Turiu ir aš bjaurios patirties su CP ginekologais.
Kai pasijutau nėščia, puoliau užsirašyti. Kadangi eilės mažiausios buvo pas Burgailą ir dar lekias moterėles, pas kurias dar studijų metais teko lankyti ir nepatiko, o Burgailą registratūroje visaip išgyrė, kaip specialistą, tai užsirašiau pas jį.
Kadangi nėštumas suminkština širdelę ir užmigdo budrumą, tai Burgaila iš pradžių visai patiko. Mačiau, kad nenormalus plepys, bet visi juk turim trūkumų. O jo pasakymai, kad esu dievas, nes kuriu žmogų ir pan. taip gražiai skambėdavo, kad net ašarą išspausdavau.
O tą lemtingą dieną, kai atėjau pas jį su didžiuliu nerimu, nes kelias dienas maudė pilvo apačią ir pasimatė tokios rusvos išskyros, jis tik apžiūrėjo, gužtelėjo pečiais: "šokoladas... greičiausiai nieko baisaus, išrašysiu siuntimą į ligoninę, pagulėsi porą dienų, pailsėsi ir viskas bus gerai". O toliau gerą pusvalandį blevyzgojo apie savo knygą ir kad alkocholį išrado pilti žmonės, norėdami suvaldyti kvailą liaudį....
Po visko, kai pagaliau išrašė iš ligoninės, net žiūrėt į CP pusę nenorėjau, bet reikėjo grįžti, uždaryti biuliotenį.
Labai apsidžiaugiau, kad tada nedirbo Burgaila, tai įsiveržiau į pirmą pasitaikiusi kabinetą - pas Sapon. Paaiškinau, kas atsitiko, kad reikia DABAR uždaryti biuliotenį. O ta kad pradėjo ant manęs kaukti, kad eičiau pas Burgailą, esu jo pasientė, jis bus po pietų ir t.t. ir t.p.
Ir taip psichologiškai jaučiausi sugniuždyta, o ji su savo sesele dar ir staugia....
Susikaupiau, kaip tik galėjau ir tramdydama ašaras išrėkaiu, kiek smarvės turėjau - ar jūs mane po pietų atsivešite? Mano vyras negalės po pietų manęs atvežti, pati aš tikrai neatvažiuosiu!
Tikriausia atrodžiau klaikiai, nes abi apsiramino ir rūpestingesnės pasidarė. Apžiūrėjo, tyrimų prirašė, rekomendacijų pridalino, paskyrė kitą susitikimą, net savo vizitinę įbruko...
Atėjus kitą kartą (nors sakiau, kad bėgsiu iš CP neatsigręždama), visai kitaip elgėsi, abi šilkinės. Ir tokios iki šiol.