Prisipažinsiu, senai skaičiau grožinę literatūrą... Kiekvienąkart įeinu į knygyną pasižadėjusi nusipirkti kokio lengvo skaitymo sau, o išeinu su krūva profesinės literatūros arba kokiu tai kelionių vadovu
Esu skaičiusi ir Coelho, ir Castanedą. "Alchemikas" tai jau klasikos klasika, ten tikrai yra gražių minčių.
Castanedos nepabaigiau, užtat net knygos pavadinimo nepasakysiu... Buvo pasakojama apie apsirūkiusių ir grybukų apsivalgiusių žmogiukų klejones. Dabar tą knygą turbūt skaityčiau visai kitaip, bet tada ji man pasirodė nuobodi. Kitų autoriaus knygų net nebeieškojau.
laukiau sito klausimo turiu dabar proga pagirti savo mylimiausia rasytoja ir knygas, kuriomis kazkada susizavejau, zaviuosi ir po siai dienai! Kadangi grozinei literaturai mano "reikalavimai" labai dideli (manau kad mano galvoje ne ka maziau fantazijos nei tose knygose, o po teisybei turbut tiesiog tingiu skaityt ), romanu, fantastikos ir t.t. isvis nemegstu, o vat Yalomas mane veza
Reklama
Irvin D. Yalom
I.Yalomas daugelį metų buvo vieno prestižiškiausių JAV Stanfordo universiteto psichiatrijos profesorius, praktikuojantis individualiąją ir grupinę psichoterapiją. Jis ne tik psichoterapijos profesionalas, bet ir talentingas rašytojas. Jo knygos populiarios visame pasaulyje.
Knygos: Meilės budelis ir kitos psichoterapinės istorijos; Mamytė ir gyvenimo prasmė; Gydymas Šopenhaueriu (!!!); Melagis ant kušetės ir kt (nevisas dar perskaičiau)
Terapijos dovana - rimtesne, ne grozines literaturos pagrindu, tad nelabai man buvo, o visos tos kur virsuj parasiau - superines!
Aisku cia man taip, kitiems gal ir nepatiks, bet vistiek - rekomenduoju, ypac tiems, kam artima psichologija
Is drauges gavau dovanu P.Coelho "Zahiras" dar tik perskaiciau 28 puslapius, lengvai skaitosi . "Alhemikas" ir man patiko, dar skaiciau Piligrima.
Castenedos tai labai sunkiai radau neleidzia gal nauju leidimu. Turiu Don Chuano mokymas, Tylos Galia, Laiko Rata,s (isrinktos citatos is ankstesniu knygu).
Man dar patinka Hesses knygos ypac "Narcizas ir Auksaburnis", "Sidharta".
Reikes pabandyt ir Irvin D. Yalom jai taip jau giriat .
matau, isklojot knygu sarasus ir beveik visos linksta ton pusen, i panasia literatura, ka ir as skaitau. O pradejau as nuo "Jusu PaSamones galia" Joseph Murphy. Man ji buvo vienu metu, kaip biblija, nes buvau pradejus konstruktyvaus mastyma atrast. Esu ir daugeli visai kitokiu knyggu skaicius, bet isdalinau, padovanojau, kadangi buciau vos ne savo biblioteka turejus. Po Coelho "Raganos" pradejau viesose transporto priemonese palikinet tenais. Yra zmoniu, kurie negali sau leisti knygu, bet noretu skaityt. Bet jau atsirankioju po truputi knygas
Vakar pailsejau, pasideginau saulutej, neleidau sau per daug dirbt...
Galvoju, kad vyrui verta būtų apsilankyti pas homeopatą, o mano eksperimentinis gydymas paremtas Dr. Nonos kremu bus. Mano tikslas naturaliu būdu išsigydyti funkcinę cistą. Kiek žinau, to kremo pagalba moteris miomą išsigydė, gal man pavyktų cistą kažkaip išprašyt iš savo organizmo. O be to tuo pačiu kremu gydausi kaip tik šiuo netinkamu metu prisikabinusį šlapimo takų uždegimuką ir lyg ir pienligės požymius jaučiu( ir situacija jau gerėja). O vyras tepasi savo margučius, nes skaičiau, kad tas kremukas turi giluminį gydomąjį poveikį. Kai kuriomis jo gydomosiomis savybėmis aš jau įsitikinau pati, tai dabar laukiu kitų teigiamų rezultatų. Tas kremukas, toks a la vaistas nuo visų ligų, jis parduodamas per platintojus. Aš į jį labai skeptiškai žiūrėjau, bet paskui požiūris pasikeitė. Mano mama juo tepasi kaklą ties ta vieta , kur skydliaukė yra.
Aš grįšti noriu kelis puslapius mūsų pokalbių atgal. Apie vyrų norą turėti vaikų. Kai susidūrėm su mano sveikatos problemom ir man darė laporoskopiją. Tuo pat metu jis tapo bedarbiu. Po to darbą susirado ir sumąstė nukrypti į šalį. Aš domėjausi, kas jam tuo metu kėlė didžiausią stresą, dėl ko jis labiausiai pergyveno. Jis atsakė, kad jis nesibaimino dėl mano sveikatos, nes tikėjo manimi ir kad aš domiuosi tuom ir susirasiu geriausius daktarus, kurie mane pagydys. O didžiausią įtampą jam kėlė gausybė darbų prie namo ir, kad jų už jį niekas nebūtų padaręs, o jis nemokėjo, nežinojo ko griebtis. Gal kiek aktualesnis vaikų troškimas ir noras gydytis jam yra dabar, kai VK daktaras pasakė, kad ir MB grikiukai nėra labai jau geri ir kad jei nepavyks naturaliai po GN pastoti, siūlys IUI. Ir suprask tuos vyrus, kad gudra. Aš žinau, kad mano kaltės yra, bet aš savo kaltę pagrinde įžvelgiu tame, kad aš norėdama su juo išsaugoti santykius, kalbėdavau apie S problemas atvirai, nes nenorėjau sieti savo gyvenimo su žmogumi, su kuriuo lovoje santykiai man atnešdavo tik skausmą ir baimę, nenorėjau tapti frigidiška. Ir po ilgo laiko mes pasiekėme suderinamumo, bet atsirado nevaisingumo problema. Nežinau ar tai kaltė, kad apskritai stengiausi išsaugoti mūsų santykius, kad apskritai sutikau būti kartu. Dabar nebemanau, kad šias problemas spręsti yra tik mano vienos atsakomybė. Aš nenoriu gilintis, ieškodama sprendimų, ieškodama atsakymų, savo kaltės. Ir tiesiog noriu pamiršti, kas įvyko, gyventi toliau. Atrodo stengiuosi taip ir daryt, daugiau nebegalvoti. Bet man neramu dėl savęs, kad kartais tiesiog nebenoriu nieko siekti dėl nieko kovoti, nebenoriu su niekuo diskutuoti, ginčytis, ieškoti geriausiu sprendimų, net darbe. Ir atrodo, įprasta erzinanti smulkmena darbe mane gali išbalansuoti visai dienai, iki ašarų, kada atrodo, jog nekenčiu bendradarbių, nekenčių darbo, apskritai nekenčiu savo gyvenimo. Norėčiau lėtesnio tempo darbe, kas neįmanoma, norėčiau daugiau laiko praleisti su vyru, bet ir tai neįmanoma. Dabar belieka tik pagerti kokių nors vitaminų ir laukti atostogų. Netrukus suplanuota gimdos nuotrauka, o aš abejoju, delsiu gal dar ir dėl to, kad aš tos procedūros bijau. Kraujas rodo kad imunitetas nusilpęs. Dabar galvoju, kaip geriausia būtų elgtis...
As panasiai jauciuos/elgiuos ir dabar nedarau NIEKO. Nesistengiu del nieko, nes esu nuvargus, dabar rupinuosi savimi, savo sveikata, darbe turiu kol kas letesni tempa, tai nenuvargstu per daug. su vyru mes matomes irgi tik velokai vakarais. Esu ir as labai isbalansuota, nes visus metus turejau sunkumu, kurie paveike ir mano psichika, manau del to ir islindo mano ligos su skydliauke, bent jau skaiciau, kad skydliauke pradeda issibalansuot, kai buna sielos nesutarimu viduje. Su mb apie vaikus nekalbu, nei kalbinu, nei prasau, nei kritikuoju ta jo nenora. Bandau kuri laika ta metoda, kai begu, lai vejasi ar kazka panasaus
Jei teisingai suprantu, RVB, tas metodą padiktavo tavo vidinė būsena, jis nėra dirbtinai sąmoningai taikomas? Prisimenu mūsų santykių pradžią. Aš MB stūmiau nuo savęs, priešinausi besivystantiems daugiau nei draugiškiems santykiams, nes aš baiginėjau mokslus ir planavau grįžti į gimtąjį miestą, netikėjau draugyste su jaunesniu ir dar per atstumą. Tai kuo daugiau jį stūmiau, tuo labiau jis prilipo prie manęs kaip smala. O po santuokos viskas pasikeitė...
Matau, mes turim daug panasumu, tik, kad mb vyresnis uz mane
Nezinau, kas padiktavo, tik pries tai ieskojau visokiu budu, galimybiu ir jos visos mb stume toliau nuo manes, tad nutariau daugiau nesiplesyt, nurimt, kad leisciau viskam, ko trokstu, ateit savaime, nes blaskymasis, mastymai, nervu gadinimai atima tik sveikata, galbut suteikia depresija, o man to tikrai nereikia. Gyvenu ne tam, kad depresuot, o mylet gyvenima
Glamour, kažkas vis spaudžia jūsų širdį. Kaip tame sapne, pamenat - vanduo skaidrus, bet uždarytas baseine; viskas lyg ir gerai, bet kažkas ne taip. Nejaučiat pasitenkinimo darbe, sumažėjo noras įveikti nevaisingumą... Visa tai jau tik pasekmės, šalutiniai reiškiniai, o priežastis visai kitur.
Skaičiau apie judviejų santykius ir supratau, kad jie dabar painūs, jūs išgyvenat daug prieštaringų jausmų. Lyg ir ateina ramybės periodas, bet po kurio laiko širdyje vėl negera ... Jums tik tada pasidarys lengviau, kai išvyniosit ir išvardinsit visus jausmus, kuriuos jaučiate vyrui. Jeigu mėgstate rašyti, galit pabandyti viską išdėstyti raštu. Kai kam taip lengviau formuluoti mintis. Kreipkitės į vyrą tiesiogiai: Aš ant tavęs pykstu, nes tu.... Aš tave myliu už tai, kad..... Aš jaučiuosi vieniša.... Ir panašiai. Ką po to daryti su laišku? Galit atiduoti vyrui, galit sudeginti. Mūsų tikslas - išvynioti vidinę painiavą. Savarankiškai tai padaryti gali būti sunku, geriausia būtų nueiti pas specialistą. Nebūtinai ilgalaikėms konsultacijoms, galbūt šiuo atveju užtektų ir kelių. Padėtų ir atviras pokalbis su artimu žmogumi - jūs vis verdate savo sultyse, žvilgsnis iš šono (specialisto ar šiaip draugo) padėtų jums pajudėti iš mirties taško. Dabar jūs tiesiog užstrigot... Jei neturit nei vienos, nei kitos galimybės, gal bandykit rašyti laišką/dienoraštį? Ir visai natūralu, kad dabar vengiate daryti gimdos nuotrauką. Juk pati jaučiat, kad pirmiausia reiktų išspręsti kitus dalykus..
