Naktinėju ir perskaičiau visą temą nuo pradžios iki galo. Ieškau atsakymų į mane kamuojamus klausimus, o gal ir paskatinimo.. Skauda labai širdį, kad taip atsitiko. Bet tai gyvenimas. Deja, mes nesame čia apsaugoti nuo nelaimių ir skausmo. Pamenu, kaip mano dukrytė kelių dienų būdama užspringo ar tai seilytėm, ar gleivėm vidury nakties. Ligoninėje dar gulėjome. Aš po CP kelios dienos, viskas skauda. Paprastai kelias minutes iš lovos keldavausi, kad ir kokios mandros, su liftu. Tą kartą nepajaučiau, kaip išskridau iš lovos su vaiku rankose ir pagalbos mygtuką nuspaudžiau, pati link durų bėgdama su mėlstančiu kūdikiu ant rankų. Dar ir nugarytę tuo pačiu stuksenau. Pasirodo, padėjo tas mano stuksenimas. Bet jau nuo to laiko kiekvieną dukrytės atokvėpį sekiau, ir iki pat dabar. O jai jau 1,3 m.
Noriu palinkėti Dievo paguodos jums ir jūsų šeimai, matau, kad Atėnytė jūsų šeimoje apsigyveno. Tegul būna ji jūsų paguoda ir džiaugsmas. Būkite palaiminti.