Psichologinės problemos ir įtaka pastojimui

#13
visu pirma reiketu ivertinti ko labiau nori...ar nori tureti savo vaika ir tau visi kiti dalykai mazai terupi, ar myli savo isrinktaji ir nori jam padovanoti vaikuti...Gi visas nevaisingumo gydymo procesas zaloja fizine, psichine sveikata, tai didziulis santykiu tvirtumo isbandymas...nemazai ir finansiniu istekliu reikia pakloti uz visa ta gydyma...
Kaip supratau is komentaru, aistra su laiku kaip ir praeina ir vaiko gamyba tampa panasi i gamybos procesa, o ne meile.
Pazystu viena seima, auginancia du nuostabius vaikucius, nors ta moteris pirmoje santuokoje neturejo vaiku, o pakeitusi gyvenima ne tik pagimde 2 vaikucius, bet ir jos pirmasis, t.p. sukure pilnaverte sheima.
Manau sunkiausia tuomet, kai beprotiskai myli zmogu tiesiogine ta zodzio prasme, nori padovanoti kudikeli, bet tokiu atveju meile gal auksciau problemu, tiesiog esi laiminga kad myli...
tai va...gal jei prasideda psihologines problemos nera ir meiles? tai del ko tuomet kovoti? pagimdysi vaika, o meiles nebebus...
Zodziu...prirasiau cia filosofiniu minciu... cool.gif tiesiog pamastymai....
Atsakyti
#14
QUOTE (roka @ 2004 04 26, 14:27)
Todel stengdavausi "pasireklamuoti", pasigirti, pasakodavau kaip jiems bus gera pas mus su vyru, ko mes juos ismokysim, ka veiksim kartu ir t.t..

Man labai patiko mintis apie "pasireklamavimą" thumbup.gif thumbup.gif thumbup.gif . Reikės ateityje pabandyti.
Atsakyti
#15
Cia skyrelis kaip tik man cool.gif Visalaik taip galvoju kad mano nevaisingumas is dalies ir psichologinis.Juk pastaruoju metu ir rado- padidejusio prolaktino kieki,o juk zinome kad vienas is prolaktino padidejimo priezasciu yra stresas.Beje mano gyvenimas pilnas stresu,mokslai stresinis darbas ir aisku liga irgi galima sakyti stresinio pagrindo.Tai kaip vovere rate sukuosi ir nerandu isejimo. As jau seniai manau,kad as pati sau neriu kilpa sau ant kaklo,kiekviena karta nusivildama ir sau leisdama pagalvoti,kas bus jei tu vaiku as ir neturesiu.Susitelikmas nezmoniskas ant to kad kas bus,kad as be galo to vaikelio noriu,kiekvienas menuo yra kosmaras.Vienu momentu buvau save itikinus kad turiu tik pozityviai galvoti ir negalvoti apie necvaisinguma,bet ruduo vel mane nugramzdino i apmastymus. Jau seniai jauciu kad reikia psichologo,na stogas dar nenuvaziaves,tiesiog jo reikia kad tas stogas ir nenuvaziuotu,kol kas psichologo darba dirba-vyras ,drauges ir jus mergaites,budamos nors ir kibernetines,bet savotiskos drauges.Vertinu galimybe cia bendrauti. wub.gif
Atsakyti
#16
QUOTE (lapukas @ 2004 10 20, 21:32)
Manau, kad tai labai svarbu-tas psichologinis dalykas. doh.gif Na, kai tik dienas pradedi skaičiuot, kai vyrui net valgyt nebedarai, o tik galvoji, kaip čia su tavim, kai visur matai mamas su vaikais ir pastoviai galvoji, o kodėl ne aš -galima ir iš proto išsikelti..O dar jeigu žinai visus naviasingumo gydymo "metodus", taip pat kiekvienų vaistų sudėtį ir seki ovuliaciją sekundžių tikslumu, ir dar -jei tai tęsiasi metų metuss kas mėnesį ...Gali drąsiai stoti įkokį nors technologijų universitetą -aukštąją matematiką išlaikysi puikiai, nors apie nieko iki šiol nesupratai...
Aš pati sau buvau pavirtus į zombį, kuris skaičiavo, daugino, dalino, sekė kaip paranojiškas seklys kiekvieną savo kūno duodamą ženklą.....Tuomet taip neatrodė, tačiau kai aš atsipeikėjau ir supratau, kad kažin, ar tai aš noriu to vaiko, pajutau, kad tai lenktynės (gal su kitais, gal su laiku) -tuomet ir pastojau.....
Jaučiu, kad tai mane išgelbėjo...
Jokiu būdu nesakysiu, kad nieko nedarytumėt ir lauktumėt apvaizdos -ne...Bet įsiklausykim pačios į save, ne į kūną, o į kažką kas esu 'aš".Į tą erdvinį save....Aš tikrai ne kokia davatka ar sektantė. Realiai stoviu ant žemės (taip bent įsivaizduoju), tačiau kad mes sudaryti ne tik iš biologijos, tai -tikrai...

Man labai patiko tavo mintys,ech saldu skaityti,saunuole,lapukai,reikia gal issispauzdint ir paskaitinet tavo mintis,jos vilties suteikiancios... clap.gif
Atsakyti
#17
Manau kad man irgi tinka sitas skyrelis.
Ypac dabar, rudeni, man vel labai sustiprejo depresija, ir ima siaubinga panika, nerimas, ir noras skubiai kazka daryti. Nors su tokiom nuotaikom tikrai nieko gero nesigaus.
Mane labai suzlugde pirmoji santuoka, iskart po vestuviu supratau, kad nieko gero nesigaus, tiesiog negalejau patiketi kad tai vyksta su manim. Visda galvojau kad man taip neatsitiks, smurtas psichologinis bei fizinis, baime, paverte mane i kazkokia viskuo nusivylusia, verkiancia , ikritusiom akim dziusna. Bet laime radau jegu nuo viso to pabegti. Tiesa tada jauciausi dar blogiau, vienisa, be namu, be vilties, be nieko, atrode gyvenimas baigtas. Skyrybos buvo labai sunkios, nes vyras priestaravo jom. Bet issiskyriau. Tuo pat metu ivyko dar vienas siaubingas dalykas - mire man be galo artimas zmogus - mano senelis. As ji be proto mylejau, jis man buvo kaip tevas ( nes augau be tevo ) ir dar artimesnis, pas ji rasdavau siluma, ramybe, supratima, paguoda, patarima, dziaugsma.
Tai kad sutikau dabartini savo vyra laikau stebuklu. Ir vis dar negaliu juo patiketi smile.gif .
Nuo skyrybu praejo 2 metai. Bet vis dar negaliu po ju atsigauti. Nuo depresijos gydausi jau metus. Taip pat jau metai kai darausi visus tyrimus del nepastojimo, ir nieko sad.gif .
Taigi galvoju gal vis tik priezastis yra psichologine.
As labai bijau kad vel mano gyvenimas gali sugriuti, kad vel galiu viska prarasti, ir kartais man atrodo, kad kol tos baimes neatsikratysiu, kol nepatikesiu savim, tai man nieko gero nesigaus kad ir ka bedaryciau.
Atsiprasau kad taip issipleciau, bet kazkaip labai uzejo noras issiliet heart.gif
Atsakyti
#18
Liucile, nereikia atsiprasineti. Saunu, kad tu suradai jegu atsitiesti ir kad radai sau atrima zmogu.
O forumas tai juk, is tiesu, yra tikru tikriausia terapija, nes cia galima issakyti tokius dalykus, kuriu balsu kartais dar niekam nesi pasakes, arba skaitydamas kitu mintis gali tasti savuju atspindi. Ir labai palengveja, kai supranti, kad nesi vienisas su savo beda ir isgyvenimais.

heart.gif heart.gif
Atsakyti
#19
Liucile, tu labai stipri, tu nugalesi. Viskas, ka mes pergyvenam, ka jauciam, visuomet priklauso tik nuo musu paciu. Jei sutikai tikrai rimta zmogu ir jis tave tikrai myli, tai viskas bus gerai, gi kartu galima visus ir viska nugaleti.
Atsakyti
#20
Liucile tikrai bus viskas gerai smile.gif
Atsakyti
#21
QUOTE (Liucile @ 2004 10 22, 10:14)
Tai kad sutikau dabartini savo vyra laikau stebuklu. Ir vis dar negaliu juo patiketi smile.gif .
Nuo skyrybu praejo 2 metai. Bet vis dar negaliu po ju atsigauti. Nuo depresijos gydausi jau metus. Taip pat jau metai kai darausi visus tyrimus del nepastojimo, ir nieko sad.gif .
Taigi galvoju gal vis tik priezastis yra psichologine.

Na, matai, Liucule, pati rašai,kad įvyko stebuklas. Ar ne per greitai nori ir antro - 2.gif smile.gif .Juk tik 2 metai praėjo nuo pačių baisiausių dalykų, atsitiesk, atrask save iš naujo, galu gale -įsimylėk save...O tam reikia nemažai laiko...2 metai-niekis...Juk tu esi vienintelis toks žmogus. O kad nepasisekė - kitoms būna ir blogiau...Nors sakoma, kad kiekvienam sava bėda didžiausia...
Kol kas džiaukis savo nauja meile, atleisk senąjai, susikurk save iš naujo...Ir tik tada lauk žmogučio -jis ir neateina turbūt... neatsitiktinai. g.gif O ir ar pati norėtum apimtos depresijos mamos -aš turėjau pogimdyvinę, patikėk, mano vaikui tai labai atsiliepia ir iki šiol...
Laikas -tavo sąjungininkas, Liucile. Sėkmės. wink.gif heart.gif

Atsakyti
#22
Lapuk, nepatogu klausti, bet juk tau pavyko dirbtinis, tai kodėl taip nutinka, kad atsiranda pogimdyvinė depresija, vietoj didelio džiaugsmo?
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo vilte: 22 spalio 2004 - 13:17
#23
Patogu, Vilte, patogu biggrin.gif
Na, pavyko... Aš jo taip ilgai laukiau, taigi galima sprogti nuo įtampos -aš gi tik žmogus. Kai ji gimė, labai blogai jaučiausi po operacijos -dusau nuo tų prakeiktų intubinių žarnų...Reanimacijoj nieko nedariu, tik bandžiau normaliai įkvėpti. Vaiko nedavė beveik 2 paras.Aš jo ir nenorėjau...Bloga buvo, galvojau tik apie save...Gal ne tik dėl to -per 8 metus tik apie save ir vyrą buvau įpratus galvoti...Tai nėra taip lengva -viskas virsta aukštyn kojom...Ir apskritai - taip sunku buvo suprasti, kad tu mama....Net iki to, kad vaiką norėjau pro langą išmesti ohmy.gif Nuo pastovios nemigosbuvo trumpas sąmonės aptemimas -jinai naktim klykdavo, dieną irgi mažai miegojo...Aš klaikiai pervargau, nebežinau, kas atsitiko -ačiū dievui, kad kojos pačios nuo balkono bėgte -sąmonė nebedaug ką begalėjo tą sekundę...Bet apie tai gal atskiroj laidelėj "Pogimdyvinė depresija" smile.gif smile.gif smile.gif wink.gif
Po to viskas keitėsi, santykiai, šeima (nors ta pati, bet kitokia) -atsiranda kitų probelmų..Mes visi trys vis dar ieškom (5 metai) naujo šeimos modelio - labai daug krizių dar ir dabar. Man padeda joga ir psichologija...Dar -patirtis...Iš toliau visada geriau matyti. wink.gif
Laikykitės, merginos, išgyvensim. Ir ne tik - viskas yra išsprendžiama... heart.gif
Vilte, atiprašau, aš čia per daug išsiplėčiau į tavo klausimą -bet pabiro, ir tiek...
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo lapukas: 22 spalio 2004 - 13:35
#24
Tai vat kad is tiesu zmoguciai mes esam.Pamenu vairavimo egzo metu egzaminuotojui pradejau porinti apie zmogiskaji faktoriu,kad mes va susijaudiname jaudulys ir visa ka tai jis manes paklause,o ka tu noretum buti robotas?Ne atsakiau,ir suvokiau kokia as teisi.Gera tureti jausmus,krizes irgi dalis musu,kai jos praeina gera gera buna..pajunti prasme.Zmogus keliauja banguotai.Dar is ciklo-paveikslas toks kaba kalnai ir pakalnes,tai kur pakalnes dvi poros pedu,kur kalno virsunes dvi poros pedu.Autorius ta piesini aiskina,kad kai zmogus virsuneje dievas eina jo salia,kai zmogus duobeje-dievas ji nesa ant savo peciu,todel pedos tik dievo.As daznai prisimenu ta pavyzdi,Dievuliuko vis paprasau,kad dar panestu. smile.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Algirda: 22 spalio 2004 - 13:56