Mūsų istorija (ne visa, be pabaigos, jūs ją puikiai pačios žinote...)
na gerai, papasakosiu aš visą savo istoriją nuo pradžių. Netikėtai sužinojau kad laukiuosi. Su dabartiniu vyru jau buvome nunešę pareiškimus. Labai abu apsidžiaugėme. Laukėme be galo ne tik mes, bet ir mūsų abiejų visi giminės bei artimieji. Buvo šiokių tokių sunkumų, porą kartų gulėjau ligoninėje su gresiančiu. Bet viskas susitvarkė, tik tiek, kad ištisai pykindavo ir vemdavau. Gimdymas vėlavo. Ir pagaliau, 01.16. 3h nakties pajutau maudimą. Dalaukėme iki 6 ryto, išsikvietėme greitąją ir nuvažiavome į klinikas. Paskambinome daktarei su kuria buvome susitarę gimdyti. Mane apžiūrėjo, pasakė, kad gimdos kaklelis atsidaręs tik 2cm. Atvažiavo gydytoja, patikrino, vandenys buvo nenubėgę, leido skatinamuosius, atsivėrė iki 4cm. Prakirpo placentą, nubėgo žali ir tiršti vandenys. Padarė epidiūrinį nuskausminimą. Neprogresavo gimdymas ir 16h mane išvežė į operacinę. 16.33h gimė mano brangenybė. Tik iš karto neišgirdau jos verksmo, labai sunerimau, bet po to pasigirdo. Buvo prisirijusi žalių vandenų net iki pat skranduko. Gimė tokia rūžava, pūstomis lūpytėmis ir rūžavais žandukais mergytė, mūsų taip laukta Karolinytė. Buvome be galo laimingi. Mane sutvarkė ir nuvežė i reanimacinę. Ten gulėjau visa apsvaigusi nuo patirtų emocijų bei laimės, kad pagaliau esu mama. Viskas atrodė jau praeityje, o prieš akis vien džiaugsmas ir neapsakoma laimė. Visus savo daiktus, tarp jų ir mobilųjį telefoną atidaviau savo vyrui, nes jis nuo pačio ryto juk atlėks, kai tik mus iškels į palatą. Gulėjau ir su nekantrumu laukiau kada man atneš mano angelėlį pirmą kartą pamaitinti. Pagaliau atėjo daktarė ir pasakė, kad mano mažulytė taip pat reanimacinėje. Vaikų gydytoja eidama prie šalia gulinčios mergytės pastebėjo, kad maniškės spalva pasikeitusi. Jei nebūtų pastebėjusi, kažin ar šiandien ją turėtumėme. Ir pasakė, kad neaišku kas yra, infekcija, ar širdies yda. Visas pasaulis apsivertė aukštyn kojomis, visos mano svajonės žlugo, viskas nusidažė pačiomis juodžiausiomis spalvomis. Visą naktį verkiau, meldžiausi, prašiau visų šventųjų neatimti jos iš mūsų. Neturėjau telefono, negalėjau niekam to pranešti, maniau išprotėsiu viena. Kiek man prileido raminančiųjų vaistų, niekas manęs neveikė, niekas neramino irnemigdė. Pagaliau išaušo rytas. Su didžiausia viltimi laukiau daktarų ir naujienų. Atėjo kažkokia vaikų daktarė su popierių krūva, kuriuos aš turėjau pasirašyti. Ir pasakė: - mes jūsų vaiką vežame į Vilniaus Santariškių klinikas. Jūs turite pasirašyti, kad sutinkate, esant reikalui, kad būtų galima daryti operaciją ir viską ko reikia. Jei nesirašote, galite iš karto kviestis kunigą. Šie žodžiai buvo skaudesni nei peilis į širdį. Kaip galima tai sakyti reanimacinėje tebeasančiai, ką tik pagimdžiusiai motinai apie jos kūdikį?! Pasirašiau viską, jaučiausi klaikiai, tarsi pasirašiusi savo brangenybės mirties nuosprendį. Man liepė sėstis, stotis, vežė į palatą ir niekas niekas nepaklausė kaip aš jaučiuosi. Nors ir man pačiai tai neberūpėjo. Širdies žaizdos buvo nepalyginamai didesnės negu fizinės. Atėjo vyras, jam papasakojau viską, abu verkėme apsikabinę, visi verkė ir meldėsi. Susižinojome Vilniaus klinikų reanimacijos telefono numerį, skambinome baisia dažnai, net nusibodome ten sesutėms. Kaip tik buvo savaitgalis ir niekas nieko jai ten nedarė. Tik tiek, kad ji buvo toli nuo mūsų. Vyras su uošviene nuvažiavo į Vilnių, pirmadienį ją perkėlė į palatą, nereikėjo daryti operacijos, tie tarpai, kuriuos būtų jai darę, kad maišytūsi kraujas, pas ją taip pat buvo. Šiaip ne taip išsiprašiau iš klinikų ir vos paeidama, dar su siūlais, išvažiavau pas savo mažylę. Buvo labai šalta žiema, lauke be proto pustė, -15l šalčio. Nuvažiavau. Net nebuvau laikiusi jos ant rankų, tokia mažutė. Pasilikti ilgai vyrui neleido, nes buvo jau vėlus vakaras. Jie išvažiavo, likome mes abi, dviese, mama ir dukra. Taip ilgai laukiau šios akimirkos, kada galėsiu ją laikyti savo glėbyje ir neleisti jai padaryti nieko blogo. Buvo sunku, kojos ištino, vos paeiti galėjau, bet gera, nes buvome kartu. Ėjo daktarai, aiškino viską kas jai yra mediciniškai.Ne viską supratau, todėl pasikviečiau į palatą daktarą ir paprašiau viską išsamiai paaiškinti ir kuo paprasčiau. Po to tikrai labai gailėjausi, kad taip padariau, nes buvo taip skaudu, nežmoniškai skaudu, kad net garsu pradėjau verkti, moterys subėgo, pradėjo raminti. Pats baisiausias dalykas buvo tai, kad sužinojau, jog jai dės implantą. Jai, mano angelėliui, dės kažką į tą neapsakomai mažą ir brangią širdutę....
Po tam tikro stebėjimo laiko mus išleido namo. Buvau pati laimingiausia, atrodė, kad viskas baigta, bet giliai širdyje žinojau, kad dar ne. Tačiau vijau tas mintis šalin, prižadėjau sau to niekada nepriminti ir auginti ją kaip sveiką vaiką. Taip ir darėme visus metus. Niekuom visiškai nesirgome, netgi neslogavo. Tačiau atėjo tas laikas, kai reikia, nori to ar ne, prisiminti, kas bloga ir taisyti tai, kiek įmanoma, kiek tai gali padaryti mūsų šiuolaikinė medicina.
Nėra žodžių kaip tai skaudu. Kitos sako: - suprantu tave. Ne, tikrai nesupranta, kol pats to nepatiri, tol ir nesupranti, bet gink, Dieve, nei vienai nelinkiu to išgyventi. Už ką jai, už ką tiems mažiems, niekuo nekaltiems angelėliams reikia šitaip kentėti?
Kalbėjau ir su kunigais, ir su kuo tik įmanoma šiuo klausimu. Visi turi savo filosofiją dėl to. Tačiau tai tik ir lieka filosofija, bet kur tikrasis atsakymas, kur jis? Aš niekada to nesupratau ir nesuprasiu, ir visada Dievo ir likimo šito klausiu. Dabar mes laukiame savo eilės, po kurios, tikimės, labai tikime, prasidės naujas mūsų puikaus gyvenimo etapas. Tik reikia tai ištverti.
Atleiskite, kad taip išsiplėčiau, bet tiesiog pati širdis kalbėjo už mane.
Ačiū kad iškalusėte.
Sėkmės jums visoms ir jūsų angelėliams.
Reikia labai tikėti ir melstis, ir viskas bus gerai.
Kitaip ir būti negali.
Taip liudna... Perskaiciau visa istorija nuo gimimo, daznai mintys vis nukrypsta link sio angelelio... Man taip gaila, kodel vaikuciams taip turi atsitikti?Juk tai neteisinga...Tose nuotraukose ji lyg miegotu, tikras angelas... Stiprybes tau Jenifer27 
Koks ziaurus gyvenimas.....
ir laimingi tėveliai.... Gaila, skaudu ir pikta, kad Jūsų dukružės nebėra kartu. Ir už ką nuskriaudė mažylę? 
Labai skaudi istorija. Jenifer27 zaviuosi tavo stiprybe 
