Vi, atleisk, man tiesiog nesinorėjo būti nelaimėle. Man neteko nieko pažinti sergančių vėžiu. Mūsų skirtinga patirtis. Kai paaiškinai situaciją geriau tave supratau, bet nelaimėlis tai žmogus, kuriam nesiseka, kurį aplenkia sėkmė, tai kaip tada sveikti? Gal vadinkime tiesiog ligoniukais, ligoniukai pasveiksta. Nelaimėliai man asociavosi su pasmerktais žmonėmis, aišku tu tokios potekstės tam žodžiui nesuteikiai, tai jau mano problema
Liga nedraugė, bet ir nepriešė, priimu ją kaip likimo siųstą išbandymą. Kaip gyvenimo pamoką, stebiu pasaulį ir save lyg iš šono, keičiuosi ir tikrai ne į bloga. Atsirado daugiau meilės, tolerancijos ir pakantumo, buvau labai smulkmeniška, baigiu ir šios ydos atikratyti. Įgijau daugiau drąsos ir pasitikėjimo bei tikėjimo.
Kaip man sekasi?
Vilniuje atlikti tyrimai nepatvirtino HER receptorių, jų yra, bet ne tiek, kad gaučiau Herceptiną. Negausiu gero ir labai išgirto, o gal išreklamuoto vaisto, bet yra kita pusė, patikėjau, kad mano augliukas gal bus ne toks piktas, be to, garsiojo Herceptino poveikis - nevisiems 100 procentų.
Man įtaria metastazes į odą krūties rando vietoje, tai jau prilygsta tolimosioms metastazėms, situacija šiek tiek blogėja, bet tik tiek. Spinduliavimas daro savo juodą darbą, naikina suvėžėjusias ląsteles. To iš šio gydymo ir laukiu.
Gydanti gydytoja užsimena ir apie galimą antąjį chem. ciklą. Kad vėliau tokia informacija nebūtų šaltas dušas.
Dėl ašarų, leiskime sau ir artimiesiems paverkti ir jūs, mūsų ramsčiai (artimieji, dukros, žmonos, vyrai, tėvai) retsykiais su mumis kartu paverkite. Bet tik trumpai ir nedažnai.
Būna taip, kad net neverkiu, o kaukiu, trumpa akimirka ir vėl kylu. Ką duos mano sielvartas? Ar būsiu stipresnė ir sveikesnė? išeinu į sniegą, į šaltį, suku suku ratus apie klinkas ir grįžtu vėl blaivi ir pasitikinti. Negalvoju apie save kaip apie didelį, nepagydomą ligonį, nematau savęs bejėgės ir sužlugdytos. Taip gali būti, bet šią akimirką, šią akimirką aš namie su vyru ir vaikais. Ką tik perbėgau per parduotuves, puošiuos, džiaugiuos tuo, ką duoda ši diena.
Dar apie ašaras. Verkiu, ypač, kai apkabina ir glamonėja vyras, pačiomis intymiausiomis minutėmis paplūsta ašaros, suvokiu, kad nebūsiu tokia, kokia buvau. Bet esu čia gyva ir mylima, laiminga. Todėl žodis nelaimėlis ir užkliuvo man, atleisk.
Žmogaus protas gali ir pragarą dangumi paversti, ir dangų pragaru. (Miltonas)
Ir pilnos narkozės nedarė, susitarė dėl vietinės 
Žodžiu skreidom padebesiais. Mergaitės, linkiu jums visoms patirti tokį džiaugsmą 
Maniškis išoriškai laikosi palyginus šauniai, tačiau žinau, jog kartais paverkia. Be to, tai jau ne tas žmogus, kurį iki šiol pažinojau. Tiesą sakant, iš to žavaus, protingo ir stipraus vyriškio mažai kas beliko. O kai pagalvoji, jog ir to, kas liko, gali tuoj netekti... 
zinau, kad sunkiausia bus isvaziuot, atsisveikint su savo angeleliu, sirdis plysta pagalvojus kaip reiks ilgai nematyti kudikio 
visos esam kartu ir visos jau sveikstam 
