Psichologinės problemos ir įtaka pastojimui

Natali,

tu rašai:


ką tu turėjai omenyje taip rašydama? ar gali pagrįsti savo nuomonę ir paaiškinti plačiau?
ar tavo nuomonė apie nepastojimo priežastis pastojus pasikeitė? jei taip, tai kaip pasikeitė?

Taip, pasikeitė. Kadangi aš realių, t.y. biomedicinos mokslų atstovė, o bakalauro darbą rašiau iš vaikų psichologijos, maniau, kad esu kompetentinga spręsti apie savo psihinę būseną.
Maniau, kad psichologinis nevaisingumas - pasaka tiems, kurie tiki ja. Panašiai kaip hipnozė, kuo labiau tikėsi, tuo didesnė tikimybė, kad įeisi į afekto būseną. Aš išnagrinėjau keletą darbų apie psichologinio nevaisingumo priežastis ir formas ir nemaniau, kad man kas nors tinka.
Buvau pavargusi nuo gydymo, skausmo (psichologinio), pastovaus laukimo, kad nebūtų mėnesinių, bazalinės matavimo, sekso tik dėl vaikų ir t.t. Nusprendžiau negalvoti laikinai apie visą tai ir pamėginti pakesiti savo gyvenimą kitaip. Tieosiog norėjau pailsėti nuo savęs kovojančios už nėštumą.
Pradėjau lankyti body fleksą, paskui aerobiką, norėjau numesti svorį (nes buvau priaugusi 20 kg, bet sau vis sakiau, kad susitvarkysiu po vaiko gimimo), atsipalaidavau. Atvirai pasakius, tą dieną kai pastojau, pirmą kartą per daugelį metų, kai su vyru mylėjomes, galvojau ne apie tai kokia ciklo diena, ar išsilaikys spermą iki ovuliacijos, kokioje pozoje geriau pastoti, kaip greitai kojas užkelti ir pan. Galvojau apie meilę ir malonumą, apie tai, kaip gera gyventi, tiesiog gyventi.

O po mėnesio, sužinojau naujiena, kuria iki šiol bijau pilnai patikėti.

Todėl dabar manau, kad psihologinė priežastis labai svarbi. Fiziologinis nevaisingumas tuoj pat išprovokuoja psichologinį ir mes įklimpstame giliai. Kuo labiau nori, kad fantazija taptų realybė, tuo labiau iš tikrųjų pats atstumi ją. Aš dažnai sapnuodavau, kad laikau kūdikį ant rankų ir negaliu nulaikyti, jis krenta man iš rankų.

O dar manau, dar vienas įvykis irgi psichologiškai labai paveikė mane. Kai buvau pastojusi prieš 7 metus, dvi savaitės prieš persileidimą sapnavau sapną, kad laikau ant kelių mergaitę ir galvoju: o, turėsiu mergaitę, bet balsas man sako: ne, šis vaikas niekada negims. Nesuprantu kaip tai, juk aš nėščia? Jis man sako: tu nėščia, bet šis berniukas negims, gims mergaitė, bet po kelerių metų. Po 2 savaičių turėjau persileidimą, vaisius buvo vyriškos lyties.

Ir vos nepamiršau dar vieno psichologinio momento, kuris taip pat buvo lemiamas. Kai buvau 18 metų, pradėjo skaudėti nugarą, tada tik atsirado echoskopai, nuėjau į echoskopiją. Man gydytoja pasakė, turite policistozines kiaušides, tikriausiai niekada neturėsite vaikų. Su tuo ir gyvenau...

Reziumuojant, noriu pasakyti, kad psichologinis nusiteikimas, tikrai labai svarbu. Bet, dėja, tai nepriklauso nuo valios pastangų. Tai daugiau pasamonės pasirinkimas.

Pritariu Natali labai labai labai.Daznai taip galvoju apie save.Tik tu esi teisi,jog tai nepriklauso nuo pastangu,tai pasamones pasirinkimas.Tiesa pasakius nezinau kaip save paveikti jog galvociau tik pozityviai,jog gyvenciau tik gerais dalykais ir vaikas nebutu visu minciu centras.Daznai galvoju jog man galbut padetu geras psichologas o ne vaisingumo sspecialistas.Bet ties tuo savo mastymu taip ir sustoju.

Labutis Algirda!

stai ka Tu rasei:

"Cia skyrelis kaip tik man Visalaik taip galvoju kad mano nevaisingumas is dalies ir psichologinis.Juk pastaruoju metu ir rado- padidejusio prolaktino kieki,o juk zinome kad vienas is prolaktino padidejimo priezasciu yra stresas.Beje mano gyvenimas pilnas stresu,mokslai stresinis darbas ir aisku liga irgi galima sakyti stresinio pagrindo.Tai kaip vovere rate sukuosi ir nerandu isejimo. As jau seniai manau,kad as pati sau neriu kilpa sau ant kaklo,kiekviena karta nusivildama ir sau leisdama pagalvoti,kas bus jei tu vaiku as ir neturesiu.Susitelikmas nezmoniskas ant to kad kas bus,kad as be galo to vaikelio noriu,kiekvienas menuo yra kosmaras.Vienu momentu buvau save itikinus kad turiu tik pozityviai galvoti ir negalvoti apie necvaisinguma,bet ruduo vel mane nugramzdino i apmastymus. Jau seniai jauciu kad reikia psichologo,na stogas dar nenuvaziaves,tiesiog jo reikia kad tas stogas ir nenuvaziuotu,kol kas psichologo darba dirba-vyras ,drauges ir jus mergaites,budamos nors ir kibernetines,bet savotiskos drauges.Vertinu galimybe cia bendrauti."

As galeciau pasirasyti po kiekvienos Tavo parasytos eiles. Pas mane taip pat rado padidejusi prolaktina, ir tai sutapo su tuo, kad bendradarbe susirgo, tai man reikejo perimti jos kruvi. Jau menesi pavaduoju, dar geras dvi savaites teks ja pavaduoti, ir as nebegaliu- esu nuvargusi ir pilna stresu. Ir pats faktas, jog zinau, jog noredama lauktis negaliu stresuoti, man dar labiau stresuoja...

O del to, kaip kovoti su stresu, pati pries kelias dienas galvojau apie tai, kad reiketu pradeti skyreli...Pripazistu, man kol kas nelabai sekasi. Bet stengiuosi zengti zingsnius ramybes link. Teturiu tik kelias mintys, bet kai man pavyksta jas igyvendinti, buna ramu, tad pasidalinsiu jomis su jumis...

1) "Nera taip jau blogai" Zinau, kad kai kuriose salyse vyras turi teise atsisakyti nevaisingos zmonos, ji buna tuomet visuomenes atstumta- aciu Dievui, cia taip nera. Ir mano vyras myli mane, ir tikiu myles, net jeigu Dievas mums neatsius vaiku. Kita vertus- mes gi turime vyra, arba drauga. Kai pasidalijau su drauge apie tai, kad man liudna nes dar nesilaukiu, ji apsiverke- jinai gi viena, neturi draugo, ir taip pat noretu seimos...Taigi galvojimas apie tai, kad turime mylima ir mylinti zmogu salia turetu mus padrasinti...Ir nors butu labai skaudu negimdyti, tai gi galetume ivaikinti- man tai labai priimtina mintys

2) "Ko dar noreciau veikti tol, kol nera vaiko" Zinau, zinau, as taip pat labiausiai gyvenime noreciau vaiko. Bet jeigu zinociau kad pvz. jis dar musu neaplankys vieneri metai, tai lankyciau joga, susitikciau dazniau su draugais...Kai pavyksta man isbristi is savo liudesio ir daryti tai, kas man patinka, jauciuosi geriau.

3) "Dievulis rupinosi manimi, rupinsis ir toliau" Labai ilgai skaudejo tai, kad kitos drauges sukure seimas, ir man nesiseke meileje. Ir stai viena grazi ziemos diena pries dvejus metus susipazinau su savo vyru, su kuriuo esu labai laiminga. Nors Dievas priverte mane laukti, buvo verta...Ir savo vaika be galo mylesime, nes zinome, ka reiskia jo netureti...Ir tikiu, kad Dievas mato musu nora tapti teveliais ir pades mums ji igyvendinti.

Tai va, tikiuosi, jog tos kelios mintys pades kam nors...ir taip pat man, nes nevisada moku ramiai ziureti i tai, kad vaikas "veluoja" Teks kalbetis su tos magiskos salies vaikeliais

Algirda, Carino!

Aš visa širdimi su jumis. Ir labai jums pritariu.

Apie sapnus. Nežinau kiek tame sutapimų, bet ligoninėj daug moterų pasakojo, kad jei sapnuodavo, kad pameta, turi vaikelį ir jis dingsta - dažniausiai įvykdavo persileidimas, o jei pavyksta rasti - viskas budavo gerai. Aš irgi sapnavau, kad sesutės pradangino mano vaikiuką, bet aš jį suradau. Kad ir sunkokai kolkas mes sėkmingai ritamės į priekį.

Natali priminė ir man dar paauglystėje išgirstą naujieną apie policistines kiaušides, tik man pateikta formuluotė buvo kur kas švelnesnė - galite turėti problemų su pastojimu. Tiesą sakant šventai tuo tikėjau, bet tikėjau, kad tas problemas galima ir išspręsti.

Natali, tikrai idomi tema, is kurios galima butu parasyti atskira magistrini darba visa beda, kad stengiantis pastoti daug kas atrodo vienaip, o pastojus kitaip

gal zinai is savo perskaitytu darbu ar asmenines patirties, kaip teigiamai paveikti ponia Pasamone?

Egle M.,

Visiškai, visiškai sutinku su tavimi. Viskas atrodo kitaip, kai pastoji. Žinai, tarsi pagaliau apgavai likimą...
Kiekvieną mėnesį laukimas, kad viskas pavyks, bet tuo pačiu su kiekvienu mėnesiu vis mažiau vilties, jog pavyks. Kiekvieną kartą pradedant naują gydymo metodą galvoji: "nu, gal, gal, turėtų būti dabar, turėtų pasisekti, juk mes verti būti laimingi, juk turėtų būti kada nors gerai, juk ta nesekmė turi baigtis..." ir pan. Kai tas pimas kartas nepavyksta, antras būna ne toks pakilėtas, su kiekvienu nesėkmingu bandymu smunki žemyn. Ta keista savijauta, kai tikėsi ir kaž kur giliai viduje žinai, ne, vėl nieko nebus. Kai atsiranda mėnesinės, galvoji: "nieko tokio, aš stipri, aš niekada nepasiduodiu, aš dar turiu laiko, žinau, kad jis tiksi labai greitai, bet tai dar ne pabaiga, aš dar turiu daug laiko, juk medicinos mokslo technologijos sparčiai vystosi, sukuriama ir įgyvendinama daug naujų vaistų bei technologijų, gal būtent man padės tos naujovės..." ir taip toliau, spiralės būdu viskas kartojasi. Dar papildomas skausmas atsiranda kai sužinai, kad prieš tai skiriami vaistai tik žalojo tavo sveikatą, o rezultatų nėra...
Tada vieną dieną aš pagalvojau, kad reikia apgauti likimą, apgauti tą pačią "kvailą" savo pasamonę. Dabar aš galvoju, kad šis žaidimas buvo panašus į tą, kurį žaidžiau vaikystėje ir paauglystėje. Kai reikėjo laukti autobuso, visada greičiau atvažiuodavo ne tas maršrutas, kurio lauki. Tai aš tyčia laukiau ne "8", o "10", nors man reikėjo "8". Bet pavykdavo tik tada, kai aš pati tikėjau, kad laukiu "10". Aišku, žaidimas vaikiškas ir kvailas, bet iki šiol nesuprantu kodėl labai dažnai pavykdavo.
Kaž kur prieš 1,5 metų aš baigiau koncentruotis tik į savo būsimą nėštumą ir vaiką. Anksčiau per Naujus Metus, per visokias keliones, kai reikėdavo sugalvoti norą, noras buvo sugalvojamas tik vienas (visi žino koks ). Aš pradėjau galvoti norus ir palinkėjimus kitiems žmonėms ir iš visos širdies linkėti būtent jiems, kad jų svajonės išsipildytų. Aš nelinkėjau sau nieko, nes įtikinau save, kad ko man reikia: meilės, pagarbos, karjeros, pinigų ir t.t. aš galiu pasiekti tik pati, o stebuklų nebūna, tai ir nereikia jų tikėtis. Tiesiog, bandžiau gyventi sąžinigai ir linkėti aplinkiniams tik gero, ir jokiu būdu neprašyti sau už tai atlygio. Pirmą kartą kai buvo Naujieji 2004 metai aš linkėjau svajonės susilaukti vaikelio išsipildymo savo draugei, kuri nepastojo jau 10 metų. Linkėjau labai nuoširdžiai, iki ašarų, kurios buvo skirtos ne sau, mylimai, o jai.
Iš tikrųjų nežinau ar galima tokiu būdu "apgauti" pasamonę (kabutėse todėl, kad iš tikrųjų tuo metu aš nieko neapgaudinėjau, tiesiog taip išėjo), bet man pavyko. Aš nesu tikra, kad pavyks kam nors kitam. Tačiau dabar aš šventai tikiu, kad prie mano fiziologinio nevaisingumo labai didele dalili prisidėjo ir psichologinis nevaisingumas. Tai tarsi užburtas ratas - nevaisingumas sukelia dar didesnį nevaisingumą. Tos visos istorijos apie beviltiškus atvejus, kai jau niekas nebepadeda ir staiga įvyksta stebuklas, man buvo pasakos apie kitus, nerealius žmonės, ir aš iki šiol pilnai netikiu, kad tai atsistiko ir man.
Nežinau, ar aiškiai parašiau... Labai noriu, kad mūsų, tokių "stebuklingų" būtų vis daugiau, daugiau ir daugiau

neseniai ziurejau viena laida, kurioje buvo pasakojima apie moteri, sergancia veziu na bet ne jos liga esme, ji pasakojo apie ivairiu zmoniu gydymosi budu ir vienas jos pasakojimu bucvo kazkas panasaus i rokos aprasytaji- ji tai vadino sielos valymu
Jipasakojo kaip kiekviena vakar atsigulusi isivaizdavo juoda siena- tai jos negalia- tada ji paima dazus ir ja uzdazo grazia ryskia- raudona ar geltona spalva- tai jos noras, kad gyvenimas nusidazytu rozinemis spalvomis. Veliau ji pasakojo, kad ilgainiui, kai eidama mieghoti uzsimerkdavo ji pamatydavo, kad ta siena jau buna pusiau nudazyta grazia spalva, ji nebebuvo juoda, nerimas ir liga traukesi Paskui kiekviena vakara eidama miegoti ji linkedavo gero gyvenimo savo giminaiciams, savo vaikams. Manau, kad toks budas tiktu ir neulaukiancioms gandro, panasiai kaip roka pasakojo, tiesiog isivaziduoti savo vaikus, duoti jiems vardus, sukurti jiems gyvenimus ir galvoti, kad jie dabar gyvena kazkur- pvz saulyteje ir tik laukia tinkamo momento ateiti pas mamyte ir teveli

nezinau, ar gerai, kad cia rasau, bet man ta laida patiko nors kartais pagalvoju ar susikurtos iliuzijos netampa labai skaudzios kai jos netampa realybe, bet be tkokiu atveju reikia bent bandyti tas iliuzijas kurti
sekmes

Carino, dziaugiuosi kad mano zodziai rado vietos tavo mintyse.Gera tiesa pasakius, kai mintys tinka kitiems zmonems tada nesijauti vienisa..Taip sutinku su tavim- mes turim mylincius vyrus.Zinai kiek susidariau nuomone tokios seimos dazniau darnios,nei nedarnios.Na jei vyrui sunku jis pabega is karto.Bet dauguma vyru nuosirdziai nori ir laukia vaikelio kartu.Ir tai manau musu didziausia likimo dovana iki siol.Taip kaip likimas skyre gerus vyrus,is vaikuciu pasaulio ateis ir mums skirti vaikuciai.Svarbu nenustoti tiketi.Kartais as mastau gal geriausia uzsimirsti apie problema ir ji issisprestu.Siryt dingtelejo mintis jog nepasimatavau temperaturos, po to mastau velniop- nematuosiu ir negalvosiu ir neskaiciuosiu ir stengsiuos vaikui palikti laisva kelia ...ateiti. Geriau galvoti ka is gyvenimo gali pasiimti savo rankomis-ko naujo ismokti.Juk yra tiek dalyku kuriu galime mokytis.

[quote=Algirda,2005 01 16, 14:50]
Carino, dziaugiuosi kad mano zodziai rado vietos tavo mintyse.Gera tiesa pasakius, kai mintys tinka kitiems zmonems tada nesijauti vienisa..Taip sutinku su tavim- mes turim mylincius vyrus.Zinai kiek susidariau nuomone tokios seimos dazniau darnios,nei nedarnios.Na jei vyrui sunku jis pabega is karto.Bet dauguma vyru nuosirdziai nori ir laukia vaikelio kartu.Ir tai manau musu didziausia likimo dovana iki siol.Taip kaip likimas skyre gerus vyrus,is vaikuciu pasaulio ateis ir mums skirti vaikuciai.Svarbu nenustoti tiketi.Kartais as mastau gal geriausia uzsimirsti apie problema ir ji issisprestu.Siryt dingtelejo mintis jog nepasimatavau temperaturos, po to mastau velniop- nematuosiu ir negalvosiu ir neskaiciuosiu ir stengsiuos vaikui palikti laisva kelia ...ateiti. Geriau galvoti ka is gyvenimo gali pasiimti savo rankomis-ko naujo ismokti.Juk yra tiek dalyku kuriu galime mokytis.
[/quote

Saunu, Algirda, kad pamirsai matuoti temperatura- tai gi zenkslas, kad ne tik apie galvoji.
As taip pat dziaugiuosi, kad vakar neatsiguliau ir siandien neatsikeliau galvodama tik apie tai, kad nesu , ir kad tai labai liudna.
Dziaugiuosi, kad siandien man pavyko galvoti su sypsena apie drauge, kuria aplankysiu sio menesio pabaigos, apie tai, kaip bus miela pailseti ir susipazinti su mazu jos vaikeliu.
Dziaugiuosi, kad mums su vyru pavyko nueiti i Misias (pastaruoju metu niekur nesinorejo man eiti ) ir linksmai pabendrauti su pazistamais prie arbatos puodelio. Dziaugiuosi, kad siandien man pavyko galvoti apie staigmenas, kurias ruosiu vyrui gimimo dienos proga, ir ne tik apie tai, kad noreciau jam ir sau padovanoti , ir gal jo dar nebus...
Nezinau, ar atsipalaidavimas pades tapti , bet jauciu, kad man reikia atsipalaiduoti, ir bent jau gyvenimas bus spalvingesnis ir turiningesnis, tol, kol nera (veliau tai aisku, kad bus )

Kaip Natali ir Cikadele rase, jeigu nusiteiksime optimistiskiau, viskas bus gerai,ar bent jau geriau- mums, musu seimoms, ir tikriausiai tada musu taip laukimas atskris pas mus kai maziausiai to tikimes...

dziaugiuosi labai, kad yra tas forumas- jis man suteikia jegu, aciu jums visoms labai!

Natali,

Perskaičius tavo paskutinįjį laiškelį supratau - nagi greit turėčiau pastoti