Psichologinės problemos ir įtaka pastojimui

[quote=tokia profesija,2010 05 20, 13:27]
Kas, jūsų akimis, konkrečiai pasikeitė? Kas dabar yra kitaip šioje temoje, negu buvo prieš tai?
Man tikrai smagu, kad užvirė diskusijos - ir piktos, ir liūdnos, ir guodžiančios... Smagu, kad yra skaitančių, labai daug skaitančių. Ir smagu, kad randat kažką sau
Jau sakiau, ir darkart pasakysiu, jūs iš tų žmonių, kurie mokat stebėti savo jausmus. O tai labai svarbu ir tai labai padės jums gyvenime. Kartais tik reikia veidrodžio (psichologo, jautraus draugo ar dar kokio žmogaus), kuris pagelbėtų visus jausmus išrūšiuoti, todėl labai sveikinu jūsų norą nueiti pas specialistą.
Deja, pas mus vyrauja nuostata, kad pagalbos reikia ieškoti tada, kai sutrinka psichika. Ne ne ne, pas psichologą galima eiti ir tam, kad tobulintum savo asmenybę, sužinotum apie save ir santykius su kitais daugiau.

Aciu uz pastebejimus ir gerus zodzius

Kai pamatysi teigiama NT,pajausi auganti pilvuka,o paskui supuosi leliuka,tai tikrai nebebus svarbu kokiu butu ir su kokia pagalba jis atsirado O jei nepabandysi ir naturaliai nieko nesigaus,tai gali grauztis visa gyvenima,kad ne visus sansus isnaudojai Akupunktura irgi geras metodas,bent jau organizmo sveikatos,pusiausvyros atstatymui,gal to tau ir truksta Tik pasirink patyrusi specialista. Stiprybes tau ir sekmes

[quote=kristar,2010 05 20, 22:51]
Bet taip pat labai daznai jauciuosi laiminga su juo . Anksciau jauciausi silpna be jo, kad nesugebesiu viena gyvent, bet dabar taip jau nera. Gyvenu siandien ir laukiu ka atnes rytojus .


As panasiai jauciuosi, per tiek metu taip pat buvo abejoniu, ar tai tas, bet apie isejima man budavo sunku pagalvoti, siuo klausimu esu labai silpna, nes man skirybos turbut baisiau nei mirti , ir kuo toliau negali susilaukti vaiku o tau dar kokia isdavyste itaiso tada ta abejone gileja, todel as manau kad noredama viska sustiprinti, pagaliau atradau dieva, jis man padejo psichologine prasme, suorganizavau sliuba, vaikstau VK, pas kitus specialistus, cia dar drauge paskatino, na realiai daug padariau kad tik viska sustiprinciau ir jau galvojau kad turi gautis, bet kai tiek visko padariau man atsirado dar gilesne abejone.
o dar toks klausimas kas yra atleidimas o kas yra savigarba? Ar vyrui neistikimybes atleidimas, nes visi mes ne be nuodemes, yra savigarbos perzengimas? Cia toks retorinis klausimas neatskiriu ribos kada perzengiama savigarba.

Labas rytas


Sveika,
ir man smagu
Taip, iš vyrų kartais mums norėtųsi daugiau supratimo ir dėmesio, bet tikrai retas kuris domisi medicinos procedūromis. Jeigu aš dabar paskelbčiau apklausą tarp čia besilankančių mergaičių, turbūt dauguma apie savo vyrus papasakotu panašiai kaip jūs... Gal nelabai guodžia, bet taip jau yra...
Dėl ieškojimų... Gal nežinomybė vargina, bet aš asmeniškai visais ieškojimais labai džiaugiuosi, jie būtinai veda prie kažko naujo ir būtinai geresnio


Labas ir jums. Neatsakėt į mano klausimą, matyt jis kažkodėl pasirodė nepriimtinas... Grįžtu prie to paties, nes norėjau pasakyti, kad žmonės perskaito tai, ką nori perskaityti, todėl pasikeičiau ne aš, pasikeitėte jūs. Jūs kitaip skaitote viską, kas rašoma šioje temoje. Bandžiau užkoduotai paklausti, pasiaiškinti ir jums parodyti kokie tie pasikeitimai, bet nepavyko. Nagi nieko tokio, svarbiausia, kad jūs švytite. Ir ačiū už nuoširdumą toje ankstesnėje žinutėje


Dėl skyrybų, tai tikrai labai sunkus žingsnis, ypač jei esat giliai tikinti... Bet jeigu kamuoja abejonės, jeigu šeimoje blogai jaučiatės, būtina ieškoti vienokių ar kitokių permainų (nebūtinai skyrybų, aplamai permainų). Aišku, galėtume kalbėti apie kančią, pasiaukojimą, atsidavimą... Daug moterų taip ir gyvena, tempia visą gyvenimą savo kryžių, eina keliais kai galėtu skristi dangumi. Bet gyvenam tik vieną kartą. Juo labiau, kad jūs ne šiaip sau, ne karštakošiškai abejojate, bet daug mąstote, daug gilinatės, kaip sakot - padarėt viską, ir vistiek širdyje negera...
Dėl savigarbos, tai labai individualus dalykas... Kiekvieno kartelė į skirtingą aukštį pakelta. Vienos moterys leidžiasi mušamos, išduodamos, apgaudinėjamos, ir vistiek kaip sakiau kantriai tempia savo kryžių. Kitos gi vaikšto aukštai iškėlusios nosį ir menkiausias vyro žodis jai jau yra savigarbos įžeidimas... O norint atleisti neištikimybę, nuoširdžiai atleisti, labai daug jėgų kainuoja, labai...

Sveiki Neatsakiau... nes mergaites jau sukritikavo,kad cia tik as viska kitaip maciau,tai nebenorejau gilinti sios temos Man kazkodel anksciau atrode truputi sausoki jusu postai,daugiau psichologiniai patarimai,o dabar atsirado daugiau tokio lyg betarpiskumo,daugiau silumos,lyg drauges sneketusi Bet gal cia tik man taip atrodo,nes visa pasauli kiekvienas matome is savo varpines Bet kuriuo atveju,man visada smagu apsilankyti siuose namuciuose,nes psichologine busena labai svarbi,bet daznai nera kam apie ja issipapasakoti... cia tam puiki vieta susibegti ir issilieti
Beje,gal galit apie save papasakoti? Ar turit seima,vaiku? Kodel pasirinkot psichologes kelia? O kai jus norit issipasakoti,kur einat - pas mama,drauge ar psichologa,ar niekur? Ar esate laiminga? Kas slegia? Labai butu idomu
Papildyta:

O ar is viso galima pilnai atleisti ir pamirsti,kad nebeskaudetu,kad isdave? Kad neliktu jokiu skaudziu nuosedu ir butu galima gyventi kaip anksciau? As kazkodel abejoju.. galima atleisti,bet pamirsti ir kad viskas butu kaip buve,tai vargu.. O kaip jus,mergaites, manot?

na as taip ir padriau

labaia ciu uz gerus patarimus ,tikrai bandau juos gerinti santykius su mama.
aciu

Šitas sakinys taip nusako mano būseną, nešu atrodo tą kryžių, jis toks sunkus, ir nešti sunku ir pamesti neišeina. Šiaip viskas pas mus gerai, vienintelis tas kryžius ir yra vaikų klausimas. Taip bijau, kad gali tekti visą gyvenimą taip ir nugyventi besikankinant.

Sveikos

Neseniai "atradau" šią temutę ir su didžiausiu malonumu perskaičiau visą. Labai pasidžiaugiau tokia profesija postais Labai padeda mergaitėms išvėdinti savo jausmus, kurių net pačios dažnai neatpažįstame, kai nevaisingumas persekioja keletą metų ir vis nauji ir nauji išbandymai laukto rezultato neatneša, liekame tarsi uždarame rate, iš kurio labai sunku ištrūkti, todėl labai svarbu suprasti ką jaučiame, kas mums sukelia tuos jausmus ir kaip su jais gyventi. Tai suprasti mums ir padeda tokia profesija klausimai, į kuriuos nuoširdžiai atsakius, iškalbėjus savo jausmus, galime surasti ir tinkamą sprendimą, kaip gyventi toliau.
Kai kuriuose postuose mergaitės pyksta ir abejoja, kad TO nepatyręs žmogus, negali suprasti ir padėti kenčiančiam..... pajausti, gal ir taip, tačiau suprasti, tikrai gali, reikia tik žmoniškumo ir noro padėti Juk, kad padėtų išprievartautai moteriai, psichologė neturėtų būti t.p. išprievartauta
Džiaugiuosi, kad yra analizuojami išgyvenimai, dalinamasi patirtimi ir skyrelis nepastojančioms neapsiriboja vien tik tuo, kad jei viena pasidalina savo skausmu, kita parašo, o man buvo dar kitaip ir t.t., nors tai irgi terapija, tarsi žinai, kad nesi viena tokia, tačiau mano pačios problema lieka nuvertinta, mano skausmas lieka neišgirstas
Ačiū tokia profesija, kad padedate mums, būtent tokios pagalbos laaabai reikia

Oj, Gaja, labai ilgai svarsčiau, kokiu statusu aš noriu būti šitoje temoje... Galėčiau dalyvauti kaip moteris, kuri ateina pasidalinti savo išgyvenimais ir kitas paguosti. Bet aš atėjau čia kaip psichologė, dalis skaitančių moterų galbūt buvo, yra, o gal bus mano klientėmis, todėl pasirinkusi va tokią lyg ir neoficialaus konsultavimo misiją aš turiu išlaikyti atstumą. Todėl su visa derama pagarba turiu pasakyti, kad apie save neatvirausiu Čia ne šiaip sau pasipūtimas, aš tiesiog laikausi profesinio etiketo.
Galiu pasakyti tik tiek, kad man daug daugiau nei dvidešimt, esu ištekėjusi, auginu du vaikus, kurie turi savo atėjimo istoriją. Domiuosi psichosomatika, t.y. tuo, kaip mūsų emocijos, mūsų psichinė sveikata įtakoja mūsų ligas, mūsų fizinę savijautą. Paskutiniais metais gilinuosi į vaisingumo psichologiją ir šiuo metu kuriame pagalbos tinklą šeimoms, susiduriančioms su nevaisingumu. Užsienyje tokia pagalba labai populiari, tikiuosi, kad laikui bėgant ir mūsų šeimos atras ne tik medicininės, bet ir psichologinės pagalbos prasmę.


Bet kada prašom


Tik jūs esat savo gyvenimo šeimininkė... Jeigu pasirinksit kankintis, tai taip ir bus...


Sveika, simute, nedėkokit - jūs pačios ir kuriat šitą temą Bet man labai smagu, kad skaitot, randat kažką sau. Ir labai sutinku su tuo, ką parašėt apie žmogiškumą ir supratimą...

*Manau,mums reikia ir tokio,t.y.profesionalaus poziurio
**Sutinku,kad psichologine pagalba seniai yra reikalinga,net nemaziau negu medicinine,nes mano nuomone negali buti sekmingo vieno be kito.. Kol kas SM daugeliui merginu atlieka psichologines pagalbos funkcija..

Nezinau ar galima, man pavyko atleisti o pamirsti ne, yra kazkokia tarp musu itama, neatsiduodi pilnai, nepasitiki, o vyras tai jaucia ir sako negalesim kartu gyventi jai manim nepasitiki, sakau tai kaip galiu asitiketi jei tu ta pasitikejima sugriovei, ir nelabai stengies ji statyti is naujo, jis isivaizduoja kad pakalbejom issiaiskinom ir tuo viskas pasibaige, ne.. jis sugriove labai daug ir labai daug abieju Kaip jus manot gal daug moteru negali pastoti butent del sito fakto ( nekalbu apie rimtas anatomines problemas), ivyksta persileidimas arba hormonu kaitos (juk hormonu rodikliai kintami, as pati pagal save pastebejau, jei didesnis stresas tai hormonu tyrimai prastesni, po geru atsotogu hormonu tyrimai buvo normoj), tai va mums gal gyvenimas kazka nori pasakyti o mes gi nieko neklausom ir einam uzsibreztu greitu tikslu.
as ligonineje kai dariau laparaskopija pabendravau su moterimi kuriai dare negimdymini valyma, tai jau buvo 3 kartas, ji turi viena vaika, ir pastojo be problemu, o daugiau vaiku sulaukti negali, arba persileidimas arba kudykis viduje numirsta, vyras beje jai buvo irgi neistikimas, ji atleido kaip supratau nuoskauda liko. Gal cia psihologinis momentas kad moteris nesijaucia saugi nei uz save nei uz vaika?

Zinai,as manau,kad tau reikia atsisesti ir gerai apmastyti ar tu tikrai nori buti su tuo zmogumi,ar nori jo leliuka nesioti,ar nori pasenti drauge su juo,ar galesi buti su juo laiminga..
O stresai tai labai didelis priesas naujai gyvybei... tikrai ne vienas persileidimas ivyksta del pikciu ir pergyvenimu.. Man net dabar,kai apsipykstu su vyru pilvukas suspazmuoja,suskausta,tai be galo issigastu,kad nelaime neatsitiktu.. einu pasivaikscioti,nusiraminti,pasisneku su leliuku pilvelyje,kad tik emocijos nusiramintu..
Beje,dazniausiai gi moterys pastoja per atostogas ar po taures gero gerimo,nes visos itampos buna atsluge,mintys ir kunas atsipalaidaves... Taigi,musu psichologine busena labai itakoja (aisku,jei nera rimtu medicininiu problemu pastoti).
Pirmiausia,ziurek,kad tu butum patenkinta savo gyvenimu,kad butum laiminga,nes dienos,metai labai greitai bega ir paskui atsigrezus buna labai gaila be reikalo issvaistyto laiko..