbos Ir dar veikla uzsiverti Tai labai geras budas bent trumpam isjungti TAS mintis.. Stiprybes Laikykis ir mes tave palaikysim
Papildyta:

Tyliai tyliai aciu, saulyte Sekiau visa tavo istorija cia.. Esu buvusi tavo situacijoje,kai atrodo zeme slysta is po koju ir sirdis plysta is skausmo,nevilties..
Kaip dabar jautiesi? Kokie tolimesni planai? Man labai padeda planu susikurimas,nesvarbu ar paskui visus igyvendinu,bet kai turi planu i ateiti,tai jauti,kad gyvenimas dar nesibaige

[quote=*Gaja*,2010 05 26, 09:44]
Manau visiskainpergyventi ir priimti,kai eilini normalu dalyka nesekmes niekada nepavyks,nes mes gi zmones,moterys,turim jausmus ir nieko cia blogo,tik reikia ismokti nepaluzti,kad vis dar noretusi gyventi ir matyti pasaulio grozi (be to, tu juk turi dukryte ). Man kai jau buna juodu dienu,kai norisi uzmigti ir niekada nebeatsibusti,gelbeja tik dukruzes sypsena ir zinojimas,kad manyje auga gyvybe.. bet net visa tai turedama,kartais sunkiai susitvarkau su nebenoro gyventi mintimis..
Bijojau šito garsiai įvardinti...bet tokių minčių man paskutiniu laiku labai dažnai pasitaiko....................
Ką galėtų pasakyti psichologė, ar čia labai blogai? ar čia normalu? kaip su tuom kovoti?......................žinau,kad turbūt niekada nieko sau nepadaryčiau...bet kartais tos mintys mane gasdina......................

Man padeda,kai atsisedu ir susidelioju mintis,kad aplinkui tiek daug grazaus,pasaulis toks splavingas - zydi geles,ciulba pauksciai,dar jei nusisypso nepazistamas zmogus,tai supranti,kad visos problemos yra,bet su laiku bles.. Visas gyvenimas lyg jura,su potvyniais ir atoslugiais,svarbu per potvyni atsilaikyti,nepaskesti,o paskui isaus nuostabi diena. Aisku, atsiras kitos problemos,bedos,bet gerio pasaulyje dar daugiau.. Man labiausiai padeda mano smalsumas gyventi,nes jau ne karta galvojau,kad uzteks cia kankintis sitoj asaru pakalnej,bet man buvo be galo idomu,o kaip gi mano gyvenimas susiklostys toliau.. Gal rytoj sutiksiu nuostabu savo zmogu,gal po menesio pajausiu gyvybe savyje,gal susipazinsiu su puikiais zmonemis,kurie bus mano geriausi draugai.. Be to juk taip gera matyti besiskleidziancias geles,jausti veja pucianti i veida,kad taip gaila butu to nebejausti.. Mano didziausias patarimas - svajok.. matyk,net mazose smulkmenose stebukla.. ir eik i pasauli atvira sirdimi,pasaulis labai grazus ir geras

as tai sakau visiems kas klausia "tai kur vaikai", "tai kada vaikus darysite" "tai ko taip ilgai" tiesiai sviesiai, "sunkiai ateina", ar kazka panasaus tada zmones dazniausiai daugiau nebeklausia, tik nuleidzia akis ir supranta kad yra problemu tai nesigilina.

Papildyta:


"Dijav" noreciau tave paguosti ir pritariu Gajai del apsidairymo aplink ir pasidziaugimo elementariais dalykais tarkim kad ir zydincia gele, siaip daug ikvepimo duoda skyrelis "laimingos pastojimo istorijos", kai ten paskaitai tai galvoji kad pati puse tiek nenuejei kiek nueina ten moterys, ir kad stebuklai vyksta ir jie vyksta salia, taip kad tu gali buti stebuklo dalis, ir pagalvok apie tai ka tu pajaustum kai veluoja dienos, kaip pasijaustum kai pamatytum du pagaliukus....vat tokios mintys mane guodzia ir suteikia jegos, taip pat mane labai guodzia dievas nes zinau kad tikrai esu jo planuose ir jis yra visada su manimi. Sekmes tau. gerai kad daliniesi savo nerimais bet kaip sakiau sau iseiti visada galiu ( taip galvojau kol nesutikau dievo) o kazka padaryti labiau norisi...niri pasidziaugti stebuklu... , visoms linkiu kantrybes ir ramybes.

Žinot, Dijav, kai prieš kelis mėnesius perskaičiau pačią pirmą jūsų žinutę, man pasirodė, kad jūs rodote gerą nuotaiką, juokaujate, kitaip maskuojatės, bet viduje jums plyšta širdis... Jūs pasakydavot kažką skaudaus, ir dingdavot, vėl pasakydavot, ir vėl dingdavot... Tokius "dvigubus" jausmus jausti, dvigubą gyvenimą gyventi yra labai sunku... Tai atima daug energijos... Ir aš džiaugiuosi, kad šįkart nepabėgote, kad jūs rašot, kalbat, diskutuojat apie tai, kas jums rūpi. Aš suprantu, akis į akį turbūt pasakytumėt daug daugiau, negu čia...
Vidinė analizė yra labai nuostabus dalykas, bet va kai šitaip susipainioji, kai imi apgaudinėti pati save, labai svarbi kažkieno nuomonė iš šalies. Labai džiaugiuosi, kad eisite pas psichologą

Ir sakykit, kaip susigadinote sveikatą? Ką turėjote omenyje? Gydytojai, kaip supratau, medicininių nepastojimų priežasčių pas jus abu neranda?


Įvardinkit tai, ką bijote įvardinti ir ko taip ir neįvardinote... Kokios mintys jus kartais aplanko ir kas jus gąsdina... Su kuo norite kovoti...
Aš nujaučiu, apie ką kalbate, bet turite tai pasakyti pati, nes kolkas jūs tik cituojat Gają.
Ir suprantu, kad tai atviras eteris, todėl sakykit tik tiek, kiek norite sakyti...

Susigadinau sveikatą per nesėkmingai pasibaigusus nėštumus....jie būvo pakankamai dideli ........Visus kartus lankiausi kas dvi sav..pas rimtus gytojus...viskas eidavosi kai "iš vadovėliau" tyrimus dariausi kas dvi dienos (kraujo)..viskas irgi gerai....bet kas kartą...........po "viskas gerai"..... po dar kelių eilinės kitos apžiūros metu nustatydavo,kad veikla nutrūkus Nemoku aprašyti koks klaikus jausmas.....po to ligoninės ...abrazijos.....konplikacijos....atsibudimai renimacijoje.......paskutinį kartą medikai konstatavo....kad esu laimės kūdikis.........ir ačių dievui kad arti būvo ligoninė ......ir pasekmės jaučiu iki šiol.....
O pasakyti ką jaučiu man labai sunku...sunku įvardinti tą kartais užplūstančią būsena.....nu pavyždiui kartais labai blogai jaučiuosi,jei lieku viena namie...................mintys būna nuo to,kaip man savęs gaila iki to,kad nebenoriu aš nieko daugiau......
Ką darau tada?...................einu į kiemą sodinti, ravėti šluoti, tvarkyti namo aplinką........dar labai mėgstu gaminti, tai gaminu nuo lengviausių iki sudėtingaisių patiekalų.....gana greitai pavyksta susigaudyti savo mintyse.......
Sunku dar ir dėl to,kad rašyti kaip man blogai, kad susidūriau su nevaisingumu kaip ir netūrėčiau teisės, juk turiu (ačiu dievui) nuostabią dukrą....................dėl to,kad suprantu,kad toms poroms kurios neturi savų vaikų yra 100 kartų sunkiau nei man....todėl,kartais susilaikau ir čia nedėsčiusi savo nuomonės .....
Mane neramina tik,kad iš vis kyla tokios mintys..ar taip būna ne tik man?...(užtat perskaičius gajos žinutę pritariau jai...)
Apie tą dvigubą gyvenimą.....................jo jūs teisi ir ko toliau tuo man sunkiau darosi....
Va ir dabar parašiau kelias žinutes ir adrodo kad be reikalo užkroviau čia žmonėms savo išgyvenimus?.....(nu čia sau viduje priekaištauju, sakau sau...nu ko čia susireikšmini, viskas juk gerai.....)
Aciu dar karta.......................

Pirmiausia, pasakykit man, kaip pamatuoti, kieno skausmas didesnis - to, kuris serga vėžiu; to kuris prarado mylimą sutuoktinį, vaiką; to, kuris patyrė tris persileidimus ar to, kuris išgyvena pirmą nesėkmingą IVF? Man atrodo, skausmas nepamatuojamas ir nepalyginamas. Čia jūs pati sau neleidžiat skųstis, gedėti, būti silpna. Kai kurie žmonės gedi atvirai, o va jūs užmaskuotai. Nei tai gerai, nei blogai, tiesiog jūs taip elgiatės, alinat save ir tiek.
Dėl jausmų vėlgi... Blogai jaučiuosi, yra ne jausmas. Aš pykstu... Man liūdna... Man gėda... Štai jausmai. Nežinau, ar jūs bėgate nuo savo jausmų, ar jus varžo eteris, o tai visiškai suprantama, tiesiog kiekvieną kartą, kai užeis kokia tai nuotaika, bandykit sau įvardinti, koks tai jausmas. Na gal tas vienas vienintelis sakinys "mintys būna nuo to,kaip man savęs gaila" buvo panašus į jausmą, bet kitąkart tiesiai ir sakykite - Aš savęs gailiuosi...
Mintys, kurias išsakė Gaja yra labai svarbios, bet jų nekomentuosiu, nors labai norėčiau... Nekomentuosiu, nes jūs tiesiai taip ir nepasakėte - Aš jaučiu...
O dėl sveikatos, na labai liūdna, kad žirniukai vis pabėga... Kaip supratau, vis buvo nesivystantys nėštumai... Ir priežasčių gydytojai neranda... Chm..