... Mes daug ką atsinešam iš praeities, tačiau metams bėgant ir mums augant, daug ką paprasčiausiai pamirštame... Tačiau aš nepamiršau svarbiausių dalykų. Nuo penkerių metų visiems kartodavau, kad ŽINAU, jog mano vyro vardas bus Mantas. Juokdavosi visi, sako, pagal savo varda priderinai, todėl ir šneki taip... Bet tai buvo kas kita. Net kai mudu netyčia susitikom interneto platybėse, nuo pirmu virtualių sakinių jutau, kad tai nepaprasta. Praėjus 3 pokalbio valandoms aš tiksliai žinojau, jog šis žmogus bus mano geriausias draugas visam gyvenimui, o tą pačią dieną mums susitikus gyvai, abu supratom, kad esam pažįstami iš anksčiau. Buvom dvi giminingos sielos, kurios nesimatė begales metų, tad kalbėjomės 5 valandas apie viska, be jokių tabu, kaip geriausi draugai... Grįžusi namo pasakiau savo tėvams, kad sutikau savo būsimą vyrą. Jis pajuto tą patį. Šiam žmogui jaučiau Meilę, tačiau ne aistrą nuo pirmos akimirkos (ji atėjo vėliau). Tačiau ta Meilė buvo kur kas giliau už susižavėjimą, tai buvo suvokimas, kad jis- tai antra puselė, kuri mane jau kuo puikiausiai pažįsta...
Man buvo 16, jam- 17. Tad draugai šypsojosi, po kelių mėnesių sužinoję, jog mes kalbam apie vestuves, (nepilnamečiams tuoktis negalima, bet planavom iš anksto), kad turėsim bent tris vaikus, kad viskas taip greit sukasi. Bet mes jautėmes ir buvom subrendę dvasiškai, todėl vidinis žinojimas ir vidinis varikliukas niekada neužgeso. Baigėm mokyklas, apsigyvenom kartu... Vestuvės turėjo įvykti, kaip ir planavom nuo pirmų pažinties mėnesių, 2007 07 07. Per penkerius planavimo metus nuostatos, pagrindinės gyvenimo vertybės nepasikeitė, tačiau supratom- vaikų norim anksčiau nei po penkerių metų...
... Pirmiausia Tu gimei mūsų širdelėse...
Nuo pirmų pažinties dienų kalbėjom, jog santuoka mums- didžiausia vertybė, kad vaikai turi būti pradėti jau šeimoje. Tad vestuves, esant galimybėms, atšventėm lygiai metais anksčiau.
...2007 07 07 data buvo ypatinga tuo, kad nuo tada pradėjom šauktis Tave, mažiuk, į mūsų pasaulį. Tu jau buvai gimęs mumyse, tau tik reikėjo suteikti kūną...
Pirmais menesiais nesupratau, kas vyksta: visi neštumo požymiai, testai vaiduokliauja, temperatūra gražiai laikosi, tik pabaigoj tepliojimas prasideda, ir ateina naujas ciklas, naujos viltys... Vyras ramino, kad tikriausiai per daug koncentruojuosi į planavimą, ir dėl to atsiranda psichologiniai požymiai. Bendraudavau planuojančių forumuose, fotografuodavau testukus, kuriuose, lyg nematomas kaspinėlis, sušmėžuodavo antroji juostelė- matoma, deja, tik man. Kelis sykius ir vyras pamatė, tačiau kaip prasidėdavo naujas ciklas, taip prasidėdavo...
Kelis sykius per tą laiką tepliojimų nebuvo, šleikštulio taip pat, temperatūra nebuvo kaip iš vadovėlio, ir testas ničnieko nerodė. Net man, o aš jau turėjau įgudusią akį
Tada suvokiau, jog ankstesni mėnesiai nebuvo mano išsigalvojimas, o nuojauta sakė tiesą- aš kaip ir pastodavau, bet kažkas trukdė žirniukui išsilaikyti.Prasidėjo tyrimai. Pasidariau beveik visus įmanomus- priežasčių nerasta. O štai vyro rezultatai, nors ir kartojami tyrimai buvo- nedžiugino...
...Matyt, Tu norėjai išmokyti kantrybės savo tėvėlius, o gal vis niekaip neišsirinkai gražios gimtadienio datos?...
Gydytojai tik gūžčiojo pečiais dėl vyro tyrimų, ir siūlė taupyti pinigėlius apvaisinimui mėgintuvėlyje, nes visi kiti dirbtiniai būdai jau nebepadėtų...Vienas gydytojų prasitarė, kad galvotume apie įvaikinimą. Mes buvom ir tam pasiruošę, tačiau norint įvaikinti, reikia ne tik didelio noro, bet, deja, ir didelių pinigų... O mes juk oficialiai dar studentai...
...Vieną vakarą, prieš užmiegant, meditavau. Tu atėjai šalia- mažas garbanotas geltonplaukis berniukas, ir juokdamasis, kiek pyktelėjęs tarei: Mama, aš gi tuoj ateisiu, nu nesinervink, mama! Mama, ar girdi, gi sakau, kad jau greit ateisiu! Tavo juokas mane drąsino, tačiau slinko mėnesiai, o Tau labiau patiko stebėti mūsų gyvenimus iš šalies, juose dar nedalyvaujant...
Baigėm bakalauro studijas, įstojom į magistrantūrą, aš pradėjau dirbti. Tai buvo alinantis darbas, nuolat prie telefono- man jis ne tik kad nepatiko, bet ir išsunkdavo juodai. Savaitgaliais gaudydavau gryną orą kaip didžiausią stebuklą, nes darbo metu pertraukėlių nebūdavo.. Neištvėriau, išėjau. Po dviejų dienų- neštumo testas įžiūrimas visiems. Neįimanoma įvyko! Kraujo tyrimas tą patvirtina, tačiau kaip gi bus- aš ką tik mečiau darbą! Tepliojimai nenustoja, gydytoja liepia gerti duphastoną ir gulėti, gulėti gulėti... o testai blanksta... Suprantu, kad nieko gero. Kraujuoju... Klykiu iš skausmo. Tai ne tik fizinis skausmas... Vyras kelio namo nemato... Kaip gi dėl trijų vaikų, jei po tokio ilgo laukimo, nei vienas neišsilaiko?...
Gydytoja pasako, kad po 3 savaičių, jei daugiau nekraujuosiu, reikės daryti valymą, kad gimda išsivalytų, nes kitaip planuoti toliau nebeišeis. Ir apskritai, reikėtų neva palaukti bent tris mėnesius. Tai mum skambėjo kaip veltui švaistomas laikas, jau ir taip praėjo 1,5 metų, jau reikia galvoti apie dirbtinį apvaisinimą, nes vyro gydymas nepadėjo nė kiek. Bet taip, kaip žinojau daugelį dalykų iš anksto, ir jais tikėjau, taip žinojau ir šį kartą- užkibs iškart po persileidimo, tad bandymų nesustabdėm.
... Sielų pasaulis nuostabus, kai į jį įsiklausai. Supratau, kad išėjai, nors bandei kabintis į gyvenimą, bet toks buvo Tavo apsisprendimas. Kūčių rytą, praėjus 7 dienoms po Tavo pradėjimo, aš sapnavau, kaip reinkarnuojasi siela į naują gyvenimą. Mačiau, kaip ruošiesi ateiti, kaip susijungia dvi ląstelės, kaip virsta embrionu... Mačiau jau paaugusią dukrą. Žinojau, kad tai mano vaikas. Apkabinau ją ir paprašiau ateiti pas mane. Tą akimirką virš galvos pajutau gelsvai baltą energijos- šviesos stulpą, kuris tekėjo per mano viršugalvį, kiaurai į mane. Ties mano rankomis šoko ugnelės- geltonos liepsnėlės, tarsi kažkokie simboliai. Prabudau, bet bijojau net sujudėti- buvo užplūdusi ekstazė- ramybės ir žinojimo būsena, kad viskas gerai, kad Tu atėjai pas mane. O taip, dabar tikrai atėjai, ir ilgam...
Kūčių vakarą kaip didžiausią dovaną po egle padėjau testą, kuriame tikrai nebuvo įmanoma nieko pamatyti, bet aš GARANTAVAU vyrui, kad šįkart- tikrai. Jis, žinoma, bijojo džiaugtis, o as, žinoma, pykau, kad bijo
Kitą dieną testas buvo ryškesnis, o dar po kelių dienų- kraujo tyrimas parodė, kad nėštumo hormono yra nepaprastai daug. 12 DPO skaičiukai buvo 149 mIU/ml, tad gydytoja sunerimo: Neduok Die, dvynukai...
. Mudu su vyru vienbalsiai jai atsakėm: Kad ir trynukai, tik DUOK, DIEVE... Abu nuo pat pradžių jautėm, kad mergaitė beldžiasi į pasaulį, be to, didelis HCG kiekis dažnai mergaitišką lytį ir išduoda.Gal kam 1,5 metų laukimo atrodo ir ne pasaulio pabaiga, tačiau kai tiksliai planavom, naudojomės visais ovuliacijos nustatymo būdais, tiksliai ją pagaudavom, darėm visus tyrimus, net gydėmės, o medikai tepasakydavo, kad natūraliai- šansų absoliutus nulis... Imi kitaip vertinti situaciją.
... Kai echoskopas parodė Tavo mažą namelį, ir kad Tu augsi ne kur kitur, o gimdoje- džiaugsmas aptemdė protą. Niekaip iš galvos neišėjo tik keistas gydytojo (pas kurį važiavom sekmadienio vakarą) pasakymas: KO GERO jūs nėščia. Kaip gali būti KO GERO, jei Tavo kambarėlis kuo aiškiausiai matosi!!! 7 savaičių pakartojus pasimatymą, jau pamatėm, kad tuksi tavo mažiukė širdėlė ir... abu su tėčiu taip susigraudinom, kad aš net pradėjau verkdama kūkčioti, teko mane raminti...o man taip norėjosi verkti, taip norėjosi pasidžiaugti tuo natūraliai neįmanoma stebuklu...
Toliau sekė pirmasis judesių fiksavimas echoskopu, nesibaigiantys vėmimai, tačiau vyras visada buvo šalia, o be jo man nebuvo jėgų net iki wc nulėkti- prie lovos turėjau kibirą... Grįždavo namo, pagamindavo ką nors sau, o man- skrebutį, šiek tiek bulvių, ir dažniausiai grikių (net ir tų netrukus jau nebegalėjau valgyt...). Atėjo laikas, kai net ir nuo vandens pykindavo, tačiau aš juk žinojau- tai laikina. Aš net džiaugiausi, kad taip pykina, kad vemiu- tai reiškia, kad HCG hormono kiekis kraujyje didelis, o tai reiškia, kad vaikiukas vystosi gerai...
Pragulėjau lovoje beveik 15 savaičių. Nuo tada prasidėjo geresnis periodas- aš turėjau jėgų ir į egzaminus suvažinėti iš Kauno į Vilnių, ir muzikos leliukui duoti paklausyti, ir pati padainuoti jam, tik už namų ribų bijodavau viena išeiti- pasidarydavo silpna, o ir gydytoja vis dar gąsdino su gulimu režimu.
... Kai Tau buvo 21 savaitė, atsitiko taip, kad streso išvengti buvo neįmanoma, nors stengiausi atsiriboti nuo visko.. Tavo senelių problemos, prosenelės bei kitų šeimos narių, kuriems reikėjo mano pagalbos, paramos, negalėjo būti tiesiog ignoruojamos... O dar tie egzaminai. Matyt, tau tai tikrai labai nepatiko, ir Tu vis dažniau mane perspėdavai, kad reikia kraustytis į negyvenamą salą. Tik KAIP? Spazmuodavo gimda daugiau nei 10 kartų per dieną, ir kartais skausmingai. Tavo namelio sienos drebėdavo, o aš tik bejėgiškai slėpiausi nuo aplinkos, nuo giminių, nuo JŲ, o ne mano, problemų. Turėjau žinoti, ar Tau viskas gerai...
Tad 22 savaičių nuėjom į pasimatymą, 4d scan. Tai buvo pirmasis susitikimas akis į akį, nors ir virtualus. Vaikiukas dengėsi rankytėmis veiduką, niekaip nenorėjo pasirodyti, tačiau kai pagavom jį, atmerkė akelės, parodė, kaip moka krapštyti nosytę savo, įrodė, kad joga- nesvetima, kaip ir man
Taigi nuo tada man vėl paskirtas gulimas režimas. Praėjo keli mėnesiai...gulėti sunku, tačiau stengiuosi ir naudingo ką nors nuveikti, pasigaminti ką nors, nors apetito kaip nėr didelio, taip nėr. Nebuvau priaugusi nei vieno kilogramo iki pat 22 savaičių, būdama 30 ties- atgavau tiek jėgų, kad net prie jūros nuvažiavom pasibūti. Tie papildomi 6 kg tuo metu ne tik kad netrukdė, bet ir nesijaučiau besilaukianti- spazmai buvo itin reti, jėgų daug, energijos- irgi. O gydytoja vėl atkakliai mane gąsdino, kad kaklelis tik 1,5 cm ilgio ir jau centruotas, bet kada galiu pagimdyt...
... Bet juk Tu tiek laiko laukei, kol galėsi gimti ne tik mūsų širdyse! Turbūt dėl to, kad ypatingą gimtadienį išsirinkai- 2009 09 09. Negaliu gimdyt anksčiau... Tikėjau, kad viskas gyvenime vyksta reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje, tad pasitikėjau viskuo, nesitariau su gydytojais dėl gimdymo, nes žinojau- bus kaip turi būti. O labiausiai norėjau, kad Tavo gimimas Tau būtų kiek įmanoma mažiau skausmingas, kuo natūralesnis...
37 savaičių jau skaičiavau gimdos susitraukimus kas 10, tada kas 5, galiausiai kas 3 min. Kitą rytą atvykusi i vienus gimdymo namus, buvau itin grubiai pasitikta, apziurėta, pažeminta, ir nors beveik maksimalius sąrėmius fiksavo aparatas, nors jie buvo kas tris minutes, gydytoja pasakė: Jei skausmą gali kentėt, vadinasi, tau čia nuo nervų. Pagerk valerijono. Kitą rytą sąrėmiukai nesiliovė, nuvykau į kitus gimdymo namus. Nuo tos dienos buvau užrašyta į dienos stacionarą ir kasdien vaikščiojau matuoti Tavo, mažut, širdelės tonų. Veikla buvo prasidėjusi, kraujingas kamštis jau ėjo, kaklelis buvo iš pradžių prasivėręs 1 cm, vėliau, prieš pat gimdymo dieną- 3 cm. Visą tą laiką gydytojai žinojo, kad vandenukų per mažai, kad jau reikėtų, jog veikla prasidėtų normali.... bet aš nenoriu, kad skatintų, kol tikrai nėra reikalo.
Ketvirtadienį, per kasdienį prisistatymą, išgirstu gydytojos jau rimtesnį siūlymą apsispręsti gimdyti, nes vandenų per mažai, terminas buvo vakar, todėl labai laukti jau nereikia...
...Prieš tai naktį meditavau, ir aiškiai išgirdau Tavo balseli- tvirtą, net įsakmų: Aš gimsiu 11 dieną. Ir sapnavau, kaip maudausi žaliame vandeny, su leisgyvėm žuvytėm. Pabudusi sunerimau. Tad apsispręsti nebuvo sunku- padėsiu Tau gimti penktadienį...
... 2009 09 11 dienos ankstų rytą, 7 val, su Tavo Tėveliu prisistatėme į priimamąjį. Sąrėmiai jau dvi paras skausmingi, reguliarūs, bet kaip negimdau, taip negimdau. Sulašino skysčių, neleido nieko gerti, valgyti, ir į gimdyklą.
Man sakė, kad vandenų nuleidimas bus neskausmingas. Bet maniau, kad laukia paskutinioji, kai pajutau TĄ skausmą, ir truko jis tol, kol gydytoja krapštėsi prie manęs. Vandenys gelsvai žalsvi, gydytoja atsipučia- priėmėm teisingą sprendimą, kad nelaukėm. Tie patys 3 cm... Skausmai suintensyvėja. Įsijungiam meditacinę muziką, šokam su vyru, lengvai siūbuojam, stumiam laiką. 11 val patikrinimas- BEVEIK 4 cm. Nieko, aš stipri. Mes- komanda. Aš gimdysiu kuo natūraliau, pasiryžau...
Dainuoju, linguoju, suku klubus, akušerė giria, kad šauniai tvarkausi, kad sąrėmiai jau maksimalūs, ir skausmo didesnio nebus, tiesiog jie bus ilgesni.
... Žinau, kad ir tau skauda, ko gero, esi nedrąsi ir dėl to tris savaites vis bandei ateiti, po truputį, po truputį...
15 val vėl patikra- 5 cm. Netikiu. Jūs turbūt iš manęs šaipotės.... vos ne 8 valandas aš kenčiu skausmus, o pasistūmėjau tik dviem centimetrais??? Iki to laiko kelias valandas sulig kiekvienu sąrėmiu vėmiau, aptemdavo protas, bet save guosdavau, kad jau tuoj pilnas atsidarymas...ir išgirdusi, kad tik pusė kelio... Gydytoja pakartoja, kad jei norėsiu epidūro- turiu apsispręsti jau dabar, ir greitai, nes vėliau nebus galima jau. Pro ašaras atsiprašau kūdikėlio ir vyro, kad palūžau, (buvau įsitikinusi, kad epidūras, numalšindamas motinos skausmą, didesnį sukelia vaikui, nes neišsiskiria skausmą malšinantys hormonai). Sutikau. Pagalvojau, kad reikia sukaupti jėgų stūmimui, nes jei tokiais tempais, tai...
Epidūrą, matyt, blogai padarė, nes skausmą tik sumažino, jis dingo pilvo apačioje, bet visur kitur- plėšė..Stengiuosi pagulėti, kol mažiau skauda. Grįžta skausmai, suleidžia dar... nuo pirmų minučių jaučiu, kad ateina tas ypatngasis jausmas, kai nori kakų. Gydytoja netiki, sako apžiūrėsiu, bet aš atsisakau- bijau, kad skaudės apžiūra 
17 val jau tvirtai sakau, kad man nesivaidena, ir jaučiu stūmimo jausmą. Patikrina- o stebukle.... pilnas atsidarymas... Dar pora sąrėmių, ir jau laikysiu glėbyje mūsų vaikelį- pagalvoju. Taip taip....reikėjo gi man, mamai, suprasti, kad pokštininkę gimdysiu 
Stūmiau ir ant kėdutės, ir ant lovos, ir visom pozom- nė velnio. Sąrėmiai trumpoki, gal todėl neužtenka tik vieno stūmimo per sąrėmį. Tačiau epidūras neveikia, jaučiu visus skausmus, kojas, ir viską, ko neturėčiau jau jausti
Sukasi galvoje visos gimdymo istorijos, kai stūmimas trunka 4-5 sąrėmius arba vidutiniškai 10-15 min. ... Tu sunkiai atėjai i savo namelį, ir lygiai taip pat sunkiai iš jo bandei išeiti. Džiaugiuosi, kad Tau patiko pas mane gyventi, bet žinok- pasaulis irgi nuostabus. Nebijok gyventi...
19:07 netikėtai (nes jau nebeturėjau vilties po 2 val stūmimo natūraliai pagimdyti) pajutau, kaip visą dieną kartota frazė Gimda skleidžiasi kaip pumpuras, ruošia kelią Tavo atėjimui, viskas lengvai ir greitai įgauna prasmę- staiga viskas slysta iš manęs
Buvau pradėjusi plyšinėti, tad gydytoja dar ir kirpo. Išgirdau veeee, tarsi burbuliukai būtų dainavę. Visą stūmimo laiką buvau užsimerkusi, nes atsimerkiant vimdydavo, sukosi aplinkui viskas, o dabar- galėjau pažiūrėti, kaip Tave iškelia, kaip žaibiškai nušluosto, ir kaip padeda ant krūtinės tą pačią minutę. Vyro nematau, nesuvokiu net, kad jis yra- o jis kūkčioja, kerpa virkštelę....Labas, Mantvile ir iškart pradėjau dainuoti Tau lopšines, daineles, kurias Tu girdėdavai mano pilvelyje miegodama... Tu nurimai. Žiūrėjai didelėm akelėm į mane, gėrei pirmuosius lašus, ir nebeverkei. O ir ko čia verkti- skausmai baigėsi, pasaulis nuostabus
...Sulėkė kitos gydytojos pažiūrėti, kas čia per gimdyvė pirmom akimirkom dainuoja dainas, pasakoja juokingas gimdymo istorijas iš Supermamos forumo akušerei, ir elgiasi taip, tarsi nebūtų gimdžiusi. Mane siuva. Suleidžia nuskausminamųjų- neveikia. Suleidžia epidūro dar- neveikia. Siuva su skausmais. Klausiu, kas ten per situacija, nes ilgokai dygsniuoja ir dar pajuokauju, kad buvo istoriju SM, kai reikalaudavo per daug neužsiūti, sakau, ir man per daug ten nepridirbkit
Plyšau, kirpo daug, tik kaklelis sveikas liko.Po dviejų valandų buvimo trise, pasvėrė Tave, mazyte, ir svėrei tu 3458 gr, buvai 52 cm ūgio. Ne tokia ir maža, aš juk gimiau 2800gr ir 48 cm, tokia nediduke ir likau. Vėliau nužingsniavau su akušerės pagalba į palatą, tada nupėdinau į dušą, na, o kitos naktys buvo sunkios, nes pasiversti negalejau- siūlę skaudejo geras 2 savaites.
... O sakė, kad neįmanoma... vėliau sakė, kad gresia priešlaikinis...dar vėliau sakė, kad vėluosi... o aš manau, kad atėjai pačiu laiku, kaip ir sakei- 2009 09 11 , dviem dienom vėliau nei kad buvai iš pradžių suplanavusi...
