Psichologinės problemos ir įtaka pastojimui

Man visai neseniai viena protinga gydytoja paaiskino kas darosi kai moteris per daug apie tai galvoja, butent tuo metu ir kuri laiko po , kol spermiukai keliauja ten kur jiems reikia. NOrit tikekit, norit ne, bet nuo itampos ir nuolatinio galvojimo "gal jau" ir t.t. smegenys siuncia signala i kiausintakius. tie signalai sukelia mikrospazmus ir netgi tokie mazi spermiukai negali i juos patekti ir nukeliauti iki kiausinelio.

Aisku as nepersu savo nuomones, kad "atsipalaiduokit ir maziau galvokit apie tai", nes cia daugelis labai pyksta del to.As tiesiog pasidalinu savo turima info .

Ne pyksta Drugles, bet isivaizduok kaip toks posakis atrodo toms merginoms, kurios neturi tu kiausintakiu arba yra kitos dideles problemos. Gali buti atsijungus - visvien rezultatas bus nulinis

As irgi esu patirus,zinau ka tai reiskia.Pries 10 metu zuvo mano pirmagimis sunus,su vyru pradejom nebesisaugot,bet kaip nepastojau taip nepastojau,praejo 3 metai ir mes kreipemis pagalbos.Pirma mane patikrino,dare gimdos nuotraukas,bet viskas puiku,jokiu saaugu visiskai nieko,kaip sakant galiu pastot.Tada ejo vyro eile,bet ir pas ji viskas normoi,aisku spermike nepirmaruse,bet barjeru nera.Tada pas psichologa kelias,ten ir suzinojom,kad pas mane psichologiskai yra uzbluokuota,po vaiko zuties.Po to mano vyras pradejo eiti i sona,na ir galu gale nutarem skirtis,bet as gavau darba Vokietijoje,na ir isvaziavau,bet pries isvaziuojant mudu su vyru paisdikavom,o gal paskutinis kartas mums,nu vienu zodziu isvaziavau.Bet po menesio pasijutau nescia ir teko grizti i Lietuva.Stai ta nakti mano pasamone atsiblokavo.Antram sunui jau beveik 7 metai,as dziaugiuosi ir myliu ji labiau negu save!Aisku,su vyru po to visdelto issiskyrem.Stai dabar vel laukiuosi nuo draugo,bet sikart labai greit,jokiu psichologiniu barjeru,bet cia jau kita tema .

Raudona, sėkmės tau didžiausios Kiek daug pačių baisiausių išbandymų tau teko....

sveikos mielosios noreciau kad priimtumet mane i savo pokalbiu rateli . taigi mes su vyry jau turim viena 5 -meti suneli ,bet kai jau sumastem kad reiketu jau dar vieno kasko mums nebesigauna.pradzioj maniau kad tai dar nuo kontraceptiku organizmas netsigavo bet va jau lapkriti bus metai ir deje nieko kazin ar man viskas tvarkoj gal sakau kas atsitiko? kodel mums nesigauna? gal kam is jusu panasi istorija tai noreciau gaut koki patarima kaip toliau elgtis . ar reikia jau pas koki gyditoja lankytis ? laukiu jusu patarimu

Bandymas pastoti - sunkus darbas. O kaip ir kiekviename darbe,kai pastangos nenesa vaisiu - zmogus sustresuoja...
Neieskokite pagalbos pas psichoterapiautus (na nebent turite rimtesniu problemu ir nepastojimas susijes su anksciau isgyventomis traumomis, nepasitikejimu savimi, kaip moterimi arba is viso saves, kaip moters neigimas. Tokiais atvejais buna jau ir fiziologiniai sutrikimai ir jei jiems medikai neranda priezasciu - ieskokite psichoterapiautu, kurie dirba su psichosomatiniais sutrikimais ir streso mazinimu).
Ir visgi jei jusu stresas ir itampa yra vien del to nerimo:kada gi pagaliau! isbandykite bet ka, kas jums priimtina - kai kam tai gali buti pasivaiksciojimas po rudeninius lapus, kai kam - neriboti virsvalandziai darbe ar kasdienines treniruotes; gali tai buti ir naminis gyvunelis, arba joga, arba gaminimas - nesvarbu. Bet kas, kas padetu palikti rupescius kazkur toli. Manau taip pat knygynuose ir internete galima rasti literaturos su atsipalaidavimo pratimais. Beje, jie gali buti naudongi bet kokioje gyvenimo situacijoje - ismokus atsipalaiduoti, gali tai taikyti bet kur ir bet kada (isivaizduokite, jusu bose ant jusu klykia, o jus jos negirdite per juros osima
Sekmes

Keliu tema i virsu - manau, kad ji verta demesio

Kaip gaila, kad tokia naudinga tema nesulaukia dėmesio... Kviečiu jus padiskutuoti įvairiais psichologiniais klausimais, juk nevaisingumas paliečia daugelį, jeigu ne visas gyvenimo sritis. Kad ir poros tarpusavio santykius...

Moterys dažnai skundžiasi, kad su vyrais tiesiog sunku kalbėti apie skaudžius išgyvenimus. Nesenai skaičiau apie senovišką Airių gedėjimo paprotį: moteris garsiai raudodama, aimanuodama, dejuodama, ropodama keliais prausia ir ruošia kūną laidotuvėms. Vyras gi tuo tarpu sėdi kažkurioje trobos kertėje, dažniausiai su buteliu rankoje ir tyliai stebi visą procedūrą. Na, gal butelis ir ne visada naudojamas, bet šis gedėjimo apibūdinimas manau puikiai parodo, kaip skirtingai liūdi vyras ir moteris, kad ir dėl nevaisingumo.

Iš tiesų nereikėtų vyrų taip greitai nuteisti. Jeigu vyras tyli, tai nereiškia, kad jam neliūdna, tiesiog jis liūdi kitaip. Liūdėdama garsiai, moteris sulaukia paramos, palaikymo iš aplinkinių. Vyras dažnai yra pamirštamas, apleidžiamas, nes nemoka gedėti taip garsiai, kaip moteris. Jei vyras tyli, moteris dažnai ima "kentėti už abu". Galbūt todėl, kad moterims nevaisingumas yra santykinai didesnis stresas, nei vyrams. O gal dėl to, kad moterys tiesiog jaučia didesnę atsakomybę už šeimos emocinį klimatą.

nemanau, kad moterims nevaisingumas yra didesnis stresas nei vyrams ir tyli jie ne todel, kad nemoka garsiai liudeti, o todel, kad yra geda apie tai garsiai kalbeti, ypac jei problemos labiau is vyriskos puses. Aisku tai labai individualu ir kiekvienoj poroj vis kitaip, cia sakau grynai savo nuomone.
Kodel zmonems taip sunku pasakyti garsiai, - as nevaisingas, as negaliu tureti vaiku?.....Jau geriau kankiniesi, issisukineji, kad tik nereiktu garsiai pasakyti tu siaubingu zodziu.... Manau taip yra todel, kad jautiesi nepilnavertis, kazkoks neigalus toje vietoje, o juk vaisingumas yra susijes su zmogaus lytine sistema...vyrams tai ypac skaudu, tikrai tikiu, kad gal ir nesamoningai, bet neretas savo vaisingumo problemas tapatina su menkesne potencija (nors tai neturi nieko bendro), jauciasi menkesni ir pan.... kuris gi nores visiems tai sakyti? todel ir kencia tyliai, o kencia siaubingai.

Iš tiesų, nevaisingumo ir seksualumo sąvokos yra painiojamos. Iki šiol egzistuoja stereotipai, kad nevaisingas vyras turi potencijos problemų, o nevaisinga moteris yra frigidiška.
Taigi, netiesa, kad pora yra nevaisinga dėl kažkokių seksualinių ypatumų. Netgi atvirkščiai, nevaisingumas įtakoja žmonių seksą - seksualinių sutrikimų gali atsirasti tiek dėl paties gydymo, tiek dėl emocinės įtampos. Galbūt tada žmonės ir susikuria nepatrauklaus, neseksualaus, nepajėgaus įvaizdį apie save?
Daugiau kaip pusė porų, turinčių nevaisingumo problemų, skundžiasi sumažėjusiu seksualiniu aktyvumu, jaučia nepasitenkinimą seksualiniu gyvenimu...

Dėl to, ar vaisingumas yra santykinai didesnis stresas moterims, nei vyrams, mokslininkai ginčijasi iki šiol. Vieni tyrimai rodo vienaip, kiti kitaip. Galų gale, kaip tą "dydį" pamatuoti? Užtat ir sakoma "santykinai".
Pavyzdžiui, dar 1985 Amerikoje atliktų tyrimų duomenimis, 15 proc vyrų ir 50proc moterų pasakė, kad nevaisingumas yra didžiausia jų gyvenimo žaizda. Žinoma, turbūt yra ir kultūriniai skirtumai, galbūt pas mus šitie skaičiai būtų visai kiti. Tikiu, kad ir Lietuvoje kada nors atliksime panašius tyrimus ir sužinosime

Na moterys didesnį emocinį spaudimą patiria dėl to, kad moters vaisingumo amžius yra ribotas, jas spaudžia laikas.

Labas vakaras,

pries pusmeti ieskojau kazko panasaus i sia tema, bet neaptikau. Vengiau nuo to laiko temu apie nestumus, kaip susilaukti vaiko. Lioviausi narsyti po neta apie nepastojimo priezastis, daznai varsciau gydytojo duris. Laukiausi, turejau persileidimus. Su kiekvienu zinojimu, kad vel kazkas beldziasi po sirdele, blizgejo musu su mb akys, bet su laiku, su kiekvienu zinojimu atsirado ir baime mumyse, kad vel gali nepavykti. Niekad negalvojau, kad tai sunkus ir psichologinis darbas, isbandymas seimai, nes esu saviskiui savo spaudimu ir naujais "atradimais", o dar galima griebtis isdurinus galva, kol jis liovesi myletis, gal is protesto mano zyzimui, mano isteriniams priepuoliams, kad vel nesigavo ar pan. Nera taip, kad mes visiskai nesimylim, matau, kad jis noretu, bet tuo paciu ji lyg kazkas sulaikytu, o ir man kaskart, jums pazistamos mintys sukasi galvoje. Apie atsipalaidavima, TA tikra atsipalaidavima nera kalbos. Spejau savo vyrui ant tiek igristi spaudimais ir zyzimu, kad jis nusiteikes jokiu vaiku neturet. Bandau save uzimti visaip, kaip galiu. Tam laikui, kol esu uzimta, padeda. Gydytojas nieko negali nustatyt anatomiskai, kas pastojimui kelia apstotu, o ir is mano savijautos spejo spresti, kad man jau stogas vaziuoja, tad irgi patare atsipalaiduoti, negalvoti apie tai, nes kitaip nepastosiu. Taigi, gaunasi, kad nuo vieno streso pereini i kita stresa - ieskai budu, kaip atsipalaiduot ir uzsimirst. Tai kaip uzburtas ratas! Is tevu, aplinkiniu irgi vyksta spaudimas, tipo, vaikeli, pagalvok, laikas bega, tu jau nebe jauna ir tai sukelia papildoma stresa. Su mb paskutiniu laiku daznai stresuojam namie, ypac, kai ta tema palieciu ir vel apie ta pati varau. Manau, jis nenori myletis su manim dar ir todel, kad jauciasi man tik TAM reikalingas.
Bandziau rasyt ir i kitas temas vasara, bet likau nesuprasta, nes mano atvejis ne visai "atitiko" kitu atvejus. Nedristu jau su niekuo apie tai kalbetis, nes visiems jau bloga nuo mano tu kalbu (ka kalbet apie mb), girdziu is ju, jei jau taip yra, tai skirkis su juo. Bet tai ar tame esme - skirtis, jei man stogas vaziuoja?
Bandziau ir kai kuriu siulytais metodais prisisaukt leliuka, tipo jam papasakot, ka veiksim, kai atsiras musu seimoj, kaip ji/ja myluosim ir t.t. Sapnuodavau panasius sapnus, kaip ir kitos ir sapnuodama zinodavau realybes pabaiga...

Siuo metu bandau atstatyt paslijusius mudvieju santykius, nes buvom atostogose ir nepatingejau iki ten nusitempti TOS temos, taigi, per atostogas, tiksliau po ju paastrejo situacija vel.
Nezinau, ar kam nors panasi situacija seimoj yra, ar tik man vienai, kai vyras panasiai elgiasi. Nesmerkiu jo, manau panasiai jausciaus jo vietoj, jei manyje atsirastu tas jausmas buti kazkam panaudojamu.

Labanakt...