Onkologinės ligos 3

Sveikinu, kad nors su krauju viskas ok, o širdelė paramstoma dirba gan ilgai paprastai
O kad morfijų paskutinėm dienom duoda, tai ir pati žinau, tik tiek, kad Lietuvoj paprastai tokie ligoniai slaugomi namuose (kas sudaro papildomų problemų namiškiams), ir dedami morfijaus pleistrai. Čia ne Amerikoje, ligoninėj nelabai palaikysi, jei nebus papildomų problemų, nebent į kokią nors slaugos, bet ir tai ribotą laiką...

Labą vakarą,
Kur buvus kur nebuvus, jau namie, savaitgaliui išleido. Ačiū už patarimus, būtinai gersiu mineralinį, juolab, kad kalio mažokai, vis lašina KCl, bet nelabai padeda, bandysiu pasikelti valgydama razinas.
Gydausi Kauno klinikose, tai yra biblioteka, ten keli kompiuteriai ligoniukus prie jų prileidžia nuo 15 val, trumpam chi, chi. Mano trumpai buvo pora h.
Manau Siracusa, kad Vilniuje taip pat turėtų būti kažkas panašaus. Dėl loptopo nelabai gerai vežtis brangius daiktus į ligoninę, geriau apsižvalgyti pradžioje kas ir kaip, tenka išeiti iš palatos, visur nesinešiosi su savim.


Džiugu! : širdelę pamažu atstatysit.

Betelgeiz kentėjau ir aš, tik man gerai, po poros chemijų praėjo ir nebeskaudėjo. Kažkokių specifinių priemonių nežinau.

gerai sakai, tikrai gal apsieisiu.. na bet kai ruosiuos transplantaciaji, busiu izoliuota nuo visu, dar bus gal koks artimas zmogus kartu, tai manau galesiu. aisku jei daktarai leis nu reiks sita klausima apsprest, svarbiausia, kad donora rastu.

snd buvau vel pasikonsultuot su homeopat daktare. visvien dbr jokiu vaistu vartot negaliu, laukiu gi donoro 3men, tai nors homeopatiniais sustiprinsiu kepenis, inkstus ir kt, kad geriau pasiruosciau transplantaciajai. nestumo metu sitie visi vaistukai isgelbejo nuo interferono, nes tai jis labai butu kenkes.

adis, gerai pailsek per savaitgali, pasidziauk namais, pasilepink

Labas. Prisijungsiu ir aš prie jūsų. Yra proga...
Perskaičiau visas 3 temas. Ir liūdna, ir šviesu pasidarė. Šviesu dėl to, jog radau čia žmones, kuriuos nelaimės ir skausmas nepalaužė – nesukėlė pykčio likusiam pasauliui. Atvirkščiai, – tokį dvasingumą, kokį radau čia, dabar retai kur sutiksi. Pagalvojau, - galbūt, Dievas mus pastatė ant bedugnės krašto tam, kad mes patys ar kiti, mus supantys, suprastume ar bent susimąstytume, jog yra ne tik kūnas, bet ir siela jame, kad iki šiol sureikšmindavome beprasmybes, nepastebėdami svarbiausio, kad nemokėjom džiaugtis tuo, kas mums duota šiandien, ir nekantriai žvelgėm į rytojų, kad... Prieš 4 mėnesius aš drybsojau sodyboj, skundžiausi dėl depresiją varančio vėjo ir laikiau save bene nelaimingiausia pasaulyje. Vyras mane telefonu guosdavo – „Džiaukis, jog gali tinginiauti ir depresuoti dėl vėjo.“. Lengva jam kalbėti, - galvojau tada... Nei jis, nei aš tuo metu nežinojome, jog Dievulis mus jau pastatė ant bedugnės krašto.
Maniškiui prieš 3 mėnesius nustatė tiesiosios žarnos vėžį. II stadija, bet parazitas perforavo žarną, palikdamas didelę tikimybę artimoms metastazėms. Operaciją ir jos komplikacijas (sepsį, žaizdos pūliavimus, ta proga dar 3 operacijas ir t.t.) šiaip taip ištvėrėm. Likusią gyvenimo dalį teks gyventi su stoma (žarna, išvesta į pilvą). Su tuo irgi susitaikėm. Kad tik gyventi... Po savaitės pradėsim chemoterapiją. Pačią švelniausią, nuo kurios plaukai nenukrenta. Tačiau ir tokia jį gali pribaigti, nes gali prikelti sepsį. Apie dar tolimesnę ateitį kol kas neišeina net galvoti. Dienotvarkėje 2 uždaviniai – išgyventi (fiziškai) chemoterapiją ir nepalūžti. Bus nelengva.
Turiu bjaurią manierą domėtis ligomis iki jų pašaknų. Per tuos 3 mėnesius perskaičiau šimtus mokslinių straipsnių onkologine tematika. Matau, jog jie (mokslininkai) šliaužioja patamsyje, nelabai ką suprasdami apie vėžio atsiradimo priežastis ir gydymą. Tai ir slegia, ir guodžia. Guodžia tai, kad ne viskas yra medicinos rankose – šis tas ir mums palikta. Todėl visada yra šansas išgyventi, nepaisant negailestingos statistikos. Visgi ir medicina yra ne visai beviltiška. Per paskutinį dešimtmetį į onkologinius bei genetinius tyrimus įmestos milžiniškos lėšos, ir tai jau duoda vaisius. Iš to, ką perskaičiau supratau, jog teisingą kelią jie jau žino. Antraip Nacionalinio vėžio instituto (JAV) direktorius nebūtų oficialiai pareiškęs, jog 2015 m. vėžys bus visiškai pagydomas. Liko laukti 9 metus...
Pirmam kartui tiek. Laikykimės! Padėsiu, kuo galėsiu. O jūs man jau padėjot.

Sveika,vi Nesakau,kad dziaugiuos,jog prisijungei prie sio skyrelio,nes noretusi,kad visi butu sveiki ir tas pabaisa vezys butu nugaletas,bet sirdis dziaugiasi,kai skaitai protingas mintis.Tai suteikia jegu kovojantiems,ikvepia pasitikejimo.Sekmes jums visokeriopos,jegu ir sveikatytes tavo vyrui.

Viskas bus gerai. Gal ir bus nelengva, mums duota daug. Labai daug, kartais net stebiesi žmogaus sugebėjimu pakliti iš sunkiausių situacijų, atsilaikyti, linkiu jums kuo lengviausio kelio išgijimo link.

Labas, rekia operuot gimdos kaklelį. Rado kažkokių pakitimų, kaip supratau, dar ne vėžys, bet priešvėžiniai pakitimai. Tačiau galutinai paaiškėtų tik ištyrus po operacijos. Sužinojau prieš mėnesį, bet kažkokia atmetimo reakcija gavosi - žianu, kad blogai, kad reikia nedelsti, bet kažkaip ir nustumiu tą žinią į antrą planą tuo pat metu. Dabar jau "atsičiuchinau". Ryt pas gydytoją einu siuntimo į onko. Bijau.

Cia pati geriausia maniera . Aisku onkologinio gydytojus uzknisau juodai su savo klausimais ir domejimusi. Bet kai zinai apie liga daug, gali tureti kazkokia vilti, kuria musu daktarai linke atimti. Mano mamai Panevezy ginekologiniam skyriuj, kuriame rado vezi, gydytoja pasake "jums 3 stadijos vezys, tai jums dabar belieka tik gyvenima susitvarkyti". zodziu liepe graba nusipirkti. Onkologiniam pasake kad faktiskai neisgydoma mamos stadija, bet jei labai pasiseks, galima dar pagyventi. O po to buvo sekminga oreracija, internete apsisvieciau kad su tokia stadija 15 proc. vidutiniskai isgyvena 5 metus be vezio atsinaujimo (t.y. ilgalaike remisija, po to maza tikimybe kad atsinaujins). O kodel taip negali buti musu atveju? Ir operaves daktaras dabar jau kalba optimistiskai. sekminga operacija, plius kiti jau anksciau rasiau privalumai, plius jaunas mamos amzius (reiskia lengviau pernes chemoterapija, organizmas lengviau atsistatys) ir plius tai kad tikrai gydomes tokiais vaistais kokiais gydo visam civilizuotam pasauly (o norejo gydyti prastesniais!!!! Issireikalavau - tai aciu dievui kad visai neseniai leido paklitakseliu gydyti pirmini isplitusi kiausidziu vezi!!!!!)
Tai vat dabar su mama turime vilti, kad dar tikrai viskas gali buti gerai, jei labai pasiseks, jei organizmas nores kovoti ir jei mes jam padesime. Visada reikia tureti vilti, nors ir labai maza, bet vilti. Ta viltis padeda istverti ir as manau kad tos vilties turejimas netgi gydo

Ačiū visoms.

Stiprybės Vi tokioms nelaimėms ir šeimos išbandymams užgriuvus. Aš irgi panaši buvau "niurzglė", tai dabar į gyvenimą visai kitom akim su vyru žiūrim. Mažiau pykčio ir kitų blogų jausmų, daugiau gerumo, šilumos ir meilės. Aišku, buvo ir būna sunkių minučių, bet svarbiausia tikėti, kad įveiksi ligą ir ji niekada neatsinaujins.



Mano mamai irgi buvo radę, bet pagėrė gerą pusmetį kažkokius vaistus ir tfu tfu tfu... viskas gerai, tik tikrintis reik dažniau. Stiprybės

niu nors aš nesergu, bet vis paskaitinėju ir pažliumbiu...mano mamukas per tą šūūūū...vėžį nebeturi nei vieno inksto...tai nesvetima ši liga..sėkmės jums visoms..sunku skaityt, kai serga tokios jaunos moterys..

Sveikos (dvasiškai tai jau tikrai)! Ačiū, visoms už šiltą žodį. Linkiu kiekvienoje duotoje dienoje įžvelgti dovaną, tačiau ne tokią, kurios nėra kur kišti.

Prieš gerą mėnesį per A.Žukauskienės laidą („Moterų laimė“?) rodė dvi moteriškes, kurios serga kruties vėžiu: vienos stadija – IV (metastazės plaučiuose, kauluose, kepenyse...), kitos stadijos lyg ir nesakė, bet ją reikėjo tuoj pat gydyti, nors ji buvo nėštukė (5 mėn.). Jų gydymui buvo taikoma bioterapija. Rezultatai, bent tuo metu, kai jas filmavo, atrodė puikūs: nėštukė sėkmingai pagimdė sveiką kūdikį, o antrosios nelaimėlės augliai susitraukė 75%, nors gydymas dar buvo tik įpusėjęs. Pinigėlius gydymui skyrė valstybė, o pinigėliai, reikia pasakyti, stačiai beprotiški. Anyway, po šitokios laidos nusprendžiau, jog kruties vėžys gydomas gan sėkmingai, jei turi... pinigėlių. Ar tikrai? Ar matėte šitą laidą? Ar bent girdėjote apie tokius vaistus?

Švieselė, taip, su brangiausiu turėsime problemų. Matėte filmuką apie begemotą, kuris bijojo skiepų? Tai apie maniškį. Silpni tie vyrukai... Tad mums tenka būti stipresnėmis nei iš tiesų esame. Laikykimės!

Adis, kaip gydosi Kaune? Iš to, ką čia skaičiau apie paskutinius pačios tyrimus, Paryžius, atrodo, yra neišvengiamas.

Sveikos, visos. Seniai berašiau, bet vis paskaitinėju, kaip kam sekasi. Grįžtu su blogom naujienom, mano vyrui, po beveik trijų metų pripažino recidyvą. Tik kas pikčiausia, radiologė įpylė diagnozę - jokių pakitimų, o chirurgas iškarto pamatė net 1 cm pokytį. Tai vat taip, laukia chemoterapijos kursas, gal būt operacija. Labai buvo sunku vėl grįžti į nerimo, baimės ir netikrumo būseną. Gyvenom pamiršdami ligą, kuri išlindo pačiu netinkamiausiu metu. Jau buvau patikėjusi, kad ji atsitraukė.