Onkologinės ligos 3

Liūdnos tavo žinios Lip. Širdį suspaudė beskaitant. Laikykis mieloji, tavo dvasios ir sielos ramybė, jei įmanoma kalbėti apie ją tokiu metu, turbūt būtų pats geriausias pagalbininkas tau ir tavo mamai. Stiprybės.

Adis,aciu uz palaikyma.Mama viska puikiai supranta,as to nezinojau.Ji vis man sake,kad viskas bus gerai, o su savo seserim kalbejo,kad jaucia,kad jai baigiasi gyvenimas.Ji matyt, mane taip padrasinti norejo.Bet gi matosi viskas.Baisu,tikrai sunku matyti nykstanti zmogu tavo akyse.Kazkodel visi man reiskia uzuojauta,siulo visokiu raminanciu,atpalaiduojanciu.Bet as nenoriu,bandau be jokios chemijos pati susitvarkyti.Bet kodel tik man siulo?Kodel neklausia,kaip mama jauciasi, o ne as?Juk dabar svarbiau ji.....Buvau pas viena gydytoja,tai ji mane kelias valandas ramino,nes mane ziauriai sazine griauzia,kad mama guldysiu i slaugos ligonine.Beje,dauguma vyresnes kartos zmoniu mane net smerkia uz tai.Bet as neturiu kitos iseities - man tai irgi reikia gyventi,du vaikus uzauginti dar.Kai suzinojo apie mamos liga - dauguma pazistamu apskritai "pasiplove"...vienintele mamos sesuo dar padeda,bet ir ji nelabai gali,nes jos marti numete jai maza vaikeli, o pati gyvena sau....
Ir tik dabar pradejau suprasti,kad visiskai neverta nervintis del visokiu smulkmenu,del kuriu iki siol nervinausi,kad reikia tiketi,o svarbiausia sveikai maitintis,daugiau sypsotis ir visiems atleisti,bei prasyti kitu atleidimo.
Laikykites visos sveikatos ir laimes.
Man visa savaite atrodo,kad as didiziausia ligonine - lyg ir kepenys, lyg galva ziauriai skauda, visur maudzia...
Beje,visalaik sutikdavom nuostabius gydytojus.Tik man onkologiniame komisija padare labai nemalonu ispudi - kol laukeme kabinete,gydytojai juokesi,pokstavo,i mus visai nekreipe demesio.Gal tik po 10 min nustebe paziurejo i mama ir paprase ja isvezti,kad galetu pakalbeti su manim.O plauciu gydytoja nuostabi - tikrai labai daug laiko skyre man,nors uz duru lauke daug zmoniu.Issiklausinejau visko ir ji su didiziausia kantrybe kalbejosi su manimi .

Lip, nesijausk kalta šioje situacijoje. Ji ištikrųjų sudėtinga. Kaip tu žiūrėsi, koks bus tavo požiūris, taip ir tu jausies. Kadangi pati sergu, galiu pasakyti kaip svarbu, kai aplinkiniai (patys artimiausi žmonės) nepraranda realybės jausmo ir yra tvirti. Man nuo to pačiai lengviau. Jų sielvartas ir draskymasis tik alintų mane ir slėgtų. Manau, kad tavo mamai matyti tave susikaupusią ir tvirtą yra smagiau. Taip jau yra, kad anksčiau ar vėliau mes išsiskiriame su savo artimaisiais, iš tiesų tai labai sunku. Mano močiutė, ačiū dievui, kol kas vienintelis artimas žmogus iškeliavęs Anapilin, buvo 98 metų. Sunku buvo su ja skirtis, nors, atrodo nugyveno tikrai gražų ir ilgą gyvenimą. Dar ir dabar jaučiu jos trūkumą, nors tai įvyko prieš dešimt metų... Buvau šalia jos, slaugiau kiek galėjau. Tikrai labai buvo sunku. Gelbėjo tik tai, kad ji suvokė ir priėmė nuolankiai savo kelionės pabaigą. Močiutė sakė visi mes lygūs prieš ją - mirtį - ir ubagai ir karaliai.
Pakalbėk su mama, kaip ji žiūri į slaugos ligoninę. Tikiuosi supranta tavo sprendimą, mamos linki savo vaikams gero, ar jiems keli ar keliasdešimt metų. Juk tu neišsižadi savo mamos, ją lankysi ir rūpinsies kiek tik galėsi. Kad tik gautumėte slaugos ligoninę! Aišku, tai ne namų aplinka, bet jeigu aplinkybės tokios...
Visada sakiau, kad tiems, kurie šalia yra sunkiau...Rūpinkis savimi, vaikais ir mama ir lai būna šios ateinačios šventės, nors ir liūdnos, bet kartu ir džiugios ir išskirtinės, pajusk gyvenimo pilnatvę dėl savęs, savo vaikų ir mamos. Linkiu tau to iš visos širdies.

Lip, ir tikėk stebuklais. Jų būna.

LiP, stiprybes tau.

Lip,
Labai norėčiau ką nors pridurti,paguosti ar sustiprinti,bet geriau kaip Adis, turbūt, jau nepasakysiu.Tiesiog priesidedu prie jos žodžių

Pati esu didelė pesimistė ir žinau,kad per šventes būna dar sunkiau,bet žmonės skirtingi,tikuosi tu ir tavo mamytė rasit savyje jėgų pasidžiaugt visu tuo ką turit gero

Aciu jums visoms.
Mama ir pati nori i ligonine,bent taip sako.Nezinau,ka ji viduje galvoja,nes ne vienu raumeneliu neparodo.Ji zino,kad jau antradieni eisiu i darba,tai labai bijo pasilikti viena.Iki pietu ateis mano buvusi anyta.Po pietu jau vaikai pareis is mokyklos.Ziuresim.Kol mama dar neprarado samones,tai bandysim prastumti dienas.Tuoj vaikams atostogos.O be to priesventines dienos,gal ir is darbo trumpam nusimuilinsiu.Gerai,kad kolege ir virsininkas labai supranta,tai vis "pridengia" mane.
Vis mamai pajuokauju-matai,reikejo daugiau vaiku prigimdyti,butu ,kas pagelbeja.

Gal cia yra tokiu,kurie slaugo jau beviltiskai serganti zmogu?

Mano mama slaugo tėtę, jam irgi plaučių vėžys, nepalieka vieno namuose nei kiek. iki tualeto dar šiaip ne taip nuveda. Gerai, kad mama nedirba, nors iš kitos pusės, tai labai pavargsta, nes tėvukas sunkus, o ir pakelt jį reikia.
gal pabandyk sau nedarbingumą lapelį susiveikt, kad kurį laiką galėtum mamą paslaugyti. Be to dar yra teikiama tokia paslauga kaip lankomoji priežiūra (kiek už ją reik mokėti ir ar išvis reik mokėti priklauso nuo pajamų).

Stebuklų būna... Jais nepradėjau tikėti iki tol kai mano vyras nepasveiko po vėžio. Jam buvo trečia stadija. Nebedaug jam butu buvę likę gyventi jei ne laiku pastebėta. Daug iškentėm. Gydymas stipria chemija, reanimacija dviem savaitėm po kurios atrodė kad nebeišsikapstys ir AČIŪ Dievui viskas gerai. O prieš metus iki vyro ligos praradau tėvelį, kuris mirė nuo vėžio. Tad nenuostabu kad buvau šoko būsenoj kai sužinojau kad vyrui vėžys. Dukrytei tebuvo trys mėnesiai ir jau tikrai netikėjau stebuklais. Pykau ant viso Pasaulio. Ir kartoju dar kartą ĄČIŪ Dievui mūsų maldas išklausė. Kolkas vėžio ląstelių nebėra.



Aš su mama kartu slaugiau tėtį apie pusantro mėnesio. Nepasitraukdavom nuo jo nė sekundei. Vėliau net iki toleto nenueidavo tad buvom radę gerą išeitį. Beabejo kad abi žiauriai pavargdavom, bet ko nepadarysi dėl mylimo žmogaus. Mama porai valandų nulėkdavo į darbą, o aš nulėkdavau į universitetą tik kontolinius parašyti.

Aš slaugiau mamą. iki pat mirties, nes labai nenorėjo likti ligoninėje. Pasiėmiau normalias eilines atostogas, bet šiaip tai yra dar ir "slaugos biuletenis", nežinau ar būčiau gavusi.. slaugos ligoninė - nieko bloga, senesniems žmonėms asociacijos gal nekokios, betgi tau ir savo gyvenimu reikia gyventi, juolab vaikai...
tai kad užuojautą reiškia tau - niekjo nuostabaus.. sergantis - merdėjantis žmogus atranda savy kažkokį kitą matavimą, žodžiai tampa nebesvarbūs.. o tau - didelės stiprybės, pasisakyk žmonėms, kurie tau svarbūs, kad tau irgi reikalingas jų rūpestis.. bendravimas, gal.. bent jau man taip buvo.. buvome kaime dviese su tėčiu, tėtis tiesiog nustojo kalbėtis, bandžiau iš to skausmo sąstingio išvęsti, mama tai su sąmone - manęs bijanti, pamačiusi - rėkia, tai be jos... po savaitės pradėjo važiuoti stogas..
tik po to, kai atvažiavo draugė, tiesiog su manimi pabūti, truputį rįžau į realybę...

STIPRYBĖS TAU

Lip,suprantu tave,nes man paciai teko ta pati pergyvent.Dabar tu susitaikei,bet man ir po daugelio metu labai truksta mamos.Laikykis,jegu tau dar prireiks.Ne uzpyk,bet manau reik prasyt,kad dievulis duotu kuo maziau kanciu ir melst stebuklo.O,jei jam nebus lemta ivykt,lai pasiima tavo mamyte pas save ir nekankina.Stiprybes tau.