Naujamiesčio mamyčių pokalbiai

Tai jis gimė naujagimiams nepalankioje įstaigoje, kad pirmomis dienomis buvo primaitinamas iš buteliuko?
O kuo dabar maitinamas Tavo berniukas? MP maitinamiems kūdikiams 600 g šiaip jau nėra mažas prieaugis (jeigu sisioja pakankamai). Dėl nusitraukinėjimo suvis sunku suprasti - o ką tai pagerins?
Aišku, tai menka paguoda, bet galiu pasidalinti savo patirtim: mes praktiškai nuėjom atvirkštinį kelią - nuo primaitinimo iki MP. Kantriai žaidėm su taurele, nelabai tas vaikui patiko (įsivaizduok, suvystytas, su permirkusiu merliuku po smakru, dar tas mišinukas tokio negamtiško skonio ir kvapo), bet esmė ta, jog gurkšnelis po gurkšnelio pakliūdavo į skranduką, ko ir reikėjo...
O šiaip - žindymo konsultantės žymiai geriau šį reikalą išmano nei dauguma vaikų gydytojų, kai kurie net naujesnių PSO svorio lentelių neturi...

kur yra pirkti?
negirdėjau apie tokią
db skaitau "Laimingi vaikai: iššūkis tėvams"

kadangi čia taip nuru gal gyvinam foruma

Kad ir čia
Na ir kaip "Laimingi vaikai.."? Ką manai?


Kaip jūsų pieno reikalai?

liudnai vis neima iš krutines ir anstpenius isbandėm bet...
ir dar pradėjom viduriuot, skystai, žaliai, su gleivem. o gydytoja atliko tyrima ir sako kad nieko tokio. o man visai nepatinka

mergaitės nusprendžiau pagyvinti mūsų tema. kadangi dauguma domites kas susija su vaikais tai keliu truputi pasakos terapijos. autorinės teisės yra ne mano.
Elenytė ir meška
(Močiutės pasakos (1985). Parengė B. Kazlauskienė. Vilnius))


– Ar numanote, kad kiekviena pasaka nori mums perduoti nemažai svarbių gyvenimiškų patarimų? Sakote, visi mus tik moko ir moko. Jau atsibodo! Bet pasaka – labai keista mokytoja: ji nesusiraukia ir nepasako: „Privalai elgtis taip, o ne kitaip!“ Jos paslėptus pamokymus reikia rasti.

Pasaka vaikams turi būti sekama, nes tik tada išryškėja jos įdomumas ir grožis. Baigus sekti, pradedamas kolektyvinis gyvenimo tiesų ieškojimas.

– Prisiminkime, kaip prasideda pasaka? Tėvas, prikalbintas Elenytės pamotės, išveža dukrą į mišką. Kaip jis ten ją palieka? Nuveda mergaitę uogynan ir sako: „Tu čia rink uogas, o aš toliau kirsiu medžius. Tu mane girdėsi ir nebijosi“. Aišku, mes žinome, kad tėvas apgauna dukterį. Bet šiais žodžiais jis stengiasi nors kuriam laikui ją nuraminti. Ir jūs esate patekę į panašias situacijas, pavyzdžiui, pirmą kartą atvesti ir palikti darželyje, atlydėti į mokyklą ir pan. Tėveliai, nors ir labai jaudinosi, visgi negalėjo būti kartu. Ir nors iš pradžių svetimoje vietoje baugu ir nejauku, vis tiek reikia mokytis pritapti joje. O tokių naujų nepažįstamų vietų gyvenime jūsų dar laukia daug.

Štai ir pirmoji pasakos pamoka: ateina laikas, kai tenka atsiskirti nuo artimųjų ir pratintis gyventi savarankiškai. Beje, ši vieta pasakoja mums labai seną paprotį, kai pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikais buvo atliekamos jaunuolių įšventinimo į vyrus ar moteris apeigos. Tada pačioje miško glūdumoje genties vyresnieji, vaizduodami toteminius gyvūnus ar kitokias mitines būtybes, griežtai patikrindavo tam tikro amžiaus sulaukusių vaikinų ir merginų sugebėjimą dirbti, jų pasaulio suvokimą, orientaciją. Išbandytieji jaunuoliai tapdavo lygiateisiais genties nariais. Negauti genties nario teisių buvo tolygu mirti, nes be kitų žmonių paramos gyventi beveik neįmanoma (Kerbelytė 1997, 58).

– Bet grįžkime pas miške paliktą Elenytę. Pabandykime įsivaizduoti, kaip ji jaučiasi supratusi, jog yra viena. Kaip mes patys jaustumėmės, jei taip atsitiktų? Verktumėme, šauktumėmės pagalbos... Aišku, tai irgi gera išeitis. Bet pagalbon niekas neatskuba, ašaros taip pat baigiasi, reikia kažką daryti. Prisiminkime, kaip kitų pasakų herojai įveikia sunkumus: pasinaudoja stebuklingais daiktais, patys turi nepaprastų fizinių savybių (kitaip nei visi mato, girdi ir pan.). Deja, Elenytė buvo paprasta, ypatingų galių bei stebuklingų daiktų neturinti mergaitė. Nors ir baugu, nėra kitos išeities – tik eiti per mišką ir ieškoti būdų, kaip išsigelbėti. Ir taip mes atradome antrąją pasakos pamoką: prispyrus bėdai, neverkšlenk, ieškok kokios nors išeities, nes pirmiausia savimi pasirūpinti turi pats.

– Beeidama Elenytė suranda trobelę. Įėjusi pasisveikina, paprašo, kad leistų pernakvoti. Matote, ir pasaka savo trečiąja pamoka primena mandagaus elgesio taisyklę, kad, atėjus pas ką nors, pirma reikia pasisveikinti, o jei ko nori, – paprašyti.

− Meška leidžia Elenytei pernakvoti, o kitą rytą skiria įvairiausių darbų: nori, kad ją išneštų į lauką, užkeltų ant pečiaus, išmaišytų ir užminkytų duoną ir t. t. Liepdama ką nors padaryti, meška duoda mergaitei rinktis: dirbti „ar rankom, ar šakaliais“. Kaip darbus atlieka Elenytė? Pasakoje vis kartojama: „viską dirbo rankytėm, gražiai“. O štai ir ketvirtoji pasakos pamoka: bet koks darbas turi būti atliekamas gerai ir kruopščiai.
– Ar atkreipėte dėmesį, kaip meška kreipiasi į Elenytę: ,,Merga, merga“. Toks kreipinys nėra malonus, bet, kaip matote, mergaitė dėl to nepyksta, tarsi nekreipia į tai dėmesio, dirba ramiai. Ką pasaka nori mums pasakyti? Mus supa labai skirtingi žmonės, neretai sutinkame tokių, kurių kalba, bendravimo manieros, požiūriai, įsitikinimai mums nepatinka. Juk ne visada net patys mylimiausi ir artimiausi mums žmonės būna gerai nusiteikę. Pasitaiko, kad ir piktesnį žodį pasako. Tačiau ar mes turėtume jiems atsakyti taip pat? Gražus Elenytės elgesys su nepatrauklia meška atskleidžia penktąją pasakos pamoką: su aplinkiniais būk pakantus ir tolerantiškas, tik tai leis pačiam išlikti gražiam, tvirtam ir protingam.

– Elenytė ramiai ruošiasi po meškos namus, tik štai atsiranda naujas veikėjas – maža pelytė, kuri maloniai kreipiasi į mergaitę: „Mergel, mergel duok man tešlos šmotelį“. Kaip elgiasi Elenytė? Ji neatstumia pelytės, pamaitina. Aišku, galėtume pagalvoti, kad tai daroma iš išskaičiavimo, nes pelytė žada mergaitę nuo mirties išgelbėti. Bet juk gali ir apgauti – gaus, ko prašo, ir žodžio netesės. Kažin, kaip mes pasielgtume, jei mūsų kas nors paprašytų, sakykime, mažesnis ir silpnesnis (didesniam ir stipresniam vien iš baimės turbūt neatsisakytum padėti!)? Elenytė pamaitina pelytę. Prisiminkime, juk pasakose gana dažnai herojų paprašoma pasidalinti valgiu. Tai būna ir sutikti žvėreliai, seneliai, elgetos, vargšai. Pasirodo, seniau, kai dar nebuvo maisto pertekliaus, senovės žmogus, pasidalijęs valgiu su jo neturinčiu sutiktuoju, dažnai išgelbėdavo šiam gyvybę ir taip įgydavo jo palankumą (Kerbelytė 1997, 122). Taigi ir Elenytė pelytės prašymą pamaitinti supranta, kaip gerą progą nejaukioje aplinkoje susirasti sau draugą. Artimas, tave suprantantis žmogus gyvenime labai reikalingas, nes vienam susidoroti su iškylančiais sunkumais gali būti nelengva. Be to, daug smagiau kartu su draugu kur nors nueiti ar veikti. Vienam liūdna ir nuobodu. Iš kitos pusės, nereikia manyti, kad tik mumis privalo visi rūpintis. Ir mes patys turime išgirsti kito prašymą, pagelbėti jam. Taigi šeštoji pasakos pamoka: būk draugiškas, nesavanaudis, padėk silpnesniam ar pagalbos prašančiam.

– Anksčiau kalbėjome, kad Elenytė, ką liepia meška, atlieka sąžiningai. Tačiau kaip ji pasielgia, kai meška įsako užmušti pelę? Ji pasielgia gudriai, kaip pataria jai vidinis balsas – tik apsimeta, kad užmušė pelę. Taip ir gyvenime. Septintoji pasakos pamoka skelbia: būk lankstus. Ne aklai vykdyk visus paliepimus, bet protingai juos įvertink ir nuspręsk, kaip elgtis.

– Atėjo naktis. Elenytė po dienos darbų pavargusi: užgesino žiburėlį ir atsigulė. Tačiau išbandymai dar nesibaigė. Naktis bus baisi. Ir čia atvirvena Elenytės draugė pelytė, kuri įspėja mergaitę apie gresiantį pavojų, pataria, ką ji turi daryti. O kas būtų atsitikę, jei mergaitė nebūtų kreipusi dėmesio į pelytės perspėjimą, nebūtų paklausiusi jos patarimo? Aišku, geruoju nebūtų viskas pasibaigę. Aštuntoji pamoka: neatstumk kito pagalbos, klausyk kitų patarimo.

– O kas toliau vyksta po tokios baisios nakties? Rytą meška pati nušoko nuo pečiaus ir išdundėjo kažin kur. Grįžta karieta šešetu arklių pakinkyta, o joje prikrovus „ir rūbų, ir bandelių, ir visko“. Tik pažiūrėkit, kaip meška dabar kalbasi su Elenyte: „Na mergel, mergel, apsitaisyk kuo gražiausiai, aš tave namo parvešiu“. O parvežusi: „Viskas čia tavo: ir arkliai, ir karieta, ir viskas“. O pati nubėgo miškan.

– Elenytės sunkumai baigėsi. Ji juos įveikė ir už tai dovanų gavo. O mums belieka pamąstyti, kokio svarbiausio dalyko mus pasaka norėjo pamokyti: sunkumai, nemalonumai, nuoskaudos gyvenime neišvengiami, bet jeigu jų neišsigąsi, nuo jų ne bėgsi, o stengsies įveikti, anksčiau ar vėliau tikrai laimėsi.

– O gal pasaka klysta? Juk ji dar nesibaigė. Pas mešką jau keliauja pamotės duktė, kuri elgsis ne taip, kaip Elenytė. Kaip jai pasiseks? Ir kodėl?
Svarstydami, kodėl pamotės duktė žuvo, vaikai lygina jos elgesį su laimėjusios Elenytės veiksmais ir taip sąmoningai įtvirtina pasakos išminties pamokas.
jei jums idomu galėsiu ikelti daugiau

Ačiū DanguoleGaput

Parašykit kaip knyga "Laimingi vaikai" iššūkis tėvams - sekanti po šios bus ji, čiupinėjau, varčiau.
Šiaip kuo daugiau į mišką-tuo daugiau medžių. Yra net pvz. situacijos, kurios kertasi sprendimų atžvilgiu pagal autorius.
Na pvz. (ką prisimenu) :
kai vaikas nenori rengtis, kažkur eiti (nors pas mus išvis to niekada nebūna, jau eiti tai nori visada ir visur ).
Tipo jei vaikas ožiuojasi, nesirengia, nenori pakkusti - palikite jį tiesiog vieną, kad ir išeidami, - kad apsiramintų ir tuomet bandykite tartis - čia vienas autorius.
Mano dabartinėje knygoje - jokių būdu nepalikite isterikoj vieno vaiko, jis jausis dar labiau paliktas, nuskriaustas ir atstumtas.
Taip ir iškyla prieš akis tų ožių vaizdelis, na ir kaip elgtis?
Dažniausiai tampa geriausiu patarėju mamos širdis

Labas rytas pasirodom kad gyvi
(pandorita, nebeturiu bendro albumo adreso ir slaptažodžio, gal parašytum čia ar man į AŽ, dėkoju iš anksto )

čia bendras turtas, viens be kito negali nei minutės :



o čia mažoji pozuotoja (gal modelis bus? ):

o kokia i Aivara panasi labai grazi mazyle ir tiek paaugusi, kai maciau dar visiskai leliukas buvo

labai gražūs vaikuciai

Ačiū Bent man buvo labai įdomu (turiu namie C.P.Estes "Bėgančios su vilkais. Laukinės moters archetipas mituose ir pasakose", joje taip pat įdomiu kampu analizuojamos pasakos, bet kuriam laikui atidėjau šitą knygą, nes šiuo metu leliukiška literatūra man skaniausiai "susivalgo").
Tiesa, su maniškiu šis numeris nepavyktų (ypač antras punktas - "kolektyvinis tiesų ieškojimas"); pasakos pas mus "vartojamos" taip - pasiimam knygą su gražiom iliustracijom ir improvizuojam, t.y. aš pradedu kurti istoriją iš to, kas matyti paveiksliukuose, vaikas papildo ją detalėmis. Kitaip laba sunku išlaikyti jo dėmesį.


Man ta knyga savo dvasia labai panaši į "Mažylio tramdymą", girdėjau daug teigiamų atsiliepimų, bet tiesą sakant, neprisiverčiau visos "nuo...iki" perskaityti
O šiaip aš irgi tos nuomonės, kad geriausios vedlės vaiko ugdymo labirintuose - mamos meilė ir intuicija. Vat, pvz., dėl ožiukų - jeigu situacija kartojasi, bandyčiau prisikasti iki pagrindų - kodėl vaikas taip elgiasi - ir šalint priežastį. Pvz., buvau pastebėjusi, kad maniškis nenori rengtis, kai kur nors skubame, vėluojame ir blaškomes. Tai dabar bandau vengti tokių situacijų, pasilieku laiko rezervą, net jei kažkur nespėjame, bandau lėtai judėti ir ramiai kalbėti.


Rašau (kol prisiminiau tuos prisijungimus o kiek ten nuotraukų )

Vaikai Aivaras atrodo vyresnis, o mažoji labai gražiai pozuoja. Mūsų mažasis neleidžia nė objektyvo sufokusuot, verčiasi, šliaužia, sprunka kaip tik moka.

O sūnelis tik MP gauna ar ir mišinuką?