Psichologinės problemos ir įtaka pastojimui

sveikos, merginos
tai va, del tos knygos man atsake ir atsiunte link'a is naujo atsisiusti. plius, pati ta knyga radau darbiniame kompe (tiesiog pdf failas), pasirodo ne ten ieskojau
taigi, knygute is beveik 300 psl. ir labai apie viska - pradedant anatomija, kuria neblogai jau visos ismanom, BT, mityba, kas galima ir ko negalima, pan.
faktas, kad norint vadovautis tomis rekomendacijomis, apie tai reikes galvoti kiekviename zingsnyje, tad siekiant uzsimirsimo ir atsipalaidavimo sita knygele nera labai tinkama
o, bet, taciau.. jei yra norinciu, galime paeksperimentuoti - norincios susiburiam i "sekta" ir bandom pagyvent pagal tas rekomendacijas, o tada jau ziurime, kas gausis

As kol kas neeksperimentuosiu, nes bandau atsipalaiduot ir nervua sau kol kas del TO dalyko netampyt bei nesiparint, bet, atejus laikui, tikrai pasidomesiu. O siaip siuo metu geriu preparatus (specialias druskas ir arbatas, kas mano organizma siek tiek ir psichiskai atstatytu ir siaip pagerintu visa savijauta).

Labas rytas!

Gal galėtumėt parašyti, koks knygos turinys? Galbūt žinute, nebūtinai čia, kad neterštume eterio. Ačiū

Labas rytas
Kaip gyvenate, kaip laikotės?

Labas rytas!

As sunkiai keliausi, nes buvo gera miegot... Taciau reikia keltis i jogos kursus, i kuriuos einu pries darba karta i savaite. Siaip dienos eina man gana gerai, sekmingai, darbe nepersidirbu, laiko turint uzsiimu kuo nors maloniu Atejus TOMS mintims sakau sau, kad viskas tavrkoj, nors ir nera leliaus, bet galiu ta ar ana padaryt, na, stengiuos is bet kurios puses teigiamai i situacija pazvelgt. Guodziu save, kad lelius vis tiek ateis, bet pats nori sau issirinkt tinkamiausia laika. Mane tai ramina siek tiek, nes nenoriu sudaryti sau per didelio spaudimo. Jauciuosi gerai. Rami...

nuskanavau - gavosi 4MB. bet vis tiek nematau, kur butu galima rasant AZ faila prikabinti
Papildyta:

joga siaip man labai patinka, tik as vaikstau vakarais (na, dar tik pora menesiuku). po treniruociu man buna toks malonus nuovargis ir gera viduje, kad jokios problemos i galva nelenda

Sveikos mergaites,

Ir as noriu jungtis prie jusu,jau metai kai nebesilankau pas gydytojus,noriu paiilset nuo to plnavimo,nors poilsis tik toks kad pas daktarus nebesivazineju,o galvoje mintis viena.... kaip ir pas visas mus.
Siandien atrodo kad gal ir tureciau noro ir ikvepimo kazka naujo vel pradet bandyt, jei nesunku atsiuskit ir man ta turini paziuret, gal irė idomu butu pabandyt el.p. laurike01@gmail.com aciu

Jūsų atveju - ir aš taip manau


Uf, nemaniau, kad bus tiek daug tokiaprofesija@mail.com Ačiū už vargą.


Sveika prisijungusi ir smagu, kad įkvėpimas grįžta

Mano situacija buvo kaip daugelio iš jūsų. Buvo gydymas, kuris tęsiasi lyg šiol. Buvo operacija, didelės viltys, vaisingų dienų skaičiavimas. Keista, bet O vyko. Visokių minčių buvo skirtingais etapais. Bet buvau stipri, pilna optimizmo, turėjau mylintį ir palaikantį vyrą ( kaip man tuomet atrodė), atrodė niekas nebaisu ir kad tik laiko klausimas, kai mes turėsime kūdikėlį. Bet... viskas apsivertė aukštyn kojom, kai atsitiko taip, kad teko labai skaudžiai nusivilt vyru ir ,deja, sukaupti visas jėgas, visas psichines galias, kad susikaupti ir gyventi, kažkaip gyventi toliau. Atrodo atradau jėgų jam atleisti. susidėliojau mintis, greitai suėmiau save į rankas. Nežinia kaip viskas man klostysis toliau, bet mintis ta, kad vaikučio nuoširdžiai turi norėti du žmonės. Ir kad ir kaip atrodo, kad tikrai tavo brangusis nori vaiko, kad ir kaip jis palaiko ir padeda sunkiausiomis gydymo akimirkomis, tai dar nereiškia, kad tai yra tikrovė.
Aš dabar galvoju, kad ne dėl fizinių kliūčių mes lyg šiol nesusilaukėme vaikelio, o dėl to, kad mums dar buvo lemta išgyventi šį išbandymą kol dar negimė nauja gyvybė, galbūt tam, kad įrodytumėme, kad mes jos verti arba suprastume priešingą. Šiai dienai mes kartu, planuojam vaikus, gydomės, nors momentais aš tiesiog pasimetu šiame gyvenime, nes niekas nebeatrodo tikra, nes vis dar nesu tikra dėl to, ar ši svajonė yra mūsų dviejų. Va šita sitacija man atrodo baisesnė už patį blogiausią scenarijų.

Ačiū , kad išklausėt, bet gal kam nors šios mintys bus tik į naudą.

Labas vakaras,

kazka panasaus ir as isgyvenau/isgyvenu, nes vienu metu, kai atvirai paselusiai ir beprotiskai auginau tik ta viena ideja, mano vyrui igriso viskas, mano manija vaiko zutbut susilaukti uzspaude ji visai (prisiskaicius buvau visokiu informaciju, kad to ar ano negalima ir jam liepdavau daryt, arba tas ar anas butinas ir vel vel skaitydavau jam lekcijas). Kazkada priejom liepto gala taip, kad nenorejo su manim myletis, nes zinojo, kad manyje tuno tik viena mintis - ka bedaryciau, ypac mylintis - vaikas. Manau, jis jautesi tuomet, kaip seklos donoras ir bus veliau nurasytas, kai jo misija bus atlikta. Per savo manija (kartais ji ir dabar i virsu isnyra) jau buvau keleta kartu mascius ji palikt, nes nenorejau vyro salia saves, kuris nenori su manim ateity to, ko ir as noriu. Bet susilaikiau, nes suvokiau, kad jega nieko neiveiksi, reikia gerumu, pagarba vienas kitam ir meile siekti, nes nemanau, kad velu (iki siol negaliu pamirsti jo zvilganciu akiu, kai buvau pasakius, jog laukiuos, su kokiu pasididziavimu jis vaiksciojo svajodamas apie musu ateiti trise, kol vel mus nutrenkdavo tas suvokimas - jau nera, su kokia neviltim jis i mane ziuredavo, kai negaledavo man padet, kai man skaudedavo tiek fiziskai, tiek psichiskai; kai po tokio eilinio smugio vel sukaupdavau jegas ir vel su viltim laukdavau kito menesio. naujo ciklo). Suvokiau, kad jau nemoku myletis, kaip anksciau - megautis tomis akimirkomis dviese, be tos minties. Noriu ir atgauti vyro pasitikejima, kad netapsiu vel ta isprotejele, kuri nori zutbut vaiko. Suvokiau, kad per ta beprotiskuma pamirsau ir musu abieju poreikius, norus, pagarba savo vyrui kaip partneriui, vyrui, draugui, meiluziui.
Taigi, raminuos ta mintim, kad musu vaikelis pralauks ta krize ir ateis mums visiems palankiausiu laiku ir ji mylincia seima Reikia tik kantrybes bei ramybes...
Labanakt!

Nevaisingumo ar bet koks kitas stresas išgrynina jausmus, padeda suprasti, ką iš tiesų partneriai jaučia vienas kitam. Dalis porų dar labiau suartėja, kiti deja išsiskiria...

Glamour, Jums ačiū, kad pasidalinot savo mintimis... Panašu, kad Jums dabar nelengva...
Atleisti, iš visos širdies atleisti, yra labai sunku... Man atrodo, kad giliai širdyje Jūs dar jaučiate stiprią nuoskaudą. Iš čia ir kyla visos abejonės, tas netikrumo jausmas...

Sakot, kad su vyru kuriate naujus planus, bet ar tikrai esate tam pasiruošusi? Jūs abejojate, ar vyras nori su Jumis kurti bendrą svajonę. Bet dabar paklauskit savęs, ar Jūs pati su vyru vis dar norit kurti bendrą svajonę? Ar norit kurti ją dabar, šią akimirką? Ar gali būti, kad Jūs dabar abejojate ne tik vyro, bet ir savo jausmais?
Skubėdami ir pasimetę žmonės priima daug neteisingų sprendimų... Gal tiesiog reikia laiko, pertraukėlės, kol visi jausmai atsistos į savo vietas.

RVB, Jūs labai gražiai aprašėt, kaip vaikelio troškimas gali virsti manija...

Iš tiesų, partneris nusipelno būti ne tik spermos donoru, bet ir gyvenimo draugu, meilužiu, partneriu. Ir pati pora neturėtų atsisakyti laisvalaikio, draugų, atostogų, šeimos švenčių, karjeros...
Tik labai lengva apie tai kalbėti, ir dažniausiai sunku padaryti..