Psichologinės problemos ir įtaka pastojimui

Ir aš taip pat mąsčiau, kaip psichologė gali nesuprasti tokių paprastų dalykų.Nenoriu atrodyti pikta, bet vėl nesusilaikau.

Moterys, jeigu ši tema jums neįdomi, nepriimtina, kodėl jūs čia?

Mes visos čia kurios nesulaukia gandro,o įdomu pati ko čia Jei mums reikės kuriai psichologo tai dar tiek stogas nenuvažiaves ,kad nežinotumėm kur kreiptis tiesiogiai patarimo Manau ,kad psichologas turėtų turėt bent kiek patirties ir supratimo apie mūsų problemas ,o ne iš mūsų gyvenimo sudarinėti testus Bet jai tas suteikia malonuma ,kitų žmonių nuoskaudos prašom niekas pačiai nedraudžia,šnipinėk
Papildyta:
Čia tema- Nesulaukiančioms gandro.

Esi neteisi, man ši tema kaip tik įdomi. Jau rašiau, kad lankiau psichologijos paskaitas ir man jos tikrai patiko.

Nežinau, aš gal realybėje ir neturėčiau galimybės pas psichologą apsilankyti, užtat man visai įdomu bent čia pasiskaityti kaip psichologai tai interpretuoja.
Kodėl mes tokios piktos, nei apie mus rašyti, nei kalbinti mūsų negalima. Nežinau nieko blogo čia nemačiau, juk ne į kokią sektą vilioja įstoti.

Jūs klystate, nebūtina būti gydymo pradžioje. Nekilo mintis, kad dabar (šiandien) žmogus turi didelę viltį ir tikėjimą. Kad tiesiog ramiai nestresuodamas gyvena ir laukia, viliasi, tiki...

Gal klausimas pasimetė per diskusijas. Bet aš irgi norėčiau išgirsti atsakymą į šį klausimą.

Taip, tikrai, Rute,įsivėlusi į diskusiją, pamečiau ir T.P.Keberiokšt, klausimą..


Taip, bet kokį testą darant, rezultatai priklauso nuo nuotaikos, nuovargio, sveikatos būklės ir dar daugelio kitų dalykų.
Tikro, standartizuoto testo rezultatai skaičiuojami apklausus labai didelį kiekį žmonių, pavieniai nuovargio, nuotaikos ir kiti atvejai tame skaičiuje "paskęsta". Vedami šių atsakymų vidurkiai, su jais lyginamas jūsų rezultatas ir daromos išvados.
Standartizuotuose testuose dažnai būna įmontuoti klausimai-kabliukai, kurie kitais būdais matuoja tą patį dalyką, ir leidžia pamatyti, ar jūsų atsakymas "stabilus", ar juo galima pasitikėti.
Ar nors kiek atsakiau į klausimą?



Taip, tikrai, atsakymai priklauso nuo nuotaikos.

Sveikos, merginos

Labai džiaugiuosi, kad yra tokia tema. Nuoširdžiai dėkoju toms, kurios dalijasi savo patarimais, net jei ir ne su absoliučiai visais iš jų giliai širdyje sutinku, vos pradėjus skaityti temą nuo kai kurių merginų nuoširdumo ir gerumo net susgraudinau
Sudomino ir Tokia profesija mintys ir pastebėjimai iš šono, nors vėlgi manau, kad normalu, jei tam tikrose situacijose su ja ir nesutikau. Įdomu buvo pasidaryt testą - surinkau tik 10 balų. Gal todėl, kad jau turiu 1 vaiką (nors labai norėjome ir antrojo, tik nesisekė...), o greičiausiai dėl to, kad dabar turiu kur kas didesnių problemų.
Šiuo metu turiu rimtą sveikatos problemą, šiuo metu intensyviai ieškau pagalbos užsienyje, nes LT tokių operacijų dar neatlieka. Net jei ir surasiu, ši operacija rimta ir gan pavojinga, tikimybė pasveikt irgi ne 100%-tinė, bet aš jau nieko nebebijau....
Ir ką gi aš norėjau pasakyti ? Ogi tai, kad kai iš šono pažvelgiu į ankstesnę save - irzlią, nelaimingą, nuskriaustą, nuolat nepatenkintą, įsijautusią i savo nevaisingumo problemą (turėjau ne vieną persileidimą, nesveikai skausmingai į juos reagavau), dabar mane ima tik juokas Jokiu būdu nekalbu apie tas, kurios daugelį metų negali susilaukti vaikelio ir vistiek nenuleidžia rankų - prieš jas tik galiu žemai nulenkti galvą... Kalbu apie tokias, kaip aš - juk jau turėjau vieną vaiką, be galo mylintį rūpestingą vyrą, puikius draugus, supratingus tėvus, pačią nuostabiausią pasaulyje sesę, jaukius namus, mėgstamą darbą - viską, kad galėčiau jaustis laiminga ir mylima. Manau tuo metu man reikėjo arba gero psichoterapeutu, arba gero spyrio į užpakalį.
Gavau spyrį į užpakalį. Dieną naktį kenčiu nežmoniškus (tik šį kartą jau fizinius) skausmus ir jokie vaistai jų nenumalšina, bet puikiai suprantu už ką man visa tai - už mano puikybę. Už galvojimą tik apie save. Už tą perdėtą suvo problemos sureikšminimą, "nepakeliamą" skausmą dėl negalėjimo išnešiot antro vaikelio. Už sąmoningai užgyventą depresiją (mano jos niekas nediagnozavo, nes niekada nepasitikėjau psichologais- maniau, kad esu už visus juos protingesnė ) , tačiau dabar manau, kad tai buvo panašu į depresiją. Manęs niekas nebedžiugino, nors tikrai turėjau kuo džiaugtis ir netgi didžiuotis!
Ir pagaliau nors viena pastraipa "į temą": manau, kad man buvo pats tikriausias psichologinis nevaisingumas, tą man po visų tyrimų netgi "diagnozavo" vienas pakankamai žinomas ir kompetetingas ginekologas. Nervinė įtampa, jautimas vos ne brokuota preke, pirmagimio prašymai broliuko arba sesutės, vyro kažkada išskyta svajonė turėti 5 vaikus, faktas, kad beveik visi draugai seniai turi po 2 ar net po 3. Tai mane graužė, po kievienų MM mane paimdavo dar didesnis liūdesys, o po kiekvieno persileidimo dar išsamesni tyrimai, dar naujos baimės, kol galų gale išdrįsdavau bandyti vėl...Deja ir vėl viskas baidavosi taip pat. Ir kurgi nesibaigs, jeigu man vos ne kas 20 min vaidendavosi persileidimas, pvz dėl nežymaus diegliuko pilve, o kiek kartų aš "jaučiau", kad jau pradeda tepliot Anksčiau ar vėliau, taip ir atsitikdavo...

Aš tikiu, kad jeigu man pavyks išgyti (nors LT sako kad TAI napegydoma, bet aš atsisakau tuo tikėti), pasistengsiu būti daug geresniu žmogum. Ir pažadu būt labai laiminga turėdama tai, ką turėjau iki tol. Galbūt nutarsime gyventi trise, galbūt įsivaikinsime. O greičiausiai suvokusi savo ankstesnę problemą aš tiesiog nebedarysiu iš to tragedijos ir įvyks stebukliukas
Gaila, kad negaliu pasukti laiko atgal. Gaila, kad ištisus 3 metus tik švaisčiaus savo brangų laiką tyrimams, apmąstymams, graužiau savo vyrą ir dėl savo irzlumo ir suskoncentravimo į "nevaisingumą" nebuvau tokia gera mama, kokia galėjau būti. Kad nesidžiaugiau tuo, kad aš ir mano šeima esame sveiki, turime viseas kitą, kad mums nieko neskauda, kad galim būti darauge, linksmintis, keliauti, atsipalaiduoti.
Beje, nutariau susirasti gerą kognityvines psihoterapijos specialistą, kad padėtų bent jau atsikratyt to nuožmaus pykčio tiems, dėl kurių kaltės taip pašlijo mano sveikata
Gal esate apie tai girdęję apie kognityvinę psichoterapiją - tai mokymas suvaldyti savo mintis ir teigiamai žvelgti į isškylančius keblumus, bent jau tai aš visa tai įsivaizduoju Bet tikriausiai reikės apie tai info ieškot kitame skyrelyje

Beje, pradėjau tikėti psihologais, psichoterapija. Mano gydytoja tiesiog jėga nutenpė mane pas psichologę (laikoma, kad jei žmogus kenčia stiprų skaumą ilgą laiką, jam gali padėt važiuot stogas ) , kuri maloniai nustebino, bet deja jos kryptis ne visai ta, kuria aš norėčiau eit. Paskutiniu pati daug apie visa tai skaičiau (isškyrus apie tą kognityvinę psichologiją, deja), ir labai aiškai supratau, ko asmeniškai man reikia ir kas absoličiai neaktualu. Nors anksčiau į visą tą psichologiją žiūrėjau labai skeptiškai, dabar manau, kad psihologinis nevaisingumas vistik egzistuoja...

O toms, kurios iš panašių minčių tik pasišaipo, patarčiau jų tiesiog neskaityti. Juk tai tema "Psichologinės problemos ir įtaka pastojimui" - prieš kokius metus man pačiai net į galvą nešautų mintis čia užklįsti
Manau tai būtų tas pats, jei dabar pvz aš įlįsčiau į skyrelį apie dirbtinį apvaisinimą ir šaukčiau: "be reikalo švaistot pinigus, nepadės jums visa tai"....
Nes visi būdai, kuriuos mes renkamės bandydamos susilaukt vaikelio, yra geri. Juk renkamės juos ne šiaip sau, o greičiausiai patikimo specialisto patarti, arba gerai išstudijavę savo savijautą, daug domiedamiesi savo kūne ir dvasioje vykstančiais pokyčiais.
Visos jūs turėsite tiek vaikų, kiek norite - pamatysit Anksčiau ar vėliau...Vienu ar kitu būdu...Vienoms galbūt reikėtų nenuleist rankų, kitoms atsipalaiduot, trečioms - tiesiog pakeisti ginekologą, juk tik mes pačios dažniausiai intuityviai jaučiame, ko mums iš tiesų reikia. O šis skyrelis juk yra pasidalint patirtimi ir viena kitą palaikyti, jeigu aš teisingau supratau

P.S. atsiprašau, kad taip išsiplėčiau ir daug ne į temą prirašiau, ir už klaidas atsiprašau - šiandien prigėriau tikrai klaikiai daug nuskausminamų ir jau nebeturiu jėgų skaityt, ką prirašiau

jjuoste, kuo nuoširdžiausiai linkiu jums pasveikti Nuostabios jūsų mintys apie tai, kad reikia gyventi šia akimirka ir džiaugtis tuo, ką turi
O ligos? Nežinia, kodėl jos pasirenka vienus ar kitus žmones.. Vargu, ar dėl praeityje padarytų nuodėmių. Neverta savęs graužti
Dėl kognityvinės psichologijos, noriu paklausti, kodėl būtent ši kryptis? Jums kas nors patarė ją pasirinkti, ar jūs pati nusprendėte, kad ji jums tinkamiausia?
Aš pati nesu kognityvinės mokyklos mokinė, bet iš bendro išsilavinimo galėčiau šį tą papasakoti.
Ir žinau psichologę, kuri specializuojasi skausmo psichologijoje. Bent jau specializavosi. Jeigu reikės.

Tokiu protingu minciu seniai niekur neskaiciau,tiesiog ryjau akimis ir atrode,kad sutampa su mano sielos busena... as irgi turiu vaikuti,bet del negalejimo sulaukti antro,bijau,kad nebeskiriu laiko nei dukrytei,nei vyrui,nei darbui,o tik nevaisingumui... mane vis dazniau apninka mintys,kad galiu sulaukti dideles nelaimes,kad mane sukrestu ir atsisukciau i savo brangiausia turta - mano artimus mylimiausius zmones,kuriuos dabar nustumiu i antra plana.. tikiuosi anksciau atsipeikesiu ir sukretimo neprireiks. Labai stengiuosi.
O tau daug sveikatos ir visai tavo seimai daug laimingu metu kartu besidziaugiant vieniems kitais. Didziausias turtas yra salia musu,bet daznai nevertiname ka turime..

rugegele, sella, kodel jus pykstat, jei kitas visai kitokia nuomone pasako ar kazka nagrineja? Kodel jus pykstat, jei kazkas kazko dar nepatyre? Vat, man taip pat buvo, is kitos temos mane ismete, nes, tipo, nesu tiek kentejus, kaip kitos. Nesvarbu, kad ne visos mus praejo TUOS kryziu kelius, kaip kitos. Negi norit su kitais zmones tik tuomet bendraut, jei kiti tiek pat yra iskenteje? Ar butina kentet, kad bandyt suvokt kito skausma, kodel kencia? Juk sakau, jei jums nemaloni kuri nors musu nuomone, ignoruokit, bet nekelkit pykciu, nes mus tokios profesijos nuomone ne visas nervina. Kiekviena musu nori buti cia ar kitur isklausyta. As SM jau ne karta esu patyrus ta pykti, kai kam nors skauda, tada juoda avi uzsipuolama, gujama, nes ji kitokios nuomones ir bando pateikti SAVO mintis. Nezinau, kaip jus abi, bet AS noriu bet kokios nuomones isklausyti, nes, manau, kad esu skausmingoj ir ne visai bei ne visada blaiviai (nes esu apakinta savo skausmo, nevilties, niuriu minciu, kartais ir pykcio) mastyti galimoj padety, nes visa mane supanti pasauli matau is SAVO varpines su savo skausmu. Kartais, kitaip, sveikai mastancio zmogaus, kuris tave bando pakelt i virsu, pastumt i prieki ne pro sali pasiklausyti, o jei kas nepatinka tuo metu, galima apsimesti kurcia. Liaukimes pykti del per protingai issakytu zodziu, sakiniu, padetu smailiku. Liaukimes svaistyti musu bloga nuotaika ir ja dar labiau maitinti nervinantis del tokiu nieku, tuo paciu musu vidu dar labiau alinti ir nuodyti. Bandykim keltis ir viena kitai padeti

Gal galima būtų patikslinti, apie kokius konkrečius psichologinius procesus vykstančius kūne eina kalba? Atvirai- aš nesupratau.........


Vienodi fiziniai rodikliai neįmanomi skirtingiems organizmams, net ir su vienodom diagnozėm gydymas kartais būna skirtingas, kas ir lemia sėkmę arba ne...........



šito klausimo, atleiskit, bet irgi nesupratau......
kaip elgiasi kūnas- o kaip jis gali elgtis prifarširuotas galybės hormonų, narkozių ir t.t. ir pan.?
Natūralu, kad kūnui - stresas ir didžiulis............


man asmeniškai psichologas nepadėjo išspręsti gedulo problemų.............
labai abejoju ar padetų išspręst užsitęsusias vaisingumo sutrikimų bėdas..........
beje, asmeniškai aš esu vaisinga.....vis dar.....tikiuosi, kad esu...........problemos vyriškos......
ir kaip visa tai atsiliepia santykiams namuose įtariu, kad kai kam sunkoka ir įsivaizduoti............
ypač kai tai užtrunka...............
vaisingumo sutrikimai, mano giliu įsitikinimu yra poros problema......
o ne kažkurio tai vieno iš jų............


gal galima šiek tiek plačiau išgirsti ir apie nesąmoningas baimes?