Džiaugiuosi už tave Jenifer, tikiu, kad sapnas išsipildys ir jūs dar būsite laimingi. O aš bandau susitaikyti su tuo, kad turbūt niekada jau savo angeliuko nesusapnuosiu. Tikiu, kad ji visada šalia manęs, kartais tai labai aiškiai jaučiu. Bet taip norisi bent sapne ją priglausti prie savęs.
QUOTE(Mantaute @ 2006 02 23, 14:40)
Aš irgi nesapnuoju 
, o taip norėčiau
Seniau jaučiau, kad ji šalia, o dabar nežinau...
Praėjo jau 7 mėnesiai...
, o taip norėčiau Seniau jaučiau, kad ji šalia, o dabar nežinau...
Praėjo jau 7 mėnesiai...
Aš irgi anksčiau labai aiškiai jaučiau, kad ji šalia manęs, tačiau tai praėjo, nes taip ir turi būti, negali visada būti mūsų angelėliai šalia mūsų, jie mus stebi ir globoja, kartais , kai jie gali, žinoma ir aplanko. Bet aš su ja mintimis labai dažnai kalbuosi ir visada, visada labai prašau ateiti į mano sapną, gal todėl aš ją ir sapnuoju, be to, tarp mūsų buvo be galo didelis ryšys...
Aš vis galvoju, gal tarp manęs ir dukrytės nėra to ryšio, gal todėl jos nesapnuoju. Juk vos gimus ją nuo manęs atskyrė ir tik po poros dienų aš galėjau ją pamatyti, paglostyti. Vis kankina kaltės jausmas, kad negalėjau būti šalia jos kiekvieną akimirką, gydytojai leisdavo pabūti per dieną tik apie pusvalandį. O taip norėjosi nesiskirti su ja nė akimirkai, norėjosi būti šalia, kad nesijaustų viena, kad galėčiau bent savo meile apmalšinti skausmus, kuriuos ji kentė. Jaučiuosi klaikiai, vis dažniau atrodo, kad tuoj palūšiu.
QUOTE(Jennifer @ 2006 02 23, 12:25)
Pagaliau susapnavau Ją net du kartus. Bet abiejais kartais JI buvo gyva, kartu su mumis, nei labai mažutė, nei paaugusi, na kokių 4 mėnesiukų. Ji gulėjo manant krūtinės ant pilvuko, ko niekada dėl savo ligos nedarydavo, Jai tai labai nepatikdavo. Juokėmės, buvome laimingi ir linksmi visi, o aš pasakiau savo vyrui: - tu pasižiūrėk, juk JI lygiai tokia pati kaip ir Karolytė, tiesiog identiška...
Dabar jaučiuosi kažkaip ramiau...
Dabar jaučiuosi kažkaip ramiau...
Džiaugiuosi, kad jautiesi ramiau...
Džiaugiuosi, kad nors sapne, su savo dukryte gali pabūti...
Tiesa, pasakius nežinau ką ir pasakyti... Nekartą skaičiau šią temą.. Skaitau ir apie kitus angelėlius.. Tik nieko nesakau.. Apsiverkiu ir išeinu...
mūsų vaikai yra ne mūsų,
jie dukros ir sūnūs nesibaigiancios gyvenimo tėkmės..
atėję per mus, tačiau ne mūsų,
ir būdami kartu, jie nepriklauso mums...
Galime jiems duoti savo meilę, bet ne protą,
nes jie turi savas mintis.
Galime suteikti prieglobstį jų kūnams, bet ne sieloms,
nes sielos jų gyvena rytdienos namuos-
patekti į juos negalime net savo sapnuose..
Galime bandyti būti panašūs į juos, bet nesistenkime jų padaryti panašiais į save.,
nes neįmanoma gyvenimo pasukt atgal ar pasilikti vakarykštėje dienoje.......
Kahlilas Gibranas
jie dukros ir sūnūs nesibaigiancios gyvenimo tėkmės..
atėję per mus, tačiau ne mūsų,
ir būdami kartu, jie nepriklauso mums...
Galime jiems duoti savo meilę, bet ne protą,
nes jie turi savas mintis.
Galime suteikti prieglobstį jų kūnams, bet ne sieloms,
nes sielos jų gyvena rytdienos namuos-
patekti į juos negalime net savo sapnuose..
Galime bandyti būti panašūs į juos, bet nesistenkime jų padaryti panašiais į save.,
nes neįmanoma gyvenimo pasukt atgal ar pasilikti vakarykštėje dienoje.......
Kahlilas Gibranas
Mūsų skausmas nemoka kalbėti,jis tylus kaip ta žemė juoda.
Mano antrosios dukrelės taip pat NĖRA su manimi, ji ten , danguje. Aš irgi dažnai meldžiuosi, bet ne už ją, o jai. Juk ji dabar angelėlis.
Taigi stiprybės, aš labai gerai suprantu ką išgyveni ir taip pat stengiuosi nepalūžti.
Mano antrosios dukrelės taip pat NĖRA su manimi, ji ten , danguje. Aš irgi dažnai meldžiuosi, bet ne už ją, o jai. Juk ji dabar angelėlis.
Taigi stiprybės, aš labai gerai suprantu ką išgyveni ir taip pat stengiuosi nepalūžti.
QUOTE(naaringiux @ 2006 02 23, 20:21)
mūsų vaikai yra ne mūsų,
jie dukros ir sūnūs nesibaigiancios gyvenimo tėkmės..
atėję per mus, tačiau ne mūsų,
ir būdami kartu, jie nepriklauso mums...
Galime jiems duoti savo meilę, bet ne protą,
nes jie turi savas mintis.
Galime suteikti prieglobstį jų kūnams, bet ne sieloms,
nes sielos jų gyvena rytdienos namuos-
patekti į juos negalime net savo sapnuose..
Galime bandyti būti panašūs į juos, bet nesistenkime jų padaryti panašiais į save.,
nes neįmanoma gyvenimo pasukt atgal ar pasilikti vakarykštėje dienoje.......
Kahlilas Gibranas
jie dukros ir sūnūs nesibaigiancios gyvenimo tėkmės..
atėję per mus, tačiau ne mūsų,
ir būdami kartu, jie nepriklauso mums...
Galime jiems duoti savo meilę, bet ne protą,
nes jie turi savas mintis.
Galime suteikti prieglobstį jų kūnams, bet ne sieloms,
nes sielos jų gyvena rytdienos namuos-
patekti į juos negalime net savo sapnuose..
Galime bandyti būti panašūs į juos, bet nesistenkime jų padaryti panašiais į save.,
nes neįmanoma gyvenimo pasukt atgal ar pasilikti vakarykštėje dienoje.......
Kahlilas Gibranas
Gražūs žodžiai, bet aš nepritariu jiems, nes esu be galo didelė egoiste, Ji mano, buvo ir bus amžinai...
Papildyta:
QUOTE(VUL @ 2006 02 23, 21:58)
Mūsų skausmas nemoka kalbėti,jis tylus kaip ta žemė juoda.
Mano antrosios dukrelės taip pat NĖRA su manimi, ji ten , danguje. Aš irgi dažnai meldžiuosi, bet ne už ją, o jai. Juk ji dabar angelėlis.
Taigi stiprybės, aš labai gerai suprantu ką išgyveni ir taip pat stengiuosi nepalūžti.
Mano antrosios dukrelės taip pat NĖRA su manimi, ji ten , danguje. Aš irgi dažnai meldžiuosi, bet ne už ją, o jai. Juk ji dabar angelėlis.
Taigi stiprybės, aš labai gerai suprantu ką išgyveni ir taip pat stengiuosi nepalūžti.
Aš taip pat meldžiuosi tik į JĄ, nes už tokius angelėlius nereikia melstis, jie nieko blogo nepadarė...
Dabar JI mano vienintelis tikėjimo šaltinis, tik JI...
Šiandien žiūrėjome vyro sesers vestuvių filmuotą medžiagą ir ten buvo mano mažylė gyva ir linksmutė, nenorėjo dovanoti gėlyčiu, bet užtat visiems dalino bučinukus...
Kai pamačiau taip netikėtai, pasirodė, jog ji vėl su mumis, gyva, net sušukau iš džiaugsmo, Karolytė, mažutė, bet po akimirkos suvokiau realybę ir pradėjau labai verkti, bet aš ją vėl mačiau, laikiau Ją savo glėbyje, ji šaukė mama, mane....
Perskaičiau visą istoriją 
man taip gaila.. Stiprybės, Tau.
Prisiminiau liūdnus, bet gražius Kučinsko žodžius:
Kai manęs jau daugiau nebebus,
Krisiu tau lietumi į kasas..
O kai tavo mažylis nubus,
Tai žinok jį pažadinau aš..
Kai manęs jau daugiau nebebus..
Tau po kojomis augsiu žole..
Kai manęs jau daugiau nebebus..
Tave glostysiu vėjo ranka..
Kai manęs jau daugiau nebebus,
Sužydėsiu ramunių žieduos..
Kai manęs jau daugiau nebebus..
Pasiversiu mėnulio delčia..
Nesvarbu, kad likimas žvarbus,
Patikėk mano meile, aš čia..
Kai manęs jau daugiu nebebus..
Aš kvepėsiu balta lelija...
man taip gaila.. Stiprybės, Tau.Prisiminiau liūdnus, bet gražius Kučinsko žodžius:
Kai manęs jau daugiau nebebus,
Krisiu tau lietumi į kasas..
O kai tavo mažylis nubus,
Tai žinok jį pažadinau aš..
Kai manęs jau daugiau nebebus..
Tau po kojomis augsiu žole..
Kai manęs jau daugiau nebebus..
Tave glostysiu vėjo ranka..
Kai manęs jau daugiau nebebus,
Sužydėsiu ramunių žieduos..
Kai manęs jau daugiau nebebus..
Pasiversiu mėnulio delčia..
Nesvarbu, kad likimas žvarbus,
Patikėk mano meile, aš čia..
Kai manęs jau daugiu nebebus..
Aš kvepėsiu balta lelija...
QUOTE(saulute_ @ 2006 02 25, 17:52)
Perskaičiau visą istoriją man taip gaila.. Stiprybės, Tau.
Prisiminiau liūdnus, bet gražius Kučinsko žodžius:
Kai manęs jau daugiau nebebus,
Krisiu tau lietumi į kasas..
O kai tavo mažylis nubus,
Tai žinok jį pažadinau aš..
Kai manęs jau daugiau nebebus..
Tau po kojomis augsiu žole..
Kai manęs jau daugiau nebebus..
Tave glostysiu vėjo ranka..
Kai manęs jau daugiau nebebus,
Sužydėsiu ramunių žieduos..
Kai manęs jau daugiau nebebus..
Pasiversiu mėnulio delčia..
Nesvarbu, kad likimas žvarbus,
Patikėk mano meile, aš čia..
Kai manęs jau daugiu nebebus..
Aš kvepėsiu balta lelija...
man taip gaila.. Stiprybės, Tau.Prisiminiau liūdnus, bet gražius Kučinsko žodžius:
Kai manęs jau daugiau nebebus,
Krisiu tau lietumi į kasas..
O kai tavo mažylis nubus,
Tai žinok jį pažadinau aš..
Kai manęs jau daugiau nebebus..
Tau po kojomis augsiu žole..
Kai manęs jau daugiau nebebus..
Tave glostysiu vėjo ranka..
Kai manęs jau daugiau nebebus,
Sužydėsiu ramunių žieduos..
Kai manęs jau daugiau nebebus..
Pasiversiu mėnulio delčia..
Nesvarbu, kad likimas žvarbus,
Patikėk mano meile, aš čia..
Kai manęs jau daugiu nebebus..
Aš kvepėsiu balta lelija...
Lelija.... JOS gėlės (ožiaragių), angelų gėlės....
Jeigu žmogus nori pereiti per gyvenimą ne kaip šešėlis, jis turi kentėti ir džiaugtis, mylėti ir galvoti, veikti, dirbti ir kurti. (A. Venclova)
QUOTE(naaringiux @ 2006 02 26, 18:02)
Jeigu žmogus nori pereiti per gyvenimą ne kaip šešėlis, jis turi kentėti ir džiaugtis, mylėti ir galvoti, veikti, dirbti ir kurti. (A. Venclova)
tačiau visko turėtų būti proporcingai, o ne vienašališkai...
