Pasimelskite už Karolytę...

o aš nemanau kad kada susprasiu ir atleisiu jam už tai kad ją iš mūsų pavogė...

laikas zaizdas gydo. Gaila, kad tu tokios nuomones apie Dieva. Sekmes tau.

Bet palieka randus.Niekada nesuprasiu tokios neteisybes tevai negali laidot savo vaiku.Nors nepatyriau tokio skausmo.labai suprantu tave Jenifer ir palaikau stiprybes tau .

Atleiskite, jei ką nors žeidžia mano nuomonė apie dievą, bet kai iš tavęs atima tavo gyvenimą, kam tada aplamai tave patį čia palieka gyventi???? Jei nebėra dėl ko, nebėra kam, nebėra džiaugsme, nebėra laimės ir stimulo daryti viską, aplamai viską......
ar tai nebuvo betikslis atėmimas ir skausmas, ar tai nėra betikslis skausmas?
Yra ir bus tol, kol mamos laidos savo vaikus. Kas ką norite, tas tą man sakykite. Bet tai yra taip beprasmiška ir taip neteisinga, kad aš net negalėčiau tada vadinti Dievo visagalu jei jis tai daro, nes jei tuo siekiama kažką žmoguje pakeisti, kažką parodyti, duoti didelę pamoką, tai yra beširdiška, nes mam nieko iš to neišmoksta, tik pradeda nebemokėti žvelgti į pasaulį su džiaugsmu ir meile. Galima kažko išmokti ir kažką suprasti paprastesniais ir neskausmingesniais būdais, tikrai galima. vis gi, ko norėti, juk Dievas yra vyras, jis niekada negimdęs ir nenešiojęs savo įsčiose savo kūno ir kraujo, jis tik vyras, kuris nesupranta motinystės...
Gerai, sakykime, kad tai nebuvo Dievo padaryta, kad tai padarė tamsiosios jėgos, tad kodėl gi jis vadinasi visagalis???
Jūs ką norite taą sakykite, bet tai yra mano nuomonė, ir nemanau kad ji pasikeis iki tol kol aš mirsiu ir susitiksiu su pačiu Dievu, o kaip aš to norėčiau, turėčiau daug ko jo paklsuti ir daug dėl ko papriekaištauti, jis man, manau taip pat. Nes nesu davatka, nesimeldžiu rytą vakarą, nelakstau kiekvieną sekmadienį į bažnyčią, retai nueinu išpažinties, bet visada, kievieną dieną, jis būdavo mano širdyje, kasdien aš su juo bendraudavau, laikydama jį savo nežemiškuoju tėvu... Aš to nesigailiu, bet nebeketinu to daugiau daryti, nes jis, ir tik jis atėmė iš manęs tai kas man visame pasaulyje brangiasuia...

sirdele,pilnai suprantu tavo isitikinimus,ir manau nieko cia blogo kad taip manai.Laikykis kada bus sunku atsisesk ir parasyk cia visos mamos tave tikrai supranta ir visos palaiko.bet nepamirsk ir nusisypsoti nes tavo angeliukas tave tikrai mato :

As ir tavo vietoj turbut manyciau ta pati. Nes jei jis toks geras, tai kodel sitaip skaudina zmones, kodel atima is ju tai, kas brangiausia????????????

Labai skaudu laidot savo vaikuti, jei galetum pats atsigultum vietoja nors as dar nelaidojau bet tikiu kad toks jausmas butu ir sirdi plesytu skaumas zveriskas.
Bet kiek as suprantu kiekvienam zmogui yra duota kiek gyvens vieni gime mirsta kiti siek tiek pagyvene kiti viena amziu nugyvene kiti net du amzius ar ne taip yra. Kodel taip yra niekas negali pasakyt ir mus niekas ir neatsakys gal musu vaiku vaikai .......

Mano dukryte 5men sirgo stipriu plauciu uzdegimu gyvybe palaike tik deguonis ir jin isikapste nors be plauciu tuzinas defektu,
o is kazlu rudos atveze mergaite tik su plauciu uzdegimu ir jin isgyveno para ir mire, as verkiau ir stengiausi suprast kodel sitaip kitos mamos kaltino daktarus man neatrode kad jie kalti as sprendziau pagal savo mergaite................ mes suauge turime dziauktis ka sendien turime ir turime susitaikyt su tuo ko netenkame.
stiprybes tau Jennifer

skaitau ir verkiu..., kokia neteisubė... Jennifer, suprantu tave..., dabar va pati dar kartą nubėgau pažiūrėti savo angeliuko..., nežinau kas su manim būtu jei ne ji... laikykis..., viskas bus gerai žinok viena -> tavo angeliukas su tavim... tavo širdy... ir ten jai daug geriau nei būtu čia... nesąmonė... rašau paguodos žodžius, o pati rėkt noriu... kokia neteisybė bet viskas tikrai susitvarkys... tereikia tuo tikėti

Aš tikiu, šventai tikiu, kad viskas bus gerai.
Nors kai ir Karolytė gulėjo ligoninėje, net jos mirties akimirką aš sakiau, kad jaučiu, jog viskas bus gerai, deja, tada mane mano nuojauta apvylė, skaudžiai apvylė, tikiuosi dabar nebeapvils, tikiuosi nebereikės kentėti to, ko manau antrą kartą nebeištverčiau....
NEBENORIU
Kad jūs žinotumėte kaip man blogai, vėl prasidėjo negerumai su nervais, priepuoliukai, nedideli, bet užeina. Depresija, ar kas, nežinau, gal kad artėja ta data, metinės, nežinau, bet tas bangavimas mane jau ima erzinti, kodėl negaliu būti sveika ir stipri kaip dauguma žmonių, vos pagalvoju kad reikės tą ar aną dryti, baimė suima, nes bijau, kad neturėsiu sveikatos....
Viską daro nervai...
bet kaip nors.

sirele,buk stipri nepasiduok,pasirupink savimi juk tavo angeliukui nera gerai matyti tokia liudna savo mamyte,stiprybes.

Rakta, patikėk, aš irgi taip maniau ir toliau manyčiau apie dievą, kol to neišgyvenau. Tikriausiai tu nepalaidojai savo vaiko (ir duok die to niekada neišgyvent) arba esi labai stipri ir giliai tikinti. Tada aš tavo tikėjimo pavydžiu, nes su juo, manau, lengviau gyventi šioje ašarų pakalnėje. Aš tokio tikėjimo neturėjau, o dabar jokio nebeturiu.
Jenifer, nežinau kodėl ,bet aš irgi labai bijau ir nelaukiu metinių. Ir nesuprantu kodėl - gal kad po metinių turėčiau suprasti- kad jau praėjo didelis laiko tarpas ir gal jau nebereikia liūdėt, o aš negaliu.... Gal kad svetimesni žmonės nustebs- juk jau metai, o ji DAR liūdi.... Mamų, tėvų tiek negedima, o čia vaiko – kurio net auginti neteko, kuris gimė neišnešiotas- juk tai kvaila (patikėkit, aš tai esu jau girdėjusi)... Gal todėl, kad būsiu priversta eiti į bažnyčią (juk mišios privalomos), gal todėl, kad vėl visi prisimins mano skausmą ir vėl žvelgs tomis užjaučiamomis (ar nuoširdžiai- čia kitas klausimas) akimis, kalbės tuos banalius užuojautos žodžius, dieve kad jie visi žinotų kaip aš nekenčiu visų tų „artimų“ žmonių užuojautų..... Man jų nereikia.... Man nereikia tų mišių, nes aš mieliau būčiau krikštijusi, komunijos vedusi savo vaiką o ne už mirusį mišias aukojusi.... Kodėl tas dievas tai pražiūrėjo????
Net ir čia kai paskaitinėju užuojautas, gal ir iš visos dūšios mamų parašytas, mane ima pyktis, atrodo- ką jūs čia kalbate, kaip jūs galite suprasti ir ką tie banalūs užuojautos žodžiai gali padaryt..... Nieko. Tuščia. Tik žodžiai, be jokios naudos (mamos, neužpykite, bet aš tokia esu, niekada nemėgstu būti glostoma kai man bloga....)

Žinai, man iš tiesų labai reiėjo užuojautos, man ji padėjo, bet netiesioginė, o čia gaunama, gal todėl, kad gavau ją iš mamų...
Bet man iš tiesų pikta girdėti iš žmonių, kad ji mane mato, aš turiu neverkti, turiu būti stipri, arba pagaliau susitaikyti su tuo ir gyventi toliau.
Aš dar nenoriu susitaikyti su tuo, nežinau ar tai įmanoma, ar iš viso kada norėsiu ir galėsiu tai padaryti. Taip, aš kiekvieną dieną labai daug galvoju apie ją, prisimenu visas akimirkas praleistas su ja, laikui einant smulkmenos užsimiršta, oaš to nenoriu... Ir man tai patinka, man to reikia, tai man padeda išgyventi. Aš to noriu, ir ką noriu tą darysiu. Aš juk irgi žmogus, ir taip tvirtai laikausi, aš juk ne geležinė, negaliu viską kaupti savyje vien tam ,kad visi galvotų, jog man jau gerėja, jog imu su tuo "susitaikkyti". Nemėgstu apgaulės, tad kam apgaudinėti kitus? Taip galima ir išprotėti...Nežinau, kartasi nesusikalbu ir nesuvokiu savęs. Bet tai būna momentai, kurie praeina.
Aš žinau kad ji stebi mane ir svarbiausia kad jaučia mane, ir nesvarbu ar aš verksiu, ar apsimestinai šypsosiuosi, ji tai jaus, ir jai nuo to nebus geriau.
Mes išgyvenome viską kartu, taip bus ir toliau, tik per didelį bei man neįveikiamą atstumą....
Nepykite, bet aš dabar taip noriu, nes pasiilgau Jos, net neįsivaizduojate kaip pasiilgau....