Psichologinės problemos ir įtaka pastojimui

RVB, taip, ir aš manau, kad labai svarbu leisti partneriui turėti savo jausmus. Kita vertus, ir vyras neturėtų spausti moteriškės pamiršti nevaisingumą iškart išėjus iš gydytojo kabineto. Tik vyriškiai šitaip gali, o moterys vis suka mintyse tą pačią plokštelę. Taip jau yra, mes skirtingi.

Dėl dėmesio sau, sutinku, kad moterims reikia išmokti labiau save mylėti. Bet mūsų visuomenė yra matriarchalinė, taip jau įprasta, kad viską reguliuoja moterys, trys namų kertės stovi ant moters pečių.
Bet visgi, mylėkim save, nes niekas kitas to nepadarys

Aciu uz nuomone

Bet pradzia siam ispudziui dave mano mama,kai klausausi jos pasakojimu apie tevo sveikata, savijauta - ji uzraso ji pas visokius gydytojus, ima siuntimus, ko pasekoje tenka ilgai mano teva ikalbineti ten ir ten nuvykt. Mano tetis del sventos ramybes nuena, o paskui bumba, kad neduoda jam ramybes, o ji baisia patenkinta, akd nuvede ji ten ar ten, nes va, ziurek ,gerai, kad buvom, tai nors laiku(?) atrado ta ar ana. Ne viena vyra esu girdejus (tarp ju ir mb) sakant: geriau neisiu pas gydytoja, nes dar ka nors suras. Galbut is to ir kyla daugeliui vyru tos fobijos eit pas gydytojus, bet kokius.
Manau, kiekvienos pasisakiusios sia tema nuomone bus teisi, nes kiekviena i ta pacia situacija is kitos prizmes ziurim

as palengva judu i prieki, sianakt jau ramiau miegojau, neteko keltis 3val. nakties knygos skaityti. o sirdyje uzplusta dvejopos bangos - tai ramybe uzlieja, tai vel sirdele kalatotis pradeda. palengva ateina suvokimas, kad tai mano gyvenimo smugis, kuris sudrebino vidu tam, kad pakilciau virs kasdieniniu rupesciu ir geriau suprasciau save. o kas isties nustebino mane, tai kad dabar visai nejauciu sirdyje pykcio vyrui (vidus kunkuliavo tik pirma diena suzinojus). isties malonu suvokti, kaip stipriai gali myleti kita zmogu.

dekui uz palaikyma. kai palengva issipasakoju, viskas kazkaip ramiau viduje sugula. priezastis ir as labai noriu issiaiskinti, bet tai atrodo nebus lengva. manau atsakymai slypi tiek manyje, tiek MB, tad tikiuosi, kad abu vieningai tuos atsakymus rasime. gal ir keistai nuskambes, bet MB sirdyje yra geras zmogus, sunkiai del visa ko pergyvenantis. na, atsitiko, tai atsitiko, bet tai tikrai nera bottom line sprendziant koks jis yra zmogus aplamai. sunkiausia jam dabar yra atsakomybe uz vaika, nes kad ir kokiu keliu jis ateina, tai yra nauja gyvybe ir jis nori, kad ji gyventu pilnaverti gyvenima. bet tai merginai jis nieko nejaucia, tad tikiuosi, jog rasime buda kazkaip viska isspresti.

Visiskai sutinku, kad esame atsakingi abu ir jokiu budu nesakau, kad tai buvo silpnumo akimirka. Jis padare isgeres tai, ko neisgeres nebutu isdrises padaryti, bet veiksmo uzuomazgos sekla jau buvo viduje ir tereikejo stimulo jai islisti. Ir ar tai butu buvusi sita, ar kita mergina, tai butu atsitike, o as ir nebuciau suzinojusi, jei ne tas rezultatas, koki turime.
O atsitiesimui reikia laiko ir taip norisi, kad jis kuo greiciau praeitu. Bet greiciausiai teks praeiti sia pamoka kantriai ir letai. Zinoma, labiausiai man norisi nuosirdziu pokalbiu, issikalbejimu. Bet esame ta, kad MB yra gana intravertiskas zmogus, tad tai problemos ieskojimo laika siek tiek prailgins. O del prisiekinejimu amzina meile, tai jis zino, kad man to nereikia – man daug svarbiau pajausti jo nuosirduma, del ko stengiuosi kuo maziau ji spausti. Jo ramus pasakymas „myliu tave“ ir „noriu su tavimi pragyventi likusi gyvenima“ man reiskia labai daug. musu santykiuose visko yra buve daug, bet visada giliai sirdyje zinojau, kad mums lemta buti kartu. ta zinojau net tada, kai kazkada del isibodejusios rutinos norejau skirtis, bet sestas jausmas sake, kad tas zmogus man yra skirtas ir reikia ieskoti problemu sprendimu, o ne kazkur begti nuo ju. ir tikrai visada viskas issispresdavo, vel sukurdavome savo laime is naujo, is naujo atrasdavome vienas kita. Manau tam dabar vel atejo metas.
Mano keliones pas psichologa tikiuosi pades man suprasti savo klaidas. Vakar ivyko pirmasis susitikimas ir nors jokiu instrukciju man nedave, nieko praktiskai nekomentavo, o tik klausinejo, isejus pajutau, kad mano problemu daigeliai po truputi irgi iskyla.

Papildyta:

panasiai buvo ir musu atveju, nors MB apie tai daug nekalbejo, zinojau, kad labai ju nori, jam uztekdavo tik kartais pora zodziu apie tai uzsimint, svetima vaika ant ranku paimt ir viska geriau uz viska pasakydavo jo akys. kai buvo isitikines, kad problema jame, sake, kad sutiktu, jog isnesiociau ir svetimo vyro vaika, kad tik jis augtu po mano sirdele. dabar isties ironiskai tai skamba...

na prirasiau siandien atsakanciai. soriukas, kad galbut kartojausi ir tik eteri veltui isnaudojau

O pas mus situacija kitokia. Nezinau, is kur mb prisirinko tos neigiamybes apie vaikus, bet kategoriskai sako, kad vaikai tik trukdo ir daug geriau butu be vaiku. Tuomet kyla manyje klausimas, kodel tu, po velniu, kai as laukiausi, vaiksciojai svytinciomis akimis, kodel tau taip svarbu zinot, kad vis tik esi pajegus sukurt nauja gyvybe, jei tau vaikai tik trukdis? Jis man niekad nepasake sveriamai ir itikinamai, kodel jis atsisako vaiku, toks jausmas, kad sakytu man tai, tam kad priesintusi. Zinau, kad jis is darbo daug neigiamu dalyku apie vaikus nusistveres, kai po savaitgalio pavarge nuo vaiku tevai pusiau rimtai, pusiau juokais pamini savo banditus ir prideda prie to, kaip gerai jam, kad jis neturi vaiku! Vakar, kai trumpai uzsiminiau ta tema, pasake, buvau jaunas, naivus, norejau vaiku (jam nera 40!), o dabar suaugau Mane tokie pasisakymai pribloskia, bet duodu kontra, tipo, gerai, o kkodel tu tada kaip ant sparnu buvai, kai laukdavaus? Tam jis jokio atsakymo neturi... Tokiais atvejais esu pasimetus

Labas rytas!
Man siandien eme krauja del skydliaukes, lauksiu rezultatu

Man irgi susidarė įspūdis, kad moterims labiau reikia vaikų, o vyrams tai ne taip svarbu. Juk mūsų visuomenėje vaikus pameta tik degradavusios alkoholikės, o kada "normalus" vyras po skyrybų savo vaikus pamiršta ir niekada nebelanko - net visuomenė nesipiktina. O jeigu po skyrybų vaikai lieka pas vyrą.... ojojoj... kokia motina gegutė.
Maniškis jau seniai norėjo baigti visus vaikų darymus... kiek kantrybės reikia metų metais vaikščioti pas gydytojus, palikti ten kiekvieną atliekamą ir neatliekamą centą, ir viskas veltui. Vienu metu buvo užsispyręs, kad jam nieko nebereikia. Išjudinau tik paskyrusi dieną, iki kada turi pagalvoti, ir tos dienos rytą susikrovusi lagaminą. Nors nenorėjau niekur eiti (o ir nelabai turėčiau kur, butas anytos ), bet būčiau išėjusi, kad grasinimai nebūtų veltui.
Bet MB skubiai pakeitė nuomonę

Papildyta:

Gal tai apsauginė reakciją: neturiu - ot ir nereikia, ot ir nenoriu.

Na, buvau ir as taip bandzius su grasinimais ir visaip, bet as irgi neturiu, kur eit, o be to viltis ar kazkas panasaus stabdo mane tam keliui. Grasinimai ne iseitis, su juo gyvendama jau ta ne karta esu patyrus, ramus pokalbiai daugiau duoda, tik negalimu tu paciu, kad ir ramiu pokalbiu padaugint, nes tai pradeda erzint.
Vakar, pries man einant i darba, atsitiko keistas dalykas, ko dar nebuvo ivyke. buvau atidarius balkono duris,kad prasivedintu, norejau jau eit uzdaryt, kai pamaciau kambary beskraidziojanti pauksciuka Stovejau, kaip ibesta, bet nenorejau nugasdint, kad ko nors neivyktu, neatsitiktu pauksciukui. Tad pralaukiau ramiai, kol jis pats kelia atgal surado. Tai buvo keistas pojutis man ir kartu staigmena

RVB mano ziniomis, i kambari iskrides pauksciukas atnesa naujiena
Jeigu geras jausmas perejo per kuna, gal gi laukia kazkokios malonios naujienos

Ok, lauksim ziniu

Gerai, pupos, judu po truputi ruostis i darba, o jums linkiu geros dienos ir megaukites kiekvienu maloniu momentu, nesvarbu, kiek laiko jis truktu

Dijav, issitrink savo pasteli, nes jau nenueina zinutes

Galbūt yra vyrų, kurie nenori vaikų, bet man taip pat atrodo, kad tokių vienetai. Dauguma mielai sūpuotų savo leliuką, tik kai ilgai nesiseka vaikelio sulaukti, žmonės prigalvoja įvairių pasiteisinimo būdų - aš nenoriu vaikų, noriu padaryti karjerą, dar ne laikas ir panašiai.

Dėl gyvenimo krizių... Taip jau yra, kad mes bėgam, lekiam, gyvenam praeitimi arba fantazuojame kurdami ateities planus. Ir tik tada, kai kažkas nutinka, pradedame matyti ir vertinti tai, ką turim dabar.
Sunku, tikrai sunku išmokti nuoširdžiai džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka. Bet turėtumėm to siekti, tada tikrai gyvenimas būtų lengvesnis, gražesnis, geresnis..


Prajuokinot Tokia tipiška šeimyninė situacija Iš šono žiūrint, absurdiška ir juokinga, bet kažkodėl mes moterys vistiek taip elgiamės.
Šitas scenarijus turbūt tinka ir visoms kitoms situacijoms, net tik kalbant apie gydytojus.
Ir kokie tie vyrai visgi kantrūs ir nuolankūs Įdomu, ar moterys šitaip nusileistų, jei vyrai mus spaustų daryti tai, kas jiems labai svarbu... Turbūt dauguma tikrai susikrautume lagaminus ir pagrasintume išeiti


Ir kaip būtų šaunu, kad tą jausmą jaustume kasdien, kiekvieną akimirką, ne tik ištikus krizei, ar ne?

...Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,
nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.
Ji visa pakelia, visa tiki,
viskuo viliasi ir viską ištveria...

<Iš apaštalo Pauliaus I laiško korintiečiams>

Kažkodėl prisiminiau šiuos žodžius...