Psichologinės problemos ir įtaka pastojimui

Labas rytas,

Siandien man isauso naujo mano gyvenimo etapo pradzia.
Nuo vasaros jauciau, kad laukia musu skyrybos (veliau ir mano pussesere isbure ta pati). Nuo vakar tai pas mus oficialu. Mano vyras nenori zengti toliau su manim kartu. Priemiau jo sprendima, bet nesutinku su tokiu jo sprendimu, taciau nieko negaliu padaryt. Turejom krize. Ilgai. Bet jam problemos sprendimas, matomai, pacios problemos pasalinimas. Taigi, nera manes, nera problemu
Neguoskit, nepades, turi atskaudet. Ne veltui paskutiniu metu taip intensyviai sapnavau tuos "zenklus" ir mano nuojata buvo vis garsesne. Ne as pirma, ne as paskkutine
Gero sekmadienio jums!

Zodziai niekuo nepades,tu teisi... bet gal taip ir i gera,nes jei zmogus nebenori,tai nieko gero nebebutu.. Matyt,ne toks stiprus kaip tu,neatlaike nesekmiu..
Mano pora draugiu labai bijo,kad vyrai jas paliks,jei jos negales jiems padovanoti leliuku,bet as tai kaip tik manau,kad jei vyras sunkiausiu momentu palieka,tai tiesiog ne tas zmogus,tai ir gerai ,kad jis iseina,nes gaila butu svaistyti laika tokiam zmogui,kuriam tu reikalinga tik kai viskas puiku. O gyvenime niekada nebuna viskas puiku. Reiskia,jei ne sita beda,tai kita butu atsiradusi.. Negaletum pasitiketi tokiu zmogum. Laikykis Stiprybes Gerai,kad padejote taska,tai dabar yra sansas susirasti tikra savo antra puse
Papildyta:
Mes irgi buvome ant tokios ribos.. tai as pasakiau,kad "as tave be galo myliu ir noriu,kad tu butum laimingas,bet jei as tau negaliu suteikti gyvenimo dziaugsmo,tai paleidziu tave be jokio pykcio. Labai linkiu tau surasti savo gyvenimo laime. O as tave visada mylesiu,liksi nuostabus zmogus mano sirdy.."
Bet viska apgalvojes,jis nebeisejo.. Po to susilaukem dukruzes,kuri dar labiau mus sujunge..
Tikiu,kad tu esi nuostabus zmogus,bet dar neradai tave vertinancio ir tikrai mylincio zmogaus.. Bet jis tikrai yra

As irgi taip galvoju. Ir taip pat vyrui esu pasakius : "Jeigu tau negera su manimi ir atrodo, kad gali rasti geriau, as nelaikysiu taves. Nenoriu musu bendro gyvenimo pabaigoje isgirsti - nebuvau laimingas su tavim". Bet, taip esu pasakius, tik per barni. Aisku, suprantama, kad labai sunku paleisti zmogu, kuri myli ir turejai labai daug planu. Bet gal taves laukia daug geresni zmogus.
Stiprybes Tau RVB mintimis mes su tavimi.

Visa tai buvo isreiksta ne barnio metu...
As ne karta bandziau ji prakalbint, nes jau seniai jauciu, kad kazkas ne taip, nors ir tvirtino visa laika, kad viskas tvarkoj. Vakar bandziau is naujo, bet siek tiek kitaip, bet ir tai sunku buvo is jo isgauti atsakyma. KOdel jis to nori, nezinau, priestaciu daug ir jis ju "nezino".
Taciau, pries suzinant man jo atsakyma, kuri isspaudziau, nenorejo man atsakyt, nes bijojo, kad pablogins situacija. Bijojo pasakyt, nes nenorejo pablogint situacijos! Tai jeigu nenori pablogint istuacijos, tai bnadyk su savo partneriu ja pagerint, o ne sitokiu budu amputuoti antra puse!
Man skauda, ypac, kai prisimenu grazias akimirkas su juo, kuriu daugiau nebus...
Bet privalau atsistoti is naujo, verkslent ir bijot ateitis nepades. Viena gera dalyka turi sis dalykas negalviosiu apie nora tureti vaiku Ironiska ar ne?

Kad ir kaip būtų skaudu, kaip ir mergaitės sako, pabaiga visada yra kažkieno pradžia...

Kaip supratau, skiriatės vyro iniciatyva... Jis nebenori būti su Tavimi... O kaip Tu? Kaip jautiesi Tu? Tau yra gera judviejų šeimoje? Ar tai yra tas žmogus, su kuriuo norėtum žygiuoti iki gyvenimo galo? Ar visgi ir Tu pati abejoji dėl judviejų ateities?..

Viskas, kas baigiasi, turi pradzia ir, kas turi pradzia, turi ir pabaiga.
As jau nuo vasaros nujauciau, kad tarp musu viskas blesta ir judam skyrybu link, bet vijau tas mintis, nes mintimis gali daug ka pritraukti. Man buvo gera musu seimoje. Kiekviena seima turi krizes ir manaiu, kad iveiksim. tik, deja, bandziau as viena iveikti ja, todel manyje vis stiprejo tas jausmas, kad musu keliai skirsis. Situacija tarp musu vis blogejo, bet vis bandziau tiketi, kad tas juodas dryzis musu gyvenime praeis. Deja... Jis buvo tas vyras, su kuriuo norejau pasitikti savo gyvenimo saulelydi, ji vis dar myliu. Bet... kai suvoki, jog, jei liksiu toliau su juo, teks ir toliau det visas pastangas, kurios bus neivertintos. Nenoriu saves toliau eikvoti tam zmogui, kuris nevertina mano meiles ir atsidavimo, nenoriu saves daugiua skaudinti. Per ilgai analizavau save ir savo veiksmus, jausmus. Laikas pradet mastyt blaiviai.
Kaip as jauciuos? Jauciuosi, lyg truktu mano antros puses, kuria dar ilga laika jausiu, bet jos nera. Kuria skaudes, bet negalesiu jokiais nuskausminanciais numarinti, kol ta trukstanti puse is mano pasamones visiskai neatkris. Vat taip jauciuos.
Labanakt!

RVB, gaila gaila Ar tu manai, kad viena is priezasciu- nevaisingumas jusu seimoje? Tuomet, manyciau, kad pats laikas buvo zengti toki zingsni. As pati patyriau, kad nevaisingumas yra didele didele beda seimoje, bet jeigu ji stipri- atsilaikysit ir graziai nugyvensit ir be vaiku iki to saulelydzio. O atsirade vaikai- stipria seima sustiprins, tikrai ji pasijus pilnavertiska ir be galo laiminga. Bet jeigu kazkas "kliba", tai vaikas tikrai seimos nesuklijuos... Bus daug sunkiu akimirku, nuovargis, nemigo naktu, vienas kito kaltinimo ir t.t. Negalvok, kad sulauke vaiku seimos nesiskiria, nesvarbu, kad ir po 15 nevaisingumo metu...

Labas,
Esu patyrus skirybas..nors jos vyko mano iniciatyva žinau,kaip skaudą.........praėjo 12 metų.............vis dar jaučiu to streso padarinius..... kokią didžiulę įtampą teko išgyventi nemoku net perpasakoti..............Ir nors turiu puikų vyrą....................dažnai pamastau,kad galbūt būvo skubotas sprendimas..........daugiau mano ambicijos, principai, karštakošiškumas, nesugebėjimas girdėti ir t.t........................kas paklausia ar daryčiau taip antrą kartą-tiesiai šviesiai sakau,kad NE................reikai išmokti išlaukti, iškentėti,bandyti ir bandyti susitaikyti dar kartą...galbūt duoti kitai pusei,kurio iniciatyva vyksta skirybos ilgesnio laiko apmastymams....suvokimams ar tikrai nori to? Buvau skyrybu metu galima sakyti tavo vyro pozicijoje...nieko nenorėjau girdėti..............nebenorėjau būti su savo vyru...............bet dabar po tiek metų analizių, manau,kad jei nors šiek tiek būtų parodęs iniciatyvos daugiau , gal būtų viskas pasikeitę kita linkme.....
Todėl manau nepaleisk taip lengvai, bandyk dar ir dar kartą sulipdyti santykius.......tuo labiau,kad jį myli..................
Ir dar........kaip bebūtų liūdna, nemanau,kad yra įdealų....nei mes pačios įdealios, nei tų vyrų įdealių būna............o nauja pažintis, naujos problemos ....ir vėl bandymas vienam prie kito prisitaikyti ir pan......
Pažįstu ne vieną šeimą, kurios išbrido iš didžiulių krizių .....pamiršo nuoskaudas ir toliau laimingai gyvena.....čia kaip toje patarlėja :"namų be dumų nebūna"........
Truputį išsipasakojau

RVB, o gal jums santykius paanalizuoti padėtų geras psichologas? O po to kaip jau būtų, taip. Gal šiuo atveju tarpininkas tarp dviejų žmonių, padėtų į visą situaciją pažvelgti kitaip? O jei jau tektų skirtis, tai reikia kažkaip "atleisti ir paleisti", kad galima būtų gyventi pilnavertį gyvenimą. Pati esu iš išsituokusios šeimos. Deja, jaučiu, kad mama lyg šiol neatleido tėčiui... ir lyg šiol ji viena.

Tokia profesija, apie nevaisingumą aš turiu su kuo pakalbėti, to nebijau. Bet nenorėčiau detalizuoti kam nors mano vyro nuodėmių, nenoriu, kad viską susumavę kas nors manęs gailėtųsi, smerktų MB. Galvoju, kad tai tik komplikuotų situaciją, kitų žmonių emocijos, patarimai tik viską apsunkintų bent jau man. Visgi yra žmonių, kurie žino, o artimiausių žmonių nenoriu skaudinti . Manau man reikia pačiai atleisti jam ir aš esu tam pajėgi.
Dabar kurį laiką tvyro ramybė, nebenoriu gilintis, analizuoti. Džiaugiuosi kiekviena ramybės akimirka kartu. Penktadienį artėja GN procedūra, o aš apie ją per daug negalvoju, tiesiog noriu, kad viskas vyktų natūraliai nieko nestabdant ir neforsuojant.

Merginos, bandau musu santykius (viena, nes is jo puses jokio noro, inisiatyvos) jau metus laiko klijuot. Vis labiau jauciau, kad man vis blogiau, mano siela vis labiau blaskesi tarp sirdies ir proto klyksmo. Myliu ji labai, tikejau iki siol ,kad isbrisim kaip nors is sios krizes. Buvom jau karta pusei metu issiskyre, mano iniciatyva suejom vel kartu, buvom kuri laika labai laimingi, kaip du isimyleje paaugliai... Megavausi tuo laiku ir su laimes liudesiu prisimenu tuos laikus. Nesigailiu, kad buvom sueje vel...
Bet is jo puses jau seniai jauciu atsalima, tam tikra netgi nepagarba man (nesiginu, gal is manos puses jam taip pat atrodo, bet, deja, jis nieko nesako). Prisipazinsiu, jei butu reikeje, paaukociau savo gyvenima uz ji.
Manau, jog numanau priezasti, kodel jis nori skirtis, nes nenori vaiku, aplamai nenori ir nori suteikt man galimybe, kadangi zino, jog as labai noriu, bet noriu... norejau su juo... , turet ju su kitu vyru. Tauru ar ne? Man labai liudna, bet taip yra. Patikekit, man labai sunku iseit is sio gyvenimo, nors jauciuos paskutiniu metu negerai. Sunku palikti savo iki siol didziausia patirta gyvenimo meile, salia kurio norejau paskutini karta ikvept ir iskvept. Noreti nedraudziama...
Tureciau galimybe laikinai kur nors kitur pagyvent, kad galeciau apmastyt, padaryciua, bet neturiu, bet kuriuo atveju reikia nuomotis buta. Draugai? Vienintele drauge gyvena uz 150km, i darba kasdien neprivazinesiu. Pazistami... kiekvienas savim uzsiemes. Kaip besukciau, turiu palikti siuos namus ir jau netikiu, kad turesiu galimybe cia grizti, nes su meile irengem siuos namus kartu, bus skaudu palikti juos, tikrai

Pas psichologa jis su manim neitu, nes jam viskas ir taip nuspresta ir taskas. Atleisti jam noriu. Noriu ir paleist, likt be pagiezos jam, tik man labai skaudu, kad jis vienas viska nusprende pries tai nebandes ieskoti kompromisu, kaip galetumem issaugoti ir puoseleti musu santuoka.
Aciu, merginos ir labanakt...

Esu girdėjusi nemažai istorijų, kada išsiskyrę žmonės sako - dabar to nebedaryčiau... Bet yra ir tokių, kurie sako - po skyrybų aš tiesiog išsilaisvinau, pradėjau kvėpuoti, gyventi, džiaugtis... Turbūt viskas priklauso nuo problemų...

Kaip suprantu, RVB vyras nebeeina į kompromisus, jis nebenori tęsti santykių, todėl vargu ar eitų pas psichologą arba kažkaip kitaip bandytų spręsti problemą... Panašu, kad jis tiesiog užsispyrė.

RVB, labai skaudu, kada daug investuoji į santykius, o atsako nesulauki... Tiesiog linkiu elgtis taip, kad vėliau galėtum pasakyti sau - aš padariau viską, ką galėjau...
Aš suprantu, kad mes nežinom visų aplinkybių... Staigių skyrybų manau nebūna. Dažniausiai problemos, bėdos kaupiasi per laiką, ir tikiu kad pas jus buvo virtinė dalykų, kurie atvedė iki skyrybų...
Dabar svarbiausia, nepriimti skubotų sprendimų... Įkarščio pagauti mes padarom ir pasakom labai daug skaudžių dalykų...
Daryk viską, kas tau atrodo teisinga, kad vėliau širdis būtų rami...