Vaikų poelgiai ir požiūris, deja, dažnai būna suformuoti tėvų. Kelių dienų senumo situacija: pareinu su savo šune pasivaikščiojus, kieme prie namo vaikas rėkia- lipo į medį, užstrigo koja tarp medžio įsišakojimo, skauda, išsigandęs, nebėra jėgų laikytis... Kiti vaikai (gal 5-6 metų) aplink stovi. Einu prie to nelaimėlio, o vienam vaikeliui duodu savo šuns pavadėlį, sakau "ar nebijai? palaikyk mano šuniuką" (šuniukas knopkė 3,5 kg, uodegą laiminga maskatuoja, draugelė su visais), vaikas bijo (na, bijo tai bijo, ką gi padarysiu) ir dar sako "mama sakė, kad jei liesi šunį- gali numirti". Suprantu mamą, kuri nori vaiką apsaugoti, bet ar tikrai čia tinkamas metodas- gąsdinti mirtimi? Na, paėmė kitas vaikas tą pavadėlį (matyt, jam mama nieko baisaus apie šunis nesakė), pažaidė dar
, kol traukėm tą užstrigėlį. Kažin kaip atsilieps ateityje tam vaikui tokia šuns baimė?
Pati kadaise per neatsakingą šeiminkę nemažai streso apturėjau. Vaikas parke vežimėlyje miega, atlekia didžiulis šuo be antsnukio, pavadėlio ir sukiša snukį į vežimėlį prie vaiko veido. O šeimininkė, kai paprašiau pasiimti šunį, su šypsena tarė "nebijokit, jis nieko nedaro, tik
tegul vaikas staigių judesių nedaro"- kokiu būdu įteigti miegančiam 6 mėn amžiaus kūdikiui, kad jis prabudęs ir pamatęs prieš save didžiulio šuns vaizdą, nepadarytų jokio staigaus judesio?
"nes jau mamytes engsiu kuo toliau tuo nuosirdziau, lai masto ka sneka ir atidziau renkasi aukas"- ar mane šitoj situacijoj irgi jau būtumėt pradėjus "engti"?
Būtų šeimininkai atsakingesni, gal ir taisyklių tokių kartais "drakoniškų" mažiau reikėtų.
P.S. O kad būtų į temą- Kaune, Laisvės al. mačiau kavinėje sėdinti su šunim (dideliu) lauke Pica Arena.