Psichologinės problemos ir įtaka pastojimui

Nevaisingumo gydymas yra tikras, sunkus darbas. Toks alinantis darbas išelektrina net pačią seksualiausią porą. Jokio spontaniškumo, jokio privatumo. Mylėjimasis pagal grafiką tikrai tampa ne malonumu, bet vaikų gamyba.

Prisiminiau vieną tyrimą... Nustatyta, kad daugiau kaip pusė nepastojančių porų turi seksualinių problemų. Kai kurios poros jaučia įtampą, kitos gi patiria tiesioginius gydymo padarinius - atsiranda priešlaikinė ejakuliacija, erekcijos, orgazmo nebuvimas.
Moterims, gydomoms nuo nevaisingumo, sumažėja seksualinis potraukis, joms sunkiau susijaudinti, jas mažiau domina švelnumai, pasiglostinėjimai prieš ir po. Ir žinoma, patys santykiai tampa žymiai retesni.

Kaip moteris gali jaustis seksuali, kai jos kūnas pripumpuotas hormonų, mėlynas nuo injekcijų? Kai krūva gydytojų kartas nuo karto vis apžiūrinėja slapčiausias jos kūno vietas? Sunku, iš tikrųjų sunku...
Turbūt pagelbėtų atviras pokalbis su partneriu apie viską, kas vyksta, galbūt su lengva ironija ar jumoru. Kai tik kils nors menkiausias noras, ūpas, tiesiog veikite. Dar pasistenkite sukurti romantišką aplinką ir pirmyn.

Labas vakaras,

na, nesu melyna nuo injekciju ar kazkaip ypatingai gydoma nuo nevaisingumo, nes mano gydytojas pats pasake, kad islaisvinciau pirmoj eilej save galvoje, kad i viska ziureciau labiau atsipalaidavus ir liauciaus savo partneri spaust (tuomet, kai jis man tai pasake, neatrode, kad mb labai spaudziu), kad i visa vaiko norejimo tema atpalaiduotai ir lengviau ziureciau ir saves per daug nespausciau (tuomet man tai atrode absurdas, kai tai girdejau, nes buvau tik nuomones, jog noriu vaikiuko ir mano partneris turi butinai to paties siekt, kaip ir as, nes tai normalu).
Bet pastebejau viena dalyka, kad ir mano seksualumas nusilpo, nera toks agresyvus, kaip anksciau, vaiksciodavau, kaip isalkusi vilke palei savo vyra ir bandydavau ji kaip nors nugalet. Na, nesakau, kad esu patenkinta dabar musu retu sexu, bet neteikiu siuo metu tiek daug reiksmes, kaip anksciau. Gal senstu?
Pokalbiai su vyru... manau, neisgirsit nieko nauja, nes ju buvo begale. Is pradziu duodavo vaisiu, palaipsniui pasidare visi tie pokalbiai dzin, nesapsiprato, kad man viena diena vienaip stogas vaziuoja, kita diena galbut kyla i savo vieta. Manau, tai pazista kai kurios musu, kai negali susikalbet su vyrais. O gal as viena tokia?

Kalbos kalbos ir dar kartą kalbos, tiesiog mums moterims labai sunku suprast, kad ne visos kalbos atneša naudą. Labai sunku perorientuot savo mintis ir jų formulavimą kalbant su brangiuoju. Apie tuos skirtumus verta paskaityti Allan ir Barbara Pease knygas - "Kodėl vyrai meluoja, o moterys verkia" ir kt. Kitą vertus nebūtina visko, kas parašyta priimti už gryną pinigą, nes skirtingose valstybėse, skirtingo mentaliteto, išsilavinimo, skirtinga gyvenimiška patirtimi vyrai yra skirtingi. O šiaip vyrai ar moterys, mes tik žmonės. Gyvendami santuokoje mylintys žmonės prisitaiko vienas prie kito net ir darydami klaidų.

Mano su vyru problema gilesnė nei nevaisingumas: tai visų pirma amžiaus skirtumas ( aš vyrensė už vyrą), skirtingas auklėjimas, skirtingas požiūris į vyro ir moteris vaidmenį, pareigas į santuoką, ir didelis abiejų troškimas turėti savo namą šokant aukščiau bambos ir neįvertinant visų minusų, abiejų užsispyrimas. Vyras teigia norintis išsaugoti mane, būtent su manimi norintis susilaukti vaiko, gyventi čia ir dabar. O aš atsigręžusi atgal matau tik nuolatinę kovą už būvį, atrodo romantikos niekada ir nebuvo, nuo pat pradžių atsisakiau savo gyvenimo būdo, savo vertybių, viską atidėjau vėlesniam, palankesniam laikui, kai MB "suaugs". Turbūt daugiau buvau vyrui mama, kuri laiko visus keturis kampus, nei žmona. Prie viso to prisidėjo liga ir toliau sekančios problemos su pastojimu. Vyras stengėsi atsilyginti dėmesiu, pagalba, prisiimti atsakomybę, perimti viską ant savo pečių. Na nepavyko, silpnybė nugalėjo, pasielgė kvailai...
Nebeskaičiuoju vaisingų dienų, nebesidarau testų, tik toliau geriu gydytojų paskirtus vaistus, tiriuosi, tiesiog teku pasroviui,mylimės mažai. Tiesiog reikia viskam susigulėti, o nutraukti gydymo negaliu. Myliu savo vyrą vis tiek ir nors jis neidealus noriu vaiko su juo. Galbūt iš tikro mylint, galima atleisti.
Aš jaučiuosi labai pavargusi bet ... juk gyvenime toli gražu ne viskas būna taip, kaip tu svajojai, planavai, kaip įsivaizdavai ir tai kas mūsų nesužlugdo, tai tik sustiprina. Manau klydom abu, todėl abu turim teisę į antrą šansą.
Visi išbandymai būna skirti tam, kad kažką suprastum, kad atkreipti tavo dėmesį į kažką. Manau kaip tik dabar pasitaikė proga perskirstyti savo vertybes, požiūrį.

Glamour, vakar apie Jus galvojau... Jūsų žodžiuose labai daug skausmo, liūdesio, nusivylimo... Man rūpėjo, kaip Jūs jaučiatės?
Taip, iš tiesų, visi mes nusipėlnėme antro šanso. Ir iš tikro mylint, tikrai galima atleisti. Bet kartais atleisti nepavyksta.
Kiekviename žingsnyje, priimdama bet kokį sprendimą, nuolat savęs klauskite: ar aš šito noriu? Ar šitaip tiesiog reikia? Panašu, kad Jūs paskutiniu metu gyvenate taip, kaip "reikia". Visai pamiršote save, savo jausmus, poreikius. Net ir pats tvirčiausias žmogus ilgai šitiek nepavežtų.
Jūs savo vyrą mylite labai stipriai, apie jį kalbate rūpestingai, kaip apie mažą išdykusį vaiką. Labai daug aukojate, atiduodate Jūsų santykiams. Nieko keisto, kad Jūs tiesiog pavargote...
Amžiaus skirtumas pats savaime nėra yda, bėda ar trūkumas. Svarbiausia, kad abiejų žmonių branda būtų panašaus lygmens. Jeigu vienam nuolat reikia "tempti" kitą, o antram nuolat reikia "šuoliuoti" ir "vytis" pirmąjį, nori nenori per laiką ir vienas, ir kitas pavargsta.
Žinoma, šeimoje reikia aukotis, reikia nusileisti, bet tai turi daryti abu. Kiekvienas turi būti atsakingas už save. Ir neverta jaustis kaltai dėl to, ką padarė Jis.



Ne ne, manau tikrai ne viena...
Šaunu, kad Jūs analizuojate, stebite, keičiate savo elgesį ir tobulėjate.

Labai daug panasumu atradau skaitydama tavo posta...
Paskutinius pora metu atidaviau save pastojimui, pamirsau per tai save ir savo vyra, nes turejau tik viena tiksla... Dabar vel bandau is naujo stotis ant koju, nors esu pavargus nuo visokiu mastymu, analiziu apie save, mb, mus abiejus, kodel nesulaukiam atzalos. Viska as as, bet manes niekas to juk neprase! Nesvarbu, as per atsakomybes uz mus abu, tris apsiemiau ir pamirsau save, ka megstu, kas mane dziugina, mus dziugina, nes per paskutinius metus tarp musu abieju atsirado duobe, kuri kaskart tampa vis gilesne ir platesne. Ne, jau nebekalbu, nes tai nieko neduoda, tai tik alina. Mus abiejus ir vis maziau suprantam vienas kita.
Nesiliauju ir as imti tam tikru preparatu, kurie palengvintu pastojima ir nestuma, bet apie tai jau nekalbu, nepasakoju. Gyvenu, bent jau stengiuos, cia ir dabar,stengiuosi vel atgauti dziaugsma tuo, ka turiu, ka galiu turet.

Esu skaicius ir knygas apie vyro ir moters santykius. JOs visos skirtingos ir panasios, ne, netikiu aklai ju turiniu, bet jos mane siek tiek praturtino, padejo atgauti savimyla, pasitikejima savimi, jegu. Man padejo, kitos gal nusiviltu, nes nerastu TO atsakymo, kurio laukia. Ramiau viska apmastyu, ne karsta galva, labiau suprantu savo vyra, nei anksciau, nors ne visada pritariu, kas jose rasoma. Bet.. kiekvienam savo

[quote=tokia profesija,2010 03 25, 16:57]
malonu, kad rūpinatės. Gal tik viskas iš šalies atrodo labai baisiai, nes aš savo žinutę parašiau iškart po barnio su vyru. Bet nėra taip, kad kiekviena diena būtų tokia skausminga. Mano žinutė buvo tik sunkiai gyjantčios žaizdos atoveiksmis. Viskam tiesiog reikia laiko ir tikėjimo.
Mes abu gyvenom pamiršdami savo poreikius, jausmus, abu pavargome ir dabar, deja, nepalankios ekonominės sąlygos tikrai nepadeda mums lopyti savo santykius.
Pas mane širdy labai daug nusivylimo, dėl to, kad vyras man buvo kaip geriausias draugas. Persikrausčius gyventi į kitą miestą, o po to dar ir į užmiestį,nebeturiu visai draugių, su savo artimaisiais santykiai nėra patys šilčiausi. Mes gyvename jau 1,5 metų ekstremaliom sąlygom: be patogumų, be normalaus susisiekimo, remonto sąlygom. Manau kiekvienai šeimai tokios sąlygos būtų didelis išbandymas. Kitą vertus, krizė aplanko ir kitas šeimas. Todėl aš analizuoju savo klaidas ir keičiu požiūrį. Savo poreikiams kol kas negaliu skirti lėšų, bet kažkiek stengiuosi išplėšti laiko sau. Stengiuosi keisti gyvenimą kartu ir tiek. Vyrui yra suteiktas šansas ir toliau viskas priklauso nuo jo. Sako jei nori pakeisti kitą žmogų, pirmiausia keisk save. Tą aš ir darau. Neprisiimu sau kaltės už jo poelgį griežtai, bet tiesiog bandau jam atleisti, nes kitaip negalėčiau su juo gyventi. Kad man lengviau būtų atleisti, man turbūt reikia suprasti jo veiksmų priežastis, o iš jo pusės reikia tik daug pastangų atgaivinti pagarbą, pasitikėjimą ir meilę. Iš jo pusės pastangas tikrai jaučiu, tik kartais jis nukreipia tas pastangas ne ta linkme: nori išpirkti savo kaltę darbu namuose o ne romantišku dėmesiu. Pasimetę dabar abu mes, bet manu įmanoma atrasti naują kelią mūsų šeimoje, svarbu tikslai bendri.

Matyt pas mus visas yra panasiu problemu, nes seimoje, kaip ir turi laviruoti tarp savo poreikiu ir kito zmogaus (kuriu kartais nesupranti arba jie atrodo netokie reiksmingi).

Mes irgi daugiau kaip penkti metai laukiame stebuklelio, jokiu fiziniu arba biologiniu problemu gydytojai nerado. Vienas profesorius pasake, kad imuninis nesuderinamumas, kitas pasake, kad tai seniena. Beliko man viena mintis, kad vis del to problema psichologine. Matyt kazkas mano viduje blokuoja.
Taip pat buvo visko ir kalbu, kad "as tau tik donoras" ir net gi minciu apie skyrybas, kai susipyksti ir isgirsti tokiu zodziu, kad pagalvoji ar sitas zmogus is vis mane myli. Bet, taip sutinku, kas musu nenuzudo padaro stipresniais.
Nusprendziau, jau kuris laikas priimti viska, taip kaip yra, dziaugtis tuo ka gyvenimas duoda, o ne verkti ir gaileti saves del to ko neturiu (nors laikas irgi jau spaudzia). Pradejau labiau rupintis savimi, uzimti save visa diena - sportas, kursai, keliones, knygos, hobis ir t.t. Jeigu vis del to po kiek metu dar galvosiu, kad negaliu gyventi be vaiku - isivaikinsiu.
Nemeliuosiu, bet buna dienu, kai isvis nieko nenoriu .

Vaikai vienas is musu gyvenimo tikslu, bet manau, reikia lygreciai tureti ir kitu tikslu. Kai vienam seminare pasiskundziau apie savo problema, viena moteris per pertrauka man taip pasake : "turi butinai dar siekti ko nors kito, vaikai uzauga ir palieka namus, mazai tu jiems tada berupi ir vel lieki vienas su savim". Tada pagalvojau, gerai tau kalbet, kai tu ju jau turi.

Kalbant apie knygas - labai daug minciu iskele i pavirsiu ir labai daug ka savyje atradau skaitydama "Begancios su vilkais".


Stiprybes visoms

Ne, Glamour, man Jūsų padėtis nepasirodė baisi. Tik mačiau, kad esate pavargusi ir labai kenčiate...
Jeigu tikite, kad galite atrasti naują kelią kartu, vadinasi taip ir bus
Tik jau taip yra, kad mes, žmonės, esam riboti sutvėrimai ir neturim galios skaityti kitų žmonių minčių. Jeigu Jums norisi daugiau romantiško dėmesio, ar kažko kito iš savo partnerio, tai taip tiesiai galima ir pasakyti.
O buitis, sunki buitis gali išelektrinti bet kokią aistrą. Tokį užsidarymą, apie kurį rašot, pakelti nėra lengva. Nepamirškit savęs palepinti. Gal ir be didelių išlaidų galimą tai padaryti.
Tiesiog dažniau darykite tai, ką norite.

kristar, ši knyga tikrai nebloga, nors ir na tokia gana sunkiai skaitoma.
Džiugu, kad rūpinatės savimi. Ta Jūsų sutikta moteris tikrai teisi - svarbu susikurti kitą gyvenimo centrą, šalia nevaisingumo.
Jei nėra biologinių trukdžių pastoti, turbūt reikėtų džiaugtis. Tik dažnai mums būna ramiau, saugiau, kai žinom priežastį..
Ar priežastis psichologinė? Ar ji gyvena Jumyse? Galbūt. Jeigu apie tai pagalvojate, vadinasi būtų verta su tuo padirbėti. Nežinau, kuriame mieste gyvenat, bet gal turit galimybę nueiti ir pas tokį specialistą... Tik būtinai pasidomėkit jo kvalifikacija.



Papildyta:
Jau pamačiau, kad gyvenat UK. Nežinau, kokios ten psichoterapijos galimybės..

Nežinau, kuriame mieste gyvenat, bet gal turit galimybę nueiti ir pas tokį specialistą... Tik būtinai pasidomėkit jo kvalifikacija.
Papildyta:

Butent tame seminare, to ir buvau . Po jo visa vakara praverkiau, vyrui teko raminti mane telefonu, nes seminaras buvo kitam mieste dvieju dienu.
Dabar kol kas bandau pati save analizuoti, ieskoti problemos. Gal kada veliau vel pribresiu eiti pas specialista, bet LT. UK dar nemoku taip tobulai kalbos ir kazkaip net negalvojau apie tai .

Aš nežinau, kiek čia tinkama vieta kalbėtis, todėl jeigu paklausiu per daug asmeniškai, galit neatsakyti...
Įdomu, koks buvo seminaras ir koks jo tikslas? Jeigu seminaras buvo "apie tai", kodėl su nevaisingomis šeimomis kartu dalyvavo ir turintys vaikų? Tada įdomu, koks tokio seminaro tikslas, koks sumanymas suvesti tokias šeimas kartu?
Ir kas Jus taip nuliūdino tame seminare?..


O bendrai žiūrint, žmogus šitaip rauda tada, kai paliečiamos jo gelmės. Psichoterapijoje tai yra esminis taškas, nuo kurio prasideda gijimas, augimas, teigiami pokyčiai. Kartais šitoje vietoje klientai išsigąsta ir pabėga - na va, atėjau pas psichologą, o pasidarė dar blogiau.
Tai netiesa. Visa tai kyla iš klaidingo įsivaizdavimo apie psichologines konsultacijas. Jeigu pradėjote raudoti ir jums pasidarė labai labai sunku, vadinasi būtent dabar prasidėjo "gijimas". Labai svarbu šiuo momentu neišsigąsti ir nenutraukti konsultacijų. Nes kitaip išeisite su atvertomis bet neišgydytomis žaizdomis.

As pastojau po psichoterapijos kurso Gerai, kad psichotearpeute buvo ji, kitaip tektu ilgai vyrui aiskint
Mano atveju kiausides negamino moterisku hormonu Pastojus, Progesterono buvo 10k maziau uz apatine norma, gydytoja pamacius grebesi uz galvos ir skyre vaistu Bet nieko as negeriau nes buvau 100% tikra, kad nieko mano nestumui neatsitiks ir kiek turiu Progesterono tiek mano vaikui ir uzteks Skyrelyje kur bendravau su kitom nestukem, manes nesuprato ir apmete pomidorais
Bet rezultatas REKIA pats uz save (tiesa, dabar saldziai miega).

Uff, kokį gaivų vėjo gūsį Jūs atnešėt į šitą temą
Aukit sveiki ir laimingi