Psichologinės problemos ir įtaka pastojimui

tikrai auksiniai zodziai, as lygiai taip pat galvoju

Kristar, vietoj taves labai gerai pagalvociau, ar verta daryti procedura, nes jei yra kazkoks nusiteikimas, kad tai antgamtiska, nenaturalu, tu tiesiog pati to nesuvokdama, pasamoningai neleisi sau pastoti.

Kaip jauciuosi? Nerimauju. Tai musu pats pirmasis vizitas pas specialistus po to, kai pradiniai tyrimai parode esant problemu pas abu... Taciau esame stipriai tikintys, tad mums tai padeda.

Linkiu, kad problemas įveiktumėt.

mane vat viena mintis vis pakamuoja, kuri ir siandien islindo. pamastau, kad darbas mano nors ir sedimas, bet vis tik atsakomybes ir streso nemazai, tad vakare daznai jauciuosi per diena isdalinta ir ismetyta. kartais kai griztu namo, atrodo, kad nieko tokio rimto nenuveikiau, bet galva visa isuzta, net savimi pasirupinti (i sporto kluba nueiti ar po dusu palisti) rodos jegu jau nelike. tad apie koki dar geros atmosferos kurima namie bekalbet.. nekalbu apie pykimasi su SB, nes mes esame gana ramus zmones ir pykstames is vis retai, bet vat tos jegos dziaugtis gyvenimu truksta. o dar arteja papildomos atsakomybes darbe prisiemimas, tai vis dazniau pamastau - o gal man reikia tiesiog ramybes, atsisakyti darbo ir tiesiog kurti namuose jaukuma (ka is tikro atrodo ir noreciau daryti). atrodo, kad tada pagaliau galeciau pasidziaugti, jog gyvenu cia ir dabar. tik nezinau, ar tai suderinama su vidiniu varikliu - kaip MB sako, ramiau pabuvusi vel noresi uzsivesti ir tada vel per galva versies del veiklos, realizavimosi darbe ir pan. o gal taip tiesiog ieskau priekabiu, ka darau blogai (ir ka reikia butinai keisti), nes nemoku dziaugtis sia akimirka

Pelargonija, kūkū. Man rūpi, kaip Jūs dabar jaučiatės? Palietėm skauduliuką...


junona123, aš Jūsų žinutėje perskaičiau ne vieną mintį... Stresas ir didelė atsakomybė darbe, nerimas dėl artėjančios dar didesnės atsakomybės, abejonės ar gyvenate/dirbate taip, kaip norėtumėte, nemokėjimas nustatyti, ko išvis norėtumėte
jaučiatės išdalinta ir išmėtyta, neturite jėgų džiaugtis gyvenimu, norite ramybės,
nerandate laiko pasirūpinti savimi, norėtumėte daugiau investuoti į gerą atmosferą namie. Gal dar kažką ir pražiūrėjau...
Sakot nemokate gyventi šia akimirka? Atsisėskit dabar ir ramiai pagalvokit. Galite užsimerkti, jei bus lengviau. Kuri iš visų šitų minčių DABAR yra pati svarbiausia? Ir ką jūs dabar galite padaryti, kad tą vieną problemytę išspręstumėte, palengvintumėte, sumažintumėte.
Vieną po kitos, kada nors išvyniosite visas mintis. Urmu viską išspręsti negalėtų netgi genijus.

Reikes taip ir padaryti, nes tu baimiu yra ir daugiau pvz. gal kaip ir daugeliui jau besilaukenciu mamyciu ar pavyks isnesioti? kaip pavyks pagimdyti? ar sveikas bus vaikelis? Stengiuosi kuo daugiau apie tai negalvoti, nukreipti mintis i ka nors kita. Todel ir paklausiau, kuo procedura artyn tuo labiau bijau. Vyras irgi man ta pati sako, "kaip man tulzi isoperavo, tai irgi medicina isikiso". Na taip as viska suprantu, bet as taip nenoriu gerti tu visokiu hormonu ir t.t.
Papildyta:


Net nzn kaip aiskiau parasyti. Bet pvz. kai esu girdejus poros ima paskolas, kad pasidaryti IVF ir jau nei pirmai ar antrai. Visa savo energija, pinigus tam skiria ir jeigu nieko... Tai pagalvoji, kiek jie daug galejo nuveikti kitur ar sukurti, ar uzauginti vaikelius, kurie neturi tevu.

manau svarbiausia, kad tiek man paciai, tiek vyrui namuose butu gera ir jauku. kad namie butu galima pasisemti vidines ramybes, buti savimi, atsipalaiduoti nuo rupesciu, tiesiog pabuti savo oazeje.

Labas rytas

Iki gydymo dar turite šiek tiek laiko, kurį galėtumėt skirti apmąstymams. Žinoma, jei pati to norite ir manote, kad tai svarbu. Per prievartą, ar dėl to, kad aš apie tai kalbu, tikrai neverta.
Visi klausimai, kuriuos uždavėte aukščiau, yra natūralūs. Juos sau užduoda kone kiekviena pora, planuojanti vaiką, ar su medikų įsikišimu, ar be. Todėl nežinau, ar bandymas "apie tai negalvoti" yra tinkamas būdas save nuraminti...
Papildyta:

junona123, VIENĄ mintį, pačią svarbiausią šiuo metu

taciau be medicinos D. irgi bejegis daznai
Pelargonija, vat ir as s... pavasariskai jauciuos. Beldiesi beldiesi, ir kaip i svinine siena

Kukū kukū Vieną dieną liūdna, kitą dieną išsimiegi, pasižiūri pro langą į pavasarišką saulytę, ir vėl viskas gerai.

junona123, mes turbūt panašios. Tikriausiai Tu irgi negalėtum ramiai sėdėti namuose ir valyti dulkes nuo ryto iki vakaro. Na, aš truputį perdedu, namuose daug ką galima veikti: pyragus kepti, gėles auginti... žodžiu, jaukumą kurti. Bet gal ne visos galim. Kažkoks motoriukas viduje verčia lėkti bėgti, kažkuo dar užsiimti.
Man vienas draugas sakė, kad jei para būtų 48 valandas, man vis tiek laiko neužtektų Rasčiau kuo užsiimti.
Žinoma, reikia mokytis sustoti ir pasidžiaugti šia akimirka.

Rosita Laikykis. Pramušim mes tą sieną.

Man iskart sove mintis - "bijai vilko neik i miska". Kristar, siame skyrelyje daug tokiu poru, mes su vyru vieni is ju, iki pat siol atidavinejam bankui paskola ir dar nuobodziai ja atidavinesim. Cia zmones ryztasi bet kam, kad issipildytu svajone - tureti savo vaikeli.
Kaip seksis gydymas ir kada pavyks pasiekti sekminga finisa nezino niekas, bet yra kitas dalykas - aiskus zinojimas ko nori ir atkaklus to siekimas. Man atrodo, maziau reikia remtis kitu patirtimi ir blaskytis, o susikoncentruoti i save, i savo troskima ir tiketi tuom, ka darai.
Nezinau, ar esu teisi, bet skaitant tavo pasisakymus man labai matosi du dalykai - nusiteikimas pries gydyma ir nepasirengimas tapti mama, apskritai. Jokiu budu nepagalvok, kad noriu tave pamoralizuoti ar pan., tiesiog labai nuosirdziai linkiu kuo trumpesnio kelio iki svajones, o su tokiom mintim nedrysciau apskritai jo pradeti. Pirmiausia tau reikia tvirtai apsispresti ko tu nori - tik naturalaus nestumo, ar nestumo apskritai. Pati pagalvok, jei tavo vidus priestarauja tiems gydymams ir gersi ar leisiesi tuos vaistus ne su tikejimu ir viltimi, o per jega, kas is to gausis?
Kitas dalykas tos baimes.....baime, ar pavyks isnesioti, baime, ar pavyks pagimdyti, baime del vaikelio sveikatos, baime darytis procedura. Del kokios priezasties tos baimes kyla, yra buve skaudziu pavyzdziu atrimoje gimineje? Ar po tom baimem nesislepia baime apskritai pastoti? Ar tu baimiu neliktu, jei pastotum naturaliai, be jokiu vaistu ir proceduru? As bandyciau sau atsakyti i siuos klausimus.
Sutinku su psichologe, kad kiekviena busima mama aplanko visokios baimes, bet manau taip dazniau atsitinka jau nestumo eigoje ir esant tam tikriems rizikos veiksniams. Bet, kad sitaip baimintis net nepastojus.....Jeigu jau sirdyje subresta poreikis tapti mama, tai ir lauki tos motinystes su didziule viltimi ir nekantrumu , o ne dar nepastojus svarstai ir baiminies, ar pavyks isnesioti ir pan. Taigi pirma pastoti reikia!
Manau pirmiausia reikia nusiraminti, viska sudelioti i lentynas, apsispresti ir tik tada imtis kokiu nors veiksmu. Ne vienas gydytojas kale mums i galva, kad proceduru sekme didziaja dalimi priklauso nuo psichines busenos.... todel niekaip neisivaizduoju ko galima tiketis is gydymo, jei jam priestarauja visas vidus.

Isdrisciau dalinai papriestarauti tavo postui, nes jei turi daug baimiu, nereiskia, kad nesi pasiruoses tam. Is dalies esi teisi, bet manau, tos baimes atsiranda is daugelio skaudziu ivykusiu dalyku, bent jau man. Negalvojau pradzioj, kad vaiko atejimas i si pasauli gali buti toks ilgas kelias - ne musu giminej, maniau. Esu kol kas vienintele "balta varna". Pradzioj i viska dar lengvai ziurejau, tipo, ai, sikart nesigavo, ai sikart "pabego", vadinasi dar ne laikas, bet su laiku pradejau ne juokais stresuot ir veja namie vyrui kelt, darbe blogos nuotaikos but, i mazus vaikus su skaudancia sirdim ziuredavau, nes vis nesigauna, vis pabega... sustoja vystytis. Ir su kiekvienu kartu ta baime dideja, su kiekvienu uznestejimu pazadi sau, kad padarysi viska, kas imanoma, kad tik liktu, bet medikai tik rankomis paskescioja ir, tipo, gamtos atranka. Esu ta etapa priejus, kad, jei bus lemta vaikeliui ateit, jis ateis pasirinkes SAVO laika, o jei nenores ateit pas mus, nepades jokie dirbtiniai... tikek tuo kiek nori. Ne, nesu pesimistiskai nusiteikus, kas liecia tuos visus skatinimus, pagalbas, tik nenoriu daugiau nieko spaust, o pradet gyventi ne vien tai minciai, bet ir del saves. TA minti paleist nelengva, bet kai atsigreziu atgal, matau tiek daug praleistu metu, paaukotu tik TAM stabui, o vaikas nera stabas. Vaikas irgi individuolai asmenybe ateinanti i si pasauli. Tikrai myliu vaikus ir ne vienas yra man pasakes, kad busiu labai gera mama (patikekit, man po siu zodziu istryksta asaros, va is dabar), ir as tai zinau, kad busiu gera mama, bet nenoriu vaikytes zydros paukstes, palauksiu, kol nutups.

O del streso darbe/namie. Turejau toki varianta laabai ilga laika, buvau nepakenciama, bet pakeiciau po truputi viska, stengiuosi padalinti savo darba taip, kad liktu bent pusvalandis poilsio, kad ir padalinus per visa diena, bet skiriu laika sau, o po darbo uzsiimu savo megstamais dalykais, visiskai priesingais darbui, bet jie mane atpalaiduoja, ramina. To ismokt nelengva, nes is pradziu galvojji,kad neimanoma darba dalimis padallinti, bet, jei imanoma, pasisakykit sau: darau pagal savo tempa (na, nemiegodama zinoma) iki to laiko, opaskui skirsiu 10 min pertraukelei. Jei sedit prie kompo,isijunkit ka nors kita tuo metu, nusistatykit ant laikrodzio/mobilaus zadintuva 10 min. ir pertaraukai skirkit laiko. Is pradziu grauz sazine del to, bet ar esat tikros, kad kiti darbo kolegos to nedaro?

Labas rytas!

Viskas lekiu darban. Geros dienos!