QUOTE(Isabele @ 2010 04 01, 11:52)
Man iskart sove mintis - "bijai vilko neik i miska". Kristar, siame skyrelyje daug tokiu poru, mes su vyru vieni is ju, iki pat siol atidavinejam bankui paskola ir dar nuobodziai ja atidavinesim. Cia zmones ryztasi bet kam, kad issipildytu svajone - tureti savo vaikeli.
Kaip seksis gydymas ir kada pavyks pasiekti sekminga finisa nezino niekas, bet yra kitas dalykas - aiskus zinojimas ko nori ir atkaklus to siekimas. Man atrodo, maziau reikia remtis kitu patirtimi ir blaskytis, o susikoncentruoti i save, i savo troskima ir tiketi tuom, ka darai.
Nezinau, ar esu teisi, bet skaitant tavo pasisakymus man labai matosi du dalykai - nusiteikimas pries gydyma ir nepasirengimas tapti mama, apskritai. Jokiu budu nepagalvok, kad noriu tave pamoralizuoti ar pan., tiesiog labai nuosirdziai linkiu kuo trumpesnio kelio iki svajones, o su tokiom mintim nedrysciau apskritai jo pradeti. Pirmiausia tau reikia tvirtai apsispresti ko tu nori - tik naturalaus nestumo, ar nestumo apskritai. Pati pagalvok, jei tavo vidus priestarauja tiems gydymams ir gersi ar leisiesi tuos vaistus ne su tikejimu ir viltimi, o per jega, kas is to gausis?
Kitas dalykas tos baimes.....baime, ar pavyks isnesioti, baime, ar pavyks pagimdyti, baime del vaikelio sveikatos, baime darytis procedura. Del kokios priezasties tos baimes kyla, yra buve skaudziu pavyzdziu atrimoje gimineje? Ar po tom baimem nesislepia baime apskritai pastoti? Ar tu baimiu neliktu, jei pastotum naturaliai, be jokiu vaistu ir proceduru? As bandyciau sau atsakyti i siuos klausimus.
Sutinku su psichologe, kad kiekviena busima mama aplanko visokios baimes, bet manau taip dazniau atsitinka jau nestumo eigoje ir esant tam tikriems rizikos veiksniams. Bet, kad sitaip baimintis net nepastojus.....Jeigu jau sirdyje subresta poreikis tapti mama, tai ir lauki tos motinystes su didziule viltimi ir nekantrumu , o ne dar nepastojus svarstai ir baiminies, ar pavyks isnesioti ir pan. Taigi pirma pastoti reikia!
Manau pirmiausia reikia nusiraminti, viska sudelioti i lentynas, apsispresti ir tik tada imtis kokiu nors veiksmu. Ne vienas gydytojas kale mums i galva, kad proceduru sekme didziaja dalimi priklauso nuo psichines busenos.... todel niekaip neisivaizduoju ko galima tiketis is gydymo, jei jam priestarauja visas vidus.
Kaip seksis gydymas ir kada pavyks pasiekti sekminga finisa nezino niekas, bet yra kitas dalykas - aiskus zinojimas ko nori ir atkaklus to siekimas. Man atrodo, maziau reikia remtis kitu patirtimi ir blaskytis, o susikoncentruoti i save, i savo troskima ir tiketi tuom, ka darai.
Nezinau, ar esu teisi, bet skaitant tavo pasisakymus man labai matosi du dalykai - nusiteikimas pries gydyma ir nepasirengimas tapti mama, apskritai. Jokiu budu nepagalvok, kad noriu tave pamoralizuoti ar pan., tiesiog labai nuosirdziai linkiu kuo trumpesnio kelio iki svajones, o su tokiom mintim nedrysciau apskritai jo pradeti. Pirmiausia tau reikia tvirtai apsispresti ko tu nori - tik naturalaus nestumo, ar nestumo apskritai. Pati pagalvok, jei tavo vidus priestarauja tiems gydymams ir gersi ar leisiesi tuos vaistus ne su tikejimu ir viltimi, o per jega, kas is to gausis?
Kitas dalykas tos baimes.....baime, ar pavyks isnesioti, baime, ar pavyks pagimdyti, baime del vaikelio sveikatos, baime darytis procedura. Del kokios priezasties tos baimes kyla, yra buve skaudziu pavyzdziu atrimoje gimineje? Ar po tom baimem nesislepia baime apskritai pastoti? Ar tu baimiu neliktu, jei pastotum naturaliai, be jokiu vaistu ir proceduru? As bandyciau sau atsakyti i siuos klausimus.
Sutinku su psichologe, kad kiekviena busima mama aplanko visokios baimes, bet manau taip dazniau atsitinka jau nestumo eigoje ir esant tam tikriems rizikos veiksniams. Bet, kad sitaip baimintis net nepastojus.....Jeigu jau sirdyje subresta poreikis tapti mama, tai ir lauki tos motinystes su didziule viltimi ir nekantrumu , o ne dar nepastojus svarstai ir baiminies, ar pavyks isnesioti ir pan. Taigi pirma pastoti reikia!
Manau pirmiausia reikia nusiraminti, viska sudelioti i lentynas, apsispresti ir tik tada imtis kokiu nors veiksmu. Ne vienas gydytojas kale mums i galva, kad proceduru sekme didziaja dalimi priklauso nuo psichines busenos.... todel niekaip neisivaizduoju ko galima tiketis is gydymo, jei jam priestarauja visas vidus.
Na, kad Jus taip karstai suregavot ir tiek priraset tai irgi kazka reiskia...
Siaip tai as atvirksciai manau, jau ko bijai tai turi vis bandyt tai daryt, kad nugalet ta baime, tik gal siuo atveju nelabai tinka tai.
"Pasirengimas tapti mama" tai labai slidus toks dalykas. Manau, kad nebutina siaip specialiai tam pasirengti, kai moteris pastoja ir pagimdo inkstintyviai tam pasiruosia.
O siaip, tai man neprabega gal nei viena diena be to,kad as negalvociau apie vaikeli. Tik stengiuosi, kad neuzeitu ta karstine, kuri buvo gal pries 3 metus, kai truks plys turiu pastoti, kai uzeidavo baisus liudesys ir asaros upeliais tekedavo, kai tik ateidavo mmm. Aisku ir dabar uzeina, tik gal but ismokau save nuraminti.
Ka parasiau, tai akimirkos mintis, o minciu ateina visokiu, nereikia tai priimti, kaip mano kieta pozicija, tuo klausimu. Kiekvienam savo, kiekvienas savo gyvenimo kalvis
.Sekmes Jums
.
