Dieve kaip baisu....negaliu atsigauti, nezzinau ka daryciau Tavo vietoje...
QUOTE(Jennifer @ 2006 07 11, 19:36)
nereikia manęs liaupsinti, aš daug ko sau negaliu atleisti, dabar visiškai kitaip viską būčiau dariusi, ir tikiu, kad Ji dar būtų su mumis....
Ačiū už gerus žodžius ir džiaugiuosi, kad kažkas kažkam kažką padėjo suprasti ir kitaip pažvelgti į tikrasias vertybes - mūsų VAIKUS...
Ačiū už gerus žodžius ir džiaugiuosi, kad kažkas kažkam kažką padėjo suprasti ir kitaip pažvelgti į tikrasias vertybes - mūsų VAIKUS...
Jenifer, nujauciu ka turi omenyje,bet atmink, mes visi esame zmones...tik zmones
Neimanoma visa laika skirti tik vaikui,kiekviena minute praleisti tik su juo,visada ji nesiot ant ranku,niekada nepakelti balso,nebuti blogos nuotaikos ir t.t... Nors ir be galo myliu savo vaika,gyvybe del jo atiduociau,bet daznai jis mane isveda is kantrybes,kad dziaugiuosi tik istrukusi is namu... Kartais prarandu savitvarda matydama kaip mano brangutis tampo katina uz uodegos ir jam visiskai ne motais,kai as jam graziuoju sakau, kad NEGALIMA! Jam net ne motais,kai rekiu,kad NEGALIMA! Jei graziuoju pasakai nedaryk,jis butinai tai darys,kol nepamatys taves pareinancios isiutusios su dirzu rankose... Gali kaltinti save,kad per mazai rupinaisi, kad vietoj kotletuku ir bulvyciu,daznai maitindavai vaika desrelemis pasildytomis mikrobangeje,arba,kad dziaugdavaisi palikusi vaika mociutei,seneliui ar tetai ir galedama leisti laika prekybos centre ar pas drauge,uzuot vaiksciojusi su juo aplink nama ir kartodama cia autobusas, cia muse, cia traukinys,cia leliukas toks pat mazas kaip ir tu...Juk negali visada buti idealus,juk negali visko numatyti,viskam pasiruost...Mums daznai truksta kantrybes tiems maziems zmoguciams,jie gi tokie savarankiski, nenuoramos, su jais nuolat reikia kovoti,zinoma su jais galima susitarti,o norint kad nesiaubtu vis kasmpu,nuolat su jais uzsiimti,skaityti,piesti,ziureti,kaip jie stato,griauna ir t.t... Bet mes tik zmones.....ir daznai del sventos ramybes leidziame daryti viska,kad tik paliktu mus ramybeje...blogai...bet mes tik zmones...visi tokie...Pirmas vaikas mus moko kantrybes,tolerantiskumo,atsakomybes,o patirtis ateina su laiku...Todel nekaltink saves... Tu buvai gera mama! Labai gera ir nepriestarauk sau,kapstydama is praeities viska,ka padarei,o ko ne... Negrauzk saves del to, ko negali pakeisti,tiesiog mes visi galvojame,kad turime dar daug laiko ir ko nepadareme siandien, padarysime rytoj, poryt ar po savaites... Jenifer, tu negalejai zinoti... atleisk sau, atleisk,nes tai likimas...
QUOTE(rennate @ 2006 07 13, 00:36)
Jenifer, nujauciu ka turi omenyje,bet atmink, mes visi esame zmones...tik zmones Neimanoma visa laika skirti tik vaikui,kiekviena minute praleisti tik su juo,visada ji nesiot ant ranku,niekada nepakelti balso,nebuti blogos nuotaikos ir t.t... Nors ir be galo myliu savo vaika,gyvybe del jo atiduociau,bet daznai jis mane isveda is kantrybes,kad dziaugiuosi tik istrukusi is namu... Kartais prarandu savitvarda matydama kaip mano brangutis tampo katina uz uodegos ir jam visiskai ne motais,kai as jam graziuoju sakau, kad NEGALIMA! Jam net ne motais,kai rekiu,kad NEGALIMA! Jei graziuoju pasakai nedaryk,jis butinai tai darys,kol nepamatys taves pareinancios isiutusios su dirzu rankose... Gali kaltinti save,kad per mazai rupinaisi, kad vietoj kotletuku ir bulvyciu,daznai maitindavai vaika desrelemis pasildytomis mikrobangeje,arba,kad dziaugdavaisi palikusi vaika mociutei,seneliui ar tetai ir galedama leisti laika prekybos centre ar pas drauge,uzuot vaiksciojusi su juo aplink nama ir kartodama cia autobusas, cia muse, cia traukinys,cia leliukas toks pat mazas kaip ir tu...Juk negali visada buti idealus,juk negali visko numatyti,viskam pasiruost...Mums daznai truksta kantrybes tiems maziems zmoguciams,jie gi tokie savarankiski, nenuoramos, su jais nuolat reikia kovoti,zinoma su jais galima susitarti,o norint kad nesiaubtu vis kasmpu,nuolat su jais uzsiimti,skaityti,piesti,ziureti,kaip jie stato,griauna ir t.t... Bet mes tik zmones.....ir daznai del sventos ramybes leidziame daryti viska,kad tik paliktu mus ramybeje...blogai...bet mes tik zmones...visi tokie...Pirmas vaikas mus moko kantrybes,tolerantiskumo,atsakomybes,o patirtis ateina su laiku...Todel nekaltink saves... Tu buvai gera mama! Labai gera ir nepriestarauk sau,kapstydama is praeities viska,ka padarei,o ko ne... Negrauzk saves del to, ko negali pakeisti,tiesiog mes visi galvojame,kad turime dar daug laiko ir ko nepadareme siandien, padarysime rytoj, poryt ar po savaites... Jenifer, tu negalejai zinoti... atleisk sau, atleisk,nes tai likimas...
Neimanoma visa laika skirti tik vaikui,kiekviena minute praleisti tik su juo,visada ji nesiot ant ranku,niekada nepakelti balso,nebuti blogos nuotaikos ir t.t... Nors ir be galo myliu savo vaika,gyvybe del jo atiduociau,bet daznai jis mane isveda is kantrybes,kad dziaugiuosi tik istrukusi is namu... Kartais prarandu savitvarda matydama kaip mano brangutis tampo katina uz uodegos ir jam visiskai ne motais,kai as jam graziuoju sakau, kad NEGALIMA! Jam net ne motais,kai rekiu,kad NEGALIMA! Jei graziuoju pasakai nedaryk,jis butinai tai darys,kol nepamatys taves pareinancios isiutusios su dirzu rankose... Gali kaltinti save,kad per mazai rupinaisi, kad vietoj kotletuku ir bulvyciu,daznai maitindavai vaika desrelemis pasildytomis mikrobangeje,arba,kad dziaugdavaisi palikusi vaika mociutei,seneliui ar tetai ir galedama leisti laika prekybos centre ar pas drauge,uzuot vaiksciojusi su juo aplink nama ir kartodama cia autobusas, cia muse, cia traukinys,cia leliukas toks pat mazas kaip ir tu...Juk negali visada buti idealus,juk negali visko numatyti,viskam pasiruost...Mums daznai truksta kantrybes tiems maziems zmoguciams,jie gi tokie savarankiski, nenuoramos, su jais nuolat reikia kovoti,zinoma su jais galima susitarti,o norint kad nesiaubtu vis kasmpu,nuolat su jais uzsiimti,skaityti,piesti,ziureti,kaip jie stato,griauna ir t.t... Bet mes tik zmones.....ir daznai del sventos ramybes leidziame daryti viska,kad tik paliktu mus ramybeje...blogai...bet mes tik zmones...visi tokie...Pirmas vaikas mus moko kantrybes,tolerantiskumo,atsakomybes,o patirtis ateina su laiku...Todel nekaltink saves... Tu buvai gera mama! Labai gera ir nepriestarauk sau,kapstydama is praeities viska,ka padarei,o ko ne... Negrauzk saves del to, ko negali pakeisti,tiesiog mes visi galvojame,kad turime dar daug laiko ir ko nepadareme siandien, padarysime rytoj, poryt ar po savaites... Jenifer, tu negalejai zinoti... atleisk sau, atleisk,nes tai likimas...Aciu uz paguodos zodzius, bet kaltinu save tik del to, kad ja, tokia ligoniuke palikdavau su anyta ir isejau dirbti, siaip niekur ir niekam jos nepalikdavau, niekada, niekada nesu ant jos uzsaukusi, subarusi, o ka jau kalbeti apie koki musima ar kepstelejima, tikrai tikrai niekada nieko panasaus nebuvo, nes ji buvo nuostabus, auksinis vaikas, sededavo vasara ant adijaliuko ir ziasdavo su saukstais, puodeliais, siaudeliais ir savo megstamiausiais ziasliukai kuriu yra like net 2 dezes.
Kaltinu save, kad ji zaisdavo viena, kad as nebudavau su ja, kad praradau sitoki malonuma....
valgyti ji nevalgydavo kotletu, tik desreles ir valgydavo, todel pirkdavau kaip man atrode geriausias, kalakutienos, ji ir prasydavo labai graziai: disryte...
Ja viena pasiimdavo i rankyte ir valgydavo, nors patiekalu pridarydavau po kokius penkis, kad tik kurio valgytu, nors po sauksteli, sriubytes visokias, kosytes, tyreles, mesytes ir t.t. o ji po sauksteli paragaudavo ir sakydavo NE, jei paprasydavau kad dar bandytu paragauti, pasakydavo du kartus: NE NE, o jei dar karta prasydavau ir siulydavau, jau su tokiu piktumiuku tris kartus sakydavo: NE NE NE...
Tad atrodo, kad dariau ka galiu ir kaip man tada atrode geriausia, bet dabar viskas atrodo visiskai kitaip...
nes jos nebeturiu ir viska, viska ka turiu ir ko neturiu atiduociau net nedvejodama uz akimirka palaikyti ja glebyje ir uz viska atsiprasyti...
Tu labai kankini save...
Papildyta:
Tu labai kankini save... Bet as tave suprantu...ir turbut jokie paguodos zodziai taves nenuramins,tik laikas gali sumazinti tavo ilgesi ir kancias...
Papildyta:
Tu labai kankini save... Bet as tave suprantu...ir turbut jokie paguodos zodziai taves nenuramins,tik laikas gali sumazinti tavo ilgesi ir kancias...
Nekankink savęs, negraužk savęs... Tu buvai, esi ir būsi pati geriausia ir nuostabiausia Karolytės MAMA.....
Skaičiau ir širdis plyšo iš skausmo.... jei būtų paguodos žodžių, kurie bent kiek palengvintų Tavo išgyvenimus, lapų lapus prirašyčiau... Tiesiog pasakysiu, kad Dievuliui prireikė dar vieno angelėlio šalia jo danguje... Laikykis
Skaičiau ir širdis plyšo iš skausmo.... jei būtų paguodos žodžių, kurie bent kiek palengvintų Tavo išgyvenimus, lapų lapus prirašyčiau... Tiesiog pasakysiu, kad Dievuliui prireikė dar vieno angelėlio šalia jo danguje... Laikykis
baisu.....skaiciau visa istorija, pirma karta cia uzejau...nezinau net ka pasakyt...
bet pritariu renatai - tu labai kankini save - taip negalima..nemanau kad angelelis noretu kad taip jaustumeis- juk visi vaikai nori kad ju mamos sypsotusi ir butu laimingos....
bet pritariu renatai - tu labai kankini save - taip negalima..nemanau kad angelelis noretu kad taip jaustumeis- juk visi vaikai nori kad ju mamos sypsotusi ir butu laimingos....
o aš šypsotis galėčiau tik tada, jei JI būtų šalia manęs, ar bent jau gyva...
Jenifer kažkur netikėtai perskaičiau apie tave.... plyšo iš skausmo širdis pradėjau domėtis perskaičiau beveik visas tavo temas ir žinutes nuo pat pradžiu iki tol kol atsiduriau čia..... LIŪDNA BE GALO....
bet tikrai žaviuosi tavim, tu labai stipri, švelni, ir nepaprastai GERA MAMA
nelinkesiu tau stiprybes, nes tu ir taip esi be galo stipri (aš tikrai nepajegčiau to išgyvent....) nuostabu kad dirbi auklė, norečiau tokios auklės ir savo suneliui, tikiu kad šiai mergytei labai pasisekė.
noriu palinkėt kad tavo gyvenimas nušvystu visomis spalvomis, kad galetum džiaugtis gyvenimu ir prisiminti savo Karolytė ne ašarom, o su šypsena, manau ji tik tuo džiaugsis, tikiu kad iš dangaus ji nori matyt tave laiminga ir besišypsančia....
bet tikrai žaviuosi tavim, tu labai stipri, švelni, ir nepaprastai GERA MAMA
nelinkesiu tau stiprybes, nes tu ir taip esi be galo stipri (aš tikrai nepajegčiau to išgyvent....) nuostabu kad dirbi auklė, norečiau tokios auklės ir savo suneliui, tikiu kad šiai mergytei labai pasisekė.
noriu palinkėt kad tavo gyvenimas nušvystu visomis spalvomis, kad galetum džiaugtis gyvenimu ir prisiminti savo Karolytė ne ašarom, o su šypsena, manau ji tik tuo džiaugsis, tikiu kad iš dangaus ji nori matyt tave laiminga ir besišypsančia....
QUOTE(wwwtania @ 2006 07 21, 12:08)
Jenifer kažkur netikėtai perskaičiau apie tave.... plyšo iš skausmo širdis pradėjau domėtis perskaičiau beveik visas tavo temas ir žinutes nuo pat pradžiu iki tol kol atsiduriau čia..... LIŪDNA BE GALO....
bet tikrai žaviuosi tavim, tu labai stipri, švelni, ir nepaprastai GERA MAMA
nelinkesiu tau stiprybes, nes tu ir taip esi be galo stipri (aš tikrai nepajegčiau to išgyvent....) nuostabu kad dirbi auklė, norečiau tokios auklės ir savo suneliui, tikiu kad šiai mergytei labai pasisekė.
noriu palinkėt kad tavo gyvenimas nušvystu visomis spalvomis, kad galetum džiaugtis gyvenimu ir prisiminti savo Karolytė ne ašarom, o su šypsena, manau ji tik tuo džiaugsis, tikiu kad iš dangaus ji nori matyt tave laiminga ir besišypsančia....
bet tikrai žaviuosi tavim, tu labai stipri, švelni, ir nepaprastai GERA MAMA
nelinkesiu tau stiprybes, nes tu ir taip esi be galo stipri (aš tikrai nepajegčiau to išgyvent....) nuostabu kad dirbi auklė, norečiau tokios auklės ir savo suneliui, tikiu kad šiai mergytei labai pasisekė.
noriu palinkėt kad tavo gyvenimas nušvystu visomis spalvomis, kad galetum džiaugtis gyvenimu ir prisiminti savo Karolytė ne ašarom, o su šypsena, manau ji tik tuo džiaugsis, tikiu kad iš dangaus ji nori matyt tave laiminga ir besišypsančia....
Dabar skaitau ir verkiu...Jennifer, nebekankink ir nebegraužk savęs, manau tu esi nuostabi...Žinau, kad mano žodžiai nepadės- bet stiprybės ir ištvermėe tau
JENIFER,sunku rasti tinkamus žodžius paguodai.prabėgo jau tiek laiko nuo tos dienos kai tavo tavo mazylė išėjo...kaip Tavo sirdelė,ar randa pamažu ramybe?Ar dar negalvojat apie kita vaikelį?Gal jame rastum nusiraminima, paguoda ir prasme gyventi.Žinau atveji kai motina,palaidojusi tragiskai žuvusi suneli po neilgo laiko tarpo samoningai pastojo.Gimus dukrytei ji vel pradėjo sypsotis,nes atsirado nauja gyvenimo prasme ir paguoda.Aisku dėl prarasto vaiko skausmas niekad neatlėgs, bet reikia atsitiesti,rasti savyje jėgu,kad angeliukas neliūdėtu ziurėdamas i mama is aukstai...To ir linkiu Tau is visos sirdies...
QUOTE(Jennifer @ 2006 07 13, 12:31)
Tad atrodo, kad dariau ka galiu ir kaip man tada atrode geriausia, bet dabar viskas atrodo visiskai kitaip...
nes jos nebeturiu ir viska, viska ka turiu ir ko neturiu atiduociau net nedvejodama uz akimirka palaikyti ja glebyje ir uz viska atsiprasyti...
nes jos nebeturiu ir viska, viska ka turiu ir ko neturiu atiduociau net nedvejodama uz akimirka palaikyti ja glebyje ir uz viska atsiprasyti...
Jennifer, senai uzeinu i sia tema ir vis nedristu parasyti. Ir noredama negaliu daznai kazka sukurti tau paguodai, nes iseinu apsiverkus
Turiu prisipazint, kad tavo pasakojimai privercia mane prisimint kas svarbu Gyvenime ir skirt tam daugiau demesio. Nes viska ka isvardinai ka darei tu del ko jauties kalta, ta daro visos mamos... Tik va paskaicius man irgi taip negera pasidaro, nors mano vaikai su manim, bet tu man kaip Mokytoja esi. Norejau padekot uz issipasakojimus, gal ir ne vietoj, ir palinket kuo didesnes laimes tavo seimai. Nes labai tikiu, kad Gyvenimas tau bus grazesnis nei tikiesi. Butinai.
