Pasimelskite už Karolytę...

Užėjau pasižiūrėti kaip gi laikaisi, ir jau radau geresnių žinių, džiaugiuosi dėl tavęs.

[quote=Jennifer,2006 03 02, 11:35]

Labas Jennifer. Tik vakar perskaičiau tavo visą istoriją, nes bandžiau rasti paguodos sau. Bet tik pazvelgus į tavo Karolinytės nuotrauką apsipyliau ašaromis.
Negaliu ramiai skaityti, nes zinau kad manęs laukia TAS PATS. Mano Agnytei dabar 2,5 mėnesio.Prieš kelias dienas grįžome iš Santariškių. Jos apsigimimas - išorinių ir vidinių tulžies latakų atrezija (tulžis nenuteka iš kepenų, vystosi kepenų cirozė) - buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Tai antra mūsų dukrytė, planuota ir taip laukta. O Santariškėse jau antrą dieną gydytojas patarė planuoti kitą vaikelį, nes šiam labai mažai galimybių gyventi. KOKĮ KITĄ, KAI MUMS LABAI REIKIA ŠIOS MERGYTĖS !!!!!! Ji tokia gražutė !!!!!
Geriausiu atveju, pavykus operacijai, reikėtų kepenų transplantacijos, kurios Lietuvoje net nedaro. Taciau pirma operacija nieko nepakeitė, kepenų biopsijos rezultatai labai blogi, ir gydytojų konsiliumas nusprendė, kad antra operacija gali būti pavojinga vaikeliui, nes ji gali žūti ant operacinio stalo. Taip ir išleido mus namo, atidavė likimui į rankas. "Gal net iki metų galit pragyventi" - pasakė.
Jennifer, kaip su tuo susitaikyti??? Kaip ištverti? Man kasdien laidotuvės vaidenasi, nors prižadėjau sau apie tai negalvoti, džiaugtis kiekviena diena, kai galiu būti su savo Agnyte. Jai gimus, svajojau, kaip augsime, kaip vaziuosime atostogauti jau keturiese, kaip kitas kalėdas pasitiksime turbūt jau vaikščiodami... BET TO NEBUS. Nebėra džiaugsmo galvojant apie ateitį ir niekad nebebus kaip anksciau. Ji dar su mumis, ji atrodo kaip sveikas vaikas, bet kiekvieną dieną bijau, kada jai pablogės, kada? Baisu net pagalvoti kad galiu JOS netekti ir kas mūsų laukia.

astara,
brangioji net nebezinau ka tau pasakyti, kaip tave paguosti...laikykis brangioji, juk kazkas siam gyvenime turi buti gero, tu turi savo AGNYTEI duoti viska ka gali duoti, galbut jos misija sioj zemes ir bus trumpa, ko tikrai nesinori galvoti, kad taip atsitiks.Susirask panasaus likimo mamu, tau jos pades is manes prasta guodeja, tu turi ismokti gyventi su siuo skausmu ir tuo paciu sypsotis savo saulytei, myluoti ja, suteikti jai dziaugsmo ir laimes...ai nebezinau...jau asaros byret pradejo......skaudu, nu kodel taip turi atsitikti.......bet vis delto nepraraskit vilites, o gal ivyks stebuklas.......laikykis......mamytes padekit, palaikykit nmoraliskai.Astara paskelbk atskirai savo tema, tau tirkai atsiras padedanciu ir tave suprantanciu....

[quote=Astara,2006 03 08, 11:10]

Sveikutė, Astara, labai tave užjaučiu, palaikau ir suprantu.Aš pati šiek tiek daugiau kaip prieš pusę metų netekau savo sūnelio ir labai gerai žinau kad susitaikyti su tuo neįmanoma, ir jokie paguodos žodžiai čia nepadės, pasistenkbūti stipri ir duok savo mažylei viską ką tik gali, neatsitrauk nei minutėlei...
Po šitokios netekties aš jau stebuklais netikiu, tačiau labai norėčiau, kad jums jis įvyktų labai labai...
Stiprybės, laikykitės

[quote=Astara,2006 03 08, 11:10]
[quote=Jennifer,2006 03 02, 11:35]

Labas Jennifer. Tik vakar perskaičiau tavo visą istoriją, nes bandžiau rasti paguodos sau. Bet tik pazvelgus į tavo Karolinytės nuotrauką apsipyliau ašaromis.
Negaliu ramiai skaityti, nes zinau kad manęs laukia TAS PATS. Mano Agnytei dabar 2,5 mėnesio.Prieš kelias dienas grįžome iš Santariškių. Jos apsigimimas - išorinių ir vidinių tulžies latakų atrezija (tulžis nenuteka iš kepenų, vystosi kepenų cirozė) - buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Tai antra mūsų dukrytė, planuota ir taip laukta. O Santariškėse jau antrą dieną gydytojas patarė planuoti kitą vaikelį, nes šiam labai mažai galimybių gyventi. KOKĮ KITĄ, KAI MUMS LABAI REIKIA ŠIOS MERGYTĖS !!!!!! Ji tokia gražutė !!!!!
Geriausiu atveju, pavykus operacijai, reikėtų kepenų transplantacijos, kurios Lietuvoje net nedaro. Taciau pirma operacija nieko nepakeitė, kepenų biopsijos rezultatai labai blogi, ir gydytojų konsiliumas nusprendė, kad antra operacija gali būti pavojinga vaikeliui, nes ji gali žūti ant operacinio stalo. Taip ir išleido mus namo, atidavė likimui į rankas. "Gal net iki metų galit pragyventi" - pasakė.
Jennifer, kaip su tuo susitaikyti??? Kaip ištverti? Man kasdien laidotuvės vaidenasi, nors prižadėjau sau apie tai negalvoti, džiaugtis kiekviena diena, kai galiu būti su savo Agnyte. Jai gimus, svajojau, kaip augsime, kaip vaziuosime atostogauti jau keturiese, kaip kitas kalėdas pasitiksime turbūt jau vaikščiodami... BET TO NEBUS. Nebėra džiaugsmo galvojant apie ateitį ir niekad nebebus kaip anksciau. Ji dar su mumis, ji atrodo kaip sveikas vaikas, bet kiekvieną dieną bijau, kada jai pablogės, kada? Baisu net pagalvoti kad galiu JOS netekti ir kas mūsų laukia.
[/quote]



Nesakysiu, kad užjaučiu, pasakysiu, kad puikiai suprantu tavo skausmą...... neviltį, bejėgiškumą, pyktį ir daug daug kylančių klausimų, iš kurių pagrindinis yra KODĖL?????
Su tuo neįmanoma susitaikyti niekada niekada, neįmanoma tam nusiteikti, tai pats didžiausias gyvenime skausmas, tragedija ir žmogaus sugniuždymas.....
Niekada po tokių nelaimių nebebūna kaip buvę, niekada negali ramiai užmigti, negali negalvoti ir kaskart kažkur būdama neįsivaizduoti kaip būtų jei JI būtų šalia....
Aš su tuo susitaikiau, taip bus visada, bent jau man, aš negaliu to nugalėti, o tuo labiau to nepripažinti.
Dabar negalvok apie bloga, džaiukis kiekviena akimirka su ja, nepaleisk nei akimirkos, kiek tik gali dažniau glausk ją prie savo krūtinės ir myluok, bučiuok, neatsimyluosi, neatsibučiuosi, bet nors nesigailėsi, kad to dažnai nedarei....
Man to be galo trūksta, nors mūsų ateities prognozės buvo be galo geros ir optimistiškos, niekas nemanė kad visaks taip baigsis.
O gal jums įvyks stebuklas, gal mažulytė pasveiks, gal... Tikėk tuo labai labai, ne aklai, bet labai, negali pasiruošti blogiausiam, bet gali išnaudoti tai kas duota geriausio....
Sėkmės,ji jums dabar pravers, bet bus taip, kaip numatyta likimo. Pasimelsiu už jus ir paprašysiu savo Angelėlio, kad jus globotų....

Jennifer, Astara, nėra tokių paguodos žodžių kuriais būtų galimą paguosti ar suteikt stiprybės...
Tik dar labiau suvoki gyvenimo trapumą...

ir beprasmiškumą...

Sutinku su daugeliu dalyku tik del vieno galeciau abejoti, tai ka tu pasakei apie beprasmiskuma. Gyvenime nera beprasmisku dalyku yra tik kuriu pilnai nesuvokiame, jeigu viskas butu taip beprasmiska galiu tave patikinti tai jog tu cia visiskai nerasytum ir net nedalyvautum, tiesiog del visko abgailestautum ir butum uzsidarius, bet vien tik tai kad tu esi cia ir jau padedi kitiems tai jau rodo kad turi vilti kurios gal pati ir nesuvoki.

Miela, Astara, vis norejau tau parasyti, bet vis pritrukstu zodziu.
Buk kiek gali daugiau su savo dukryte, duok jai viska ka turi graziausio ir geriausio, ir viska atiduok i Dievo rankas.
Gal ivyks stebuklas.
Turi buti labai stipri.

kaip laikotės?
Jau pavasaris, taip gražu, vis pamastau, kad pernai tokiu laiku mes abi laimingos vaikštinėdavome lauke, laukdavome grįžtančio iš darbo tėvelio....
Dabar tik galime nuvešti jai pirmųjų pavasario gėlyčių, uždekti žvakelę, pasimelsti ir parymoti prie medžio, kuris yra šalia jos kapelio.....
Man vis dar norisi JĄ išsikasti, atrodo tik to reikia kad męs visi vėl būtume kartu laimingi.....

Brangioji Jenifer, kaip tave noriu apkabinti ir tau padeti....kaip tau sunku....laikykis...tavo angelelis buna su tavimi kiekviena minute, kiekviena sekunde, diena ir nakti,ji visada bus su tavimi.Stiprybes tau, nemoku net paguosti, atleisk.

Suprantu tave Jenifer. Už lango jau pavasaris, bet širdyje jokio džiaugsmo, tik tas niekur nesitraukiantis skausmas. Man iki šiol norisi apsikabinti savo angelėlio kapelį ir niekur nebesitraukti nuo jo. Bet, kad ir kaip sunku reikia gyventi toliau.