Jenifer, laikykitės, nėra žodžių galinčių paguosti jus tokį sunkų metą.
Įsivaizduoti bandau, kokia begalinė neviltis, bejėgiškumas, juoduma ir tuštuma jus slegia dabar.
Mane sukrėtė tavo laiškas, nes ir mano vaikelis, neturėdamas dviejų metukų susirgo sepsiniu šoku. Gydytojai tedavė vos 2-3 procentus, kad gyvens. Prisimenu, kokia bejėgė ir sugniuždyta buvau ir negalėjau nieko padėti savo mažuliui, už kurį nedvejodama gyvybę būčiau atidavusi, bet jos nereikėjo... Tai atrodė baisu, neteisinga, absurdiška, iš po kojų išslydo visas gyvenimo pagrindas, iki tol mūsų kurta laimė. ..
Tiesa, mums įvyko stebuklas. Vaikelis išgyveno, bet jam dėl ilgalaikių kraujotakos sutrikimų galūnese amputavo abi kojeles ir visus rankų pirštus - tokią kainą jis sumokėjo už gyvybę. Tuomet man atrodė, kad pasaulis yra pragaras, kad niekada nebegalėsiu džiaugtis gyvenimu.
Bet tikrai žinok, kad begalinį nepakeliamą dabarties skausmą sumažins laikas, nors dabar gal tau sunku tuo patikėti. Tiesa, tas skausmas niekada visiškai neišnyks, visada bus šalia, tik išmoksi su juo gyventi toliau. Gyvenimas tęsiasi, ir, patikėk, jis dar atneš jūsų šeimai daug gražių akimirkų. Laikykis, stiprybės tau, kantrybės ir VILTIES. Žinok, kad tavo mažulei dabar lengva ir gera danguje. Rašyk, jei galiu kuo padėti.
Laimė yra tada, kai nėra didelės nelaimės.