Psichologinės problemos ir įtaka pastojimui

kaip suprantu, psichogeniniai faktoriai yra vienas iš nevaisingumą lemiančių veiksnių. gydytoja man aiškino, kad stresas, įtampa tiesiogiai įtakoja organizmo endokrininę sistemą, o tai reiškia, ir lytinių hormonų veiklą.

o dar blogiau yra tai, kad mintis, jog nepastoji, nesi tokia kaip kitos (nesvarbu dėl kokių priežasčių, tuo labiau, kad atsiranda tokių, kurie tai aiškina bloga karma, blogais būktai kažkam padarytais darbais ir pan.), dar visą tą psichinę įtampą užtvirtina. o kiek mes jau esame skaičiusios moterų istorijų apie tai, kad vaikutis ateidavo būtent tada, kai jau būdavo palaidojamos visos viltys ir tiesiog atsipalaiduojama...

kaip su tuo kovoti, kokia išeitis? kas jums padeda, kaip tai įveikiate?

kaip jau esu rašiusi netradicinių gydymo būdų temoje, neseniai buvo paskelbta hipotezė, kad nuolat mažais kiekiais geriamas vynas skatina vaisingumą. aš tai aiškinu tuo, kad mažas alkoholio kiekis tiesiog atpalaiduoja nervinę sistemą. taip pat Akvos minėtą bobulę su jos užkalbėjimais irgi priskiriu psichoterapijai, kai tau tiesiog įteigiama mintis, jog viskas bus gerai (nes bent jau man pasąmonėj vis dėlto kartais sukrebžda mintelė... tokia negera... dingsta tikėjimas gera pabaiga).

kai kalbėjau su gydytoja, ji sakė, kad psichologas nevaisingumo srityje tiesiog būtinas, nes moteris dažnai ištinka isterija (tai juk lengva suprasti - kai nepasiseka, nors buvo dėta daug vilčių; ir mes visos, ko gero, esame per tai praėjusios, ar ne?), tačiau tokį specialistą sunku rasti, nes jam reikėtų gilintis būtent į nevaisingumo psichologijos plonybes.

o ką jūs apie tai galvojate?

Vienas paprastas būdas, kaip padėt sau patikėt, kad įvyks, kaip svajoji – surašyt savo mintis, svajones ant popieriaus ir ne taip, kad norėčiau turėti vaikutį, bet mes su vyru turėsime vaikutį ir tt – grynai būsimuoju laiku. Ir to lapuko neišmest, vis paskaitinėt. Labai dažnai kažkodėl labiau patikima išsipildymu, kai mintys išdėstomos raštu .

Ir vienas iš standartinių patarimų – užsiimti kuo įvairesne įdomia veikla, kad vyras dažniau trauktų kaip vyras, o ne iš reikalo, kaip sakant. Juk labai daug moterų pastoja, kai intensyviai nebegalvoja apie vaikelio planavimą, o gyvena įvairiais kitais dalykais ir nieko nesitiki artimiausiu metu.

reiks pabandyti su tuo rašteliu

As pvz. atsistoju pries veidrodi ir garsiai pasakau: "Viskas bus gerai, viskas turi buti gerai, svarbiausia - nenuleisti nosies, as butinai tapsiu mama". Ir butinai ziuriu sau i akis.. ))) Man padeda, itampa sumazeja.

Labas, mielosios.
Skaiciau jusu istorijas, suprantu jusu skausma, nes ir pas mus su vyru gandrai kuri laika delse uzsukti. Matau, kad tema buvo paskelbta senokai, bet gal kam dar bus aktualu. Pasidalinsiu psichologiniais triukais, kurie man pagelbėjo belaukiant vaikelio.
Isivaizduokite sali, kurioje gyvena dar negime vaikai. Pabandykite su jais pasikalbėti, susipazinti, pakviesti ateiti pas save. Galite daryti tai tyliai, fantazijose, arba garsiai. Cia panasiai, kaip su savo vaikeliais isciose bendrauja nescios moterys.
As kazkodel isivaizduodavau dideli medi, ant kurio auga, t.y. tupi daug daug vaikiukų. Isivaizduodavau, kad jie is ten stebi mus su vyru, stebi kitas seimas ir renkasi, pas ka ateiti, gincijasi, kuris eis pas vienus, o kuris pas kitus tevus. Todel stengdavausi "pasireklamuoti", pasigirti, pasakodavau kaip jiems bus gera pas mus su vyru, ko mes juos ismokysim, ka veiksim kartu ir t.t..
Kai gandrai vis praskrenda pro sali, pradedam jaustis nepilnavertės, antraruses, niekam tikusios, bet patikekit, kiekviena is musu yra uz ka myleti. Kritikuoti save labai lengva, o va pagirti...Paimkite popieriaus lapa ir jame surasykite konkrecius savo sugebejimus, nuopelnus, privalumus, kuriais tikrai didziuojates. Nerasykite "esu grazi", jei tuo netikite. Parasykit bent 10 ir prisikalkit vonioj prie veidrodzio. Lapas ypac pravercia pasirodzius eilinems nelemtoms menesinems.

sveikutės,
kadangi šiame skyrelyje liečiamos psichologinės problemos dėl nepastojimo, norėjau paklausti gal kas pažįsta gerą psichologą pas kurį galima būtų pasikonsultuoti.Nenoriu eiti pas beliakokį, o būtent, kad tais klausimais galėtų mums su vyru padėti.
Po penktos nesėkmingos ir skausmingos inseminacijos belieka tiktai dirbtinis apvaisinimas arba laukimas ir "atsipalaidavimas ir negalvojimas apie tai". Esu be galo jautri ir bijau išprotėti dėl to, kad nesusilauksiu niekada gyvenime vaikų.Pamiršti viską ir gyventi laisvai toliau? Tiesiog negaliu: visur kur einu, ka darau, miegu ar ne, visur regiu save su vaikeliu, pagaunu save mastančią apie tai netgi intensyviu darbo metu. Artimųjų klausimai užkniso juodai: dar kokie metai ir jie sužinos tai,- bet pasakysiu taip, kad jiems būtų skaudu ir gėda, gėda dėlto, kad paklausė...
Manau psichologinis nevaisingumas , tai yra nuolatinis mąstymas apie tai pavyks šį mėnesį ar ne, vaisingos dabar dienos ar ne, yra ne ką retesnė nevaisingumo problema nei užakę kiaušintakiai, policistinės kiaušidės, oligospermija ir pan.

Roka, labai šauni tavo mintis apie vaikų medį. Reikės ir man kažką panašaus susikurti. Aišku, bandyti apie tai negalvoti ir atsipalaiduoti (tą patį liepė gydytoja) labai sunku. Bet kai TOKS tikslas, stengtis verta

Klausimas: Ar egzistuoja psichologinis nevaisingumas? Kas tai yra? Gal galite pakomentuoti?

Atsakymas: Atsako med.dr.V.Klimas: Psichologinis nevaisingumas dažniausiai būna susijęs su stresu, kurį sukelia baimė nepastoti, su stresu, kai reikia turėti lytinius santykius tam tikromis dienomis, psichologine tarp partnerių dėl įvairių priežasčių (tame tarpe ir dėl negalėjimo pastoti) atsirandančia įtampa ir pan. Bet kurios rūšies nevaisingumas dažnai taip pat sukelia psichologinę įtampą, kuri pati savaime sunkina pastojimą. Paprastai psichologinis nevaisingumas pasireiškia per dėl psichologinių priežasčių atsirandančius kiaušidžių funkcijos sutrikimus moterims, arba per lytinio akto sutrikimus - vyrams.

Manau, kad tai labai svarbu-tas psichologinis dalykas. Na, kai tik dienas pradedi skaičiuot, kai vyrui net valgyt nebedarai, o tik galvoji, kaip čia su tavim, kai visur matai mamas su vaikais ir pastoviai galvoji, o kodėl ne aš -galima ir iš proto išsikelti..O dar jeigu žinai visus naviasingumo gydymo "metodus", taip pat kiekvienų vaistų sudėtį ir seki ovuliaciją sekundžių tikslumu, ir dar -jei tai tęsiasi metų metuss kas mėnesį ...Gali drąsiai stoti įkokį nors technologijų universitetą -aukštąją matematiką išlaikysi puikiai, nors apie nieko iki šiol nesupratai...
Aš pati sau buvau pavirtus į zombį, kuris skaičiavo, daugino, dalino, sekė kaip paranojiškas seklys kiekvieną savo kūno duodamą ženklą.....Tuomet taip neatrodė, tačiau kai aš atsipeikėjau ir supratau, kad kažin, ar tai aš noriu to vaiko, pajutau, kad tai lenktynės (gal su kitais, gal su laiku) -tuomet ir pastojau.....
Jaučiu, kad tai mane išgelbėjo...
Jokiu būdu nesakysiu, kad nieko nedarytumėt ir lauktumėt apvaizdos -ne...Bet įsiklausykim pačios į save, ne į kūną, o į kažką kas esu 'aš".Į tą erdvinį save....Aš tikrai ne kokia davatka ar sektantė. Realiai stoviu ant žemės (taip bent įsivaizduoju), tačiau kad mes sudaryti ne tik iš biologijos, tai -tikrai...

geros mintys, Lapuk, simtu procentu pritariu. as kazkiek irgi jau pavargau nuo to ,,sekimo". dabar daugiausiai studijuoju visas imanomas preizastis, kodel nepavyko IVF, ir ka daryti, kad pavyktu. gal ir neblogai, bet del to visi kiti mano darbai tikrai i antra plana nueina, nebegaliu taip kaip anksciau normaliai nuveikti savo darbe ka nors, daug ka uzmetusi esu...
bet kad tikrai ne tik kunas mus sudaro, ir kad tikrai ne tik nuo kuno bukles priklauso, ar pastosi ar ne, tai tiesa. prie tokiu salyku, aisku, reikia gydytis, darytis proceduras, bet ko gero poziuris i tai turi buti toks, kaip kiti kad naturaliai daro - ne si menesi, tai kita - per dvylika kartu turetu pavykti:) bus laikas, bus ir vaikas.

Labai teisingai aprasei, Lapuk,kaip viskas buna (na, bent jau as, tai radau daug bendro). Tik va, bandymas atsipalaiduoti ir palikti viska savieigai, irgi laukiamu rezultatu man neatnese... Ka gi dabar daryt? Vel imtis skaiciuoti vaisingas dienas (temperatura matuot jau pradejau)?

Psichologo pasirinkimas labai individualus reikalas. Kiek zinau, seimos planavimo centras savo turi, kazkada Klimas man minejo ir klause ar nenoreciau nueit. Tai vis tiek turetu buti zmogus isigilines i nevaisingumo problema konkreciai, pas toki gal geriau eiti.