QUOTE(saulėlydis* @ 2009 11 06, 12:47)
Galvoju, jog labai teisinga vaikus nuo mažens mokyti šios pasakos pavyzdžiu, kad gyvenime ne vien verkšlentų ir pasiduotų juodai nevilčiai. Mums ir patiems naudinga kiekvienoje situacijoje įžvelgti ką nors gero. Gal ir keistai nuskambėtų, bet jei parašyčiau "kaip gerai, kad prieš metus susidūrėm su liga...", privardinčiau čia gal 10 punktų. Vienas iš jų - sutikau Jus, nuostabias, tvirtas moteris
Liga atėjo, nepriklausomai nuo mūsų norų ar nenorų, taigi, esi priverstas kažkaip suktis šioje situacijoje ir nepasiduoti.
Niekada nesutiksiu, kad liga davė kažką gerą. Davė invalidumą,depresiją, praradau darbą, bendravimą, nes sėdžiu kaime, chirurgas padarė 3-is charakiri ir vieną mažesnę operaciją.Gavau 4-is chemo ciklus.Nerandu nei vieno pliuso.Vien praradimai .
Ir kokio dydžio turi būti tas pliusas, kad už jį sumokėti tokią kainą.Tik už artimųjų gyvybę ir sveikatą mainais , sutinku be svarstymų mokėti šią kainą.
Žolė taip pat žalia, sniegas taip pat baltas,o štai dviračiu jau du metus nesivažinėjau, kilometrą nuėjusi , galvoju kaip toli reikia eiti iki namų atgal.Ot tai davimas!
Dabar gyvenu ėdama nerimo.Kiek tęsis remisija : 3,5,6 mėnesius , o gal ilgiau?
Tai kur čia tie ligos privalumai?
Kažkoks lakios vaizduotės žurnalistas pakišo mintį, kad liga duoda.
Aš visai nenorėjau skųstis, bet pasakymas apie tai , kad liga duoda kažką gero mane kiekviena kartą įveda į pasiutimą.Kam vynioti situaciją į vatą? Liga yra liga.Su ja privalai susitaikyti, ieškoti būdų ją nugalėti, nugalėti savo neviltį.
Bet šokinėti iš džiaugsmo , kad štai susirgusi vėžiu atradau savo širdyje gerą jausmelį, kurio nejutau anksčiau tikrai neprisiversiu.
Draugus galima atsirinkti ir nesusirgus vėžiu.
Dabar žinau, kad nenuvažiuosiu į Italiją, Egiptą ir Paryžių, nes iš pensijos neužteks pinigų, neturiu jėgų.Ir tai atėmė liga.
Ot tai džiaugsmas - tai davė liga , nes nueinu iki miško pasivaikščioti-anksčiau nebuvo laiko , nors šiuo metu jis man per toli.