, o sūnus tai jau tikrai neis su jos mama šnekėtis, nes pirmiausiai jam tai atrodo kvaila ir tiek (na pamanyk pakvailioja su tais peiliukais), o antra jis irgi mano, kad jos mama nėra maloni moteris.Tai vat taip ir gyvenu su svetimu galvos skausmu
norėjau mokykloje pasakyti, bet taip ir neišdrįsau, nes bijau, kad dar labiau sugadinsiu merginai gyvenimą. O dėl mamos tai kaip suprantu ji labai nesutaria su mama. Geriau sutaria su tėvu, bet jei aš kviesiu tėvą puodeliui kavos tai bijau, kad galiu būti netaip suprasta , o sūnus tai jau tikrai neis su jos mama šnekėtis, nes pirmiausiai jam tai atrodo kvaila ir tiek (na pamanyk pakvailioja su tais peiliukais), o antra jis irgi mano, kad jos mama nėra maloni moteris.
Tai vat taip ir gyvenu su svetimu galvos skausmu
, o sūnus tai jau tikrai neis su jos mama šnekėtis, nes pirmiausiai jam tai atrodo kvaila ir tiek (na pamanyk pakvailioja su tais peiliukais), o antra jis irgi mano, kad jos mama nėra maloni moteris.Tai vat taip ir gyvenu su svetimu galvos skausmu
QUOTE(gitulia @ 2013 04 17, 23:54)
Gal ne paciai ta mama kavos puodelio kviesti, kad sunaus nepadaryti bendraamziu/merginos akyse skundiku ar mamytes vaikeliu, kuris savo mamai isdave drauges paslapti, bet paskatinti pati sunu pasikalbeti su drauges mama.
Na turbut mes skirtinguose pasauliuose gyvename, nes as esu isitikinusi, jog tai neimanoma
Ramu ramu>> jus pakliuvote I nepavydetina situacija. Taip gal cia viskas nerimta "pakvailios ir praeis tai mergaitei", bet isivaizduokite blogiausia varianta..kas tada? Kaip jusu sunus tai isgyvens, kaip jus pergyvensite galvodama, jog turejote galimybe tam uzkirsti kelia, bet to nepadarete? Bandyti kalbetis su ta mergina, ar versti savo sunu kazkaip teisingai su ja bendrauti, taip pat ne iseitis, nes jai reikia specialistu pagalbos. Galbut kaip nors paciai merginai bandyti iskiepyti suvokima, kad kai turi problemu, reikia kreiptis I daktara, bet klausimas kaip tai padaryti neizeidziant ir neatbaidant dar labiau...
QUOTE(Wunderbar @ 2013 04 19, 13:55)
Na turbut mes skirtinguose pasauliuose gyvename, nes as esu isitikinusi, jog tai neimanoma
Na ko gero, kad skirtinguose, turiu gyvu pavyzdziu, kurie tikrai laisvai su draugu tevais bendrauja ir man tai atrodo normalu.
Aisku viskas priklauso nuo vaiku amziaus, jei jau paaugliai, tai jie tikrai pakankamai protingi ir samoningi, ir bendrauti su suaugusiais moka. Kitas klausimas, jei vaikinas nesutaria, nemegsta merginos seimos, tada tikrai nekalbes.
QUOTE(gitulia @ 2013 04 19, 16:45)
Na ko gero, kad skirtinguose, turiu gyvu pavyzdziu, kurie tikrai laisvai su draugu tevais bendrauja ir man tai atrodo normalu.
Aisku viskas priklauso nuo vaiku amziaus, jei jau paaugliai, tai jie tikrai pakankamai protingi ir samoningi, ir bendrauti su suaugusiais moka. Kitas klausimas, jei vaikinas nesutaria, nemegsta merginos seimos, tada tikrai nekalbes.
Aisku viskas priklauso nuo vaiku amziaus, jei jau paaugliai, tai jie tikrai pakankamai protingi ir samoningi, ir bendrauti su suaugusiais moka. Kitas klausimas, jei vaikinas nesutaria, nemegsta merginos seimos, tada tikrai nekalbes.
Nezinau, ar esu teisi, bet kazkaip ramuramu pasirasius, kad sunus 99 gimimo, taigi 14 metuku gaunas. Pilnai sutinku, kad kai "paauglys" 16-18 metu amziaus, tai gal ir imanoma, bet jeigu paaugliui tik 14 ir draugyste ga tik trunka menesi kita...
Jei 14 m. sutinku, kad dar ne tas amzius. Ir jei mergaitei tik tiek metuku, tada ko gero vis tik mamai reiketu pranesti Nors kazkaip idomiai atrodo, negi gali pati mama nematyti supjaustytu vaiko ranku, nuo toku dalyku jug ir randai lieka.
Nors kazkaip idomiai atrodo, negi gali pati mama nematyti supjaustytu vaiko ranku, nuo toku dalyku jug ir randai lieka.
Taip mano sūnui 13 ir jo draugei 13. Man irgi keista, kad niekas nemato supjaustytų rankų Nors manasis sako, kad toje klasėje ji ne vienintelė, kuri pjaustosi. O kad nesimatytų randų vilki rūbus ilgom rankovėm, nešioja daug apyrankių.
O aš žinokit prisidirbau. Ketvirtadienį buvau mokykloje ir pasakiau auklėtojai, kad tokie dalykai vyksta klasėje. Vardų nesakiau ir paprašiau, kad tai būtų kaip ir paslaptis, kad nesakytų mano sūnui, kad aš apie tai papasakojau, bet per klasės valandėlę pakalbėtų apie pavojus, apie žalą, padiskutuotų. Tai įsivaizduojat: penktadienį parėjo sūnus iš mokyklos ir klausia manęs ar aš auklėtojai viską papasakojau? Aš žado netekau. Kas beliko teko prisipažinti. Sako išsikvietė jį auklėtoja su socialine ir liepė vardus pasakyti. Tai jis ir pasakė. Dabar laukiu rezultatų
Nors manasis sako, kad toje klasėje ji ne vienintelė, kuri pjaustosi. O kad nesimatytų randų vilki rūbus ilgom rankovėm, nešioja daug apyrankių. O aš žinokit prisidirbau. Ketvirtadienį buvau mokykloje ir pasakiau auklėtojai, kad tokie dalykai vyksta klasėje. Vardų nesakiau ir paprašiau, kad tai būtų kaip ir paslaptis, kad nesakytų mano sūnui, kad aš apie tai papasakojau, bet per klasės valandėlę pakalbėtų apie pavojus, apie žalą, padiskutuotų. Tai įsivaizduojat: penktadienį parėjo sūnus iš mokyklos ir klausia manęs ar aš auklėtojai viską papasakojau? Aš žado netekau. Kas beliko teko prisipažinti. Sako išsikvietė jį auklėtoja su socialine ir liepė vardus pasakyti. Tai jis ir pasakė. Dabar laukiu rezultatų
QUOTE(ramuramu @ 2013 05 06, 09:00)
Taip mano sūnui 13 ir jo draugei 13. Man irgi keista, kad niekas nemato supjaustytų rankų Nors manasis sako, kad toje klasėje ji ne vienintelė, kuri pjaustosi. O kad nesimatytų randų vilki rūbus ilgom rankovėm, nešioja daug apyrankių.
O aš žinokit prisidirbau. Ketvirtadienį buvau mokykloje ir pasakiau auklėtojai, kad tokie dalykai vyksta klasėje. Vardų nesakiau ir paprašiau, kad tai būtų kaip ir paslaptis, kad nesakytų mano sūnui, kad aš apie tai papasakojau, bet per klasės valandėlę pakalbėtų apie pavojus, apie žalą, padiskutuotų. Tai įsivaizduojat: penktadienį parėjo sūnus iš mokyklos ir klausia manęs ar aš auklėtojai viską papasakojau? Aš žado netekau. Kas beliko teko prisipažinti. Sako išsikvietė jį auklėtoja su socialine ir liepė vardus pasakyti. Tai jis ir pasakė. Dabar laukiu rezultatų
Nors manasis sako, kad toje klasėje ji ne vienintelė, kuri pjaustosi. O kad nesimatytų randų vilki rūbus ilgom rankovėm, nešioja daug apyrankių. O aš žinokit prisidirbau. Ketvirtadienį buvau mokykloje ir pasakiau auklėtojai, kad tokie dalykai vyksta klasėje. Vardų nesakiau ir paprašiau, kad tai būtų kaip ir paslaptis, kad nesakytų mano sūnui, kad aš apie tai papasakojau, bet per klasės valandėlę pakalbėtų apie pavojus, apie žalą, padiskutuotų. Tai įsivaizduojat: penktadienį parėjo sūnus iš mokyklos ir klausia manęs ar aš auklėtojai viską papasakojau? Aš žado netekau. Kas beliko teko prisipažinti. Sako išsikvietė jį auklėtoja su socialine ir liepė vardus pasakyti. Tai jis ir pasakė. Dabar laukiu rezultatų
Auklėtojai tai į snukį duot maža.
Žiūriu ir vėl tema išlindo į viršų. Negalėjau nesusikurti anketos ir nepapasakoti, kaip aš gyvenu dabar. Taigi, jau 3 su puse metų praėjo. Nors rašiau prieš 5 mėnesius, bet ir per tiek laiko viskas pasikeitė. Taip, tai aš. Ta pati Taškė. Tik dabar man nebe 15, man 18. 
Nežinau, ar kam įdomu, bet gal kadanors kam pravers, kaip mano gyvenimas susiklostė per tiek laiko. Taigi, tais metais apie gruodžio mėnesį mano draugė mokykloje papasakojo psichologei apie tai, kad aš save žaloju. Prasidėjo tampymai po psichologes ir panašiai. Žinojau, kad galiu gauti pagalbą, bet jos atsisakiau. Įnykau į dar didesnį savęs žalojimą. Be abejo sužinojo ir mama. Ir žinot ką? Manau neveltui bijojau jai sakyti, nes tuomet ji mane išvadino debile/psiche ir pasakė, kad jai gėda turėti tokią dukrą. Po ilgų pykčių, aprimau. Nesikreipiau jokios pagalbos, mama tikrindavo rankas, nuolat buvau prižiūrima. Tačiau po kurio laiko tikrinimas baigėsi ir pasiekus 16 metų vėl viskas prasidėjo iš naujo. Po to laiko niekas nebesužinojo apie tai, kad aš vėl save žaloju, bet pati puoliau į kažkokią neviltį. Verkdavau be sustojimo, su niekuo nebendraudavau, tiesiog užsidariau savyje ir kęsdavau kažkokį nežmonišką skausmą. Ir vis dėlto tai nebuvo, kaip dauguma sakė paaugliškas išsišakojimas ar dėmesio trūkumas, todėl, kad visa ta savižala privedė prie bandymo nusižudyti.. Po šio įvykio daug kas pasikeitė mano gyvenime, tačiau vėl užėjo antras toks pat periodas, vėl bandymas nusižudyti. Abu kartus per plauką likau gyva. Kreipiausi ir pas psichologę (pati tai padariau), bet išsigandau jos versijų ir tiesiog pabėgus, nebegrįžau. Bet. Vieną dieną lyg kažkoks smūgis trenkė mano galvon. Nusprendžiau sustabdyti viską. Paskutinis susižalojimas ir buvo prieš 5-6 mėnesius. Ką aš nuveikiau? Pakeičiau mokyklą, susiradau daaaaaaug naujų draugų, pamylau save, atradau save savanorystėje, tiesiog turiu daug veiklos, norų, siekių į ateitį. Šiemet baigiu mokyklą, todėl visom keturiom kabinsiuosi link savo svajonių, t.y. link medicinos studijų. . Aišku per tuos tris metus ir dar daug esu patyrus sukrėtimų ir baisių įvykių, bet nemanau, kad reikia čia plėstis. Kaip jaučiuosi šiandien? Esu laiminga, nuoširdžiai laiminga, mylinti bei mylima. Man nieko nebetrūksta. Tik, aišku, labai dažnai mano širdelę kažkas spaudžia ir vis kažko viduj trūksta, kartais dar nubraukiu ašarą. Vis dėlto praeities šitie įvykiai tikrai dar seka paskui mane, todėl tikrai po visų egzaminų ieškosiuos pagalbos ir šį kartą niekur nebepabėgsiu.
Nežinau, ar kam įdomu, bet gal kadanors kam pravers, kaip mano gyvenimas susiklostė per tiek laiko. Taigi, tais metais apie gruodžio mėnesį mano draugė mokykloje papasakojo psichologei apie tai, kad aš save žaloju. Prasidėjo tampymai po psichologes ir panašiai. Žinojau, kad galiu gauti pagalbą, bet jos atsisakiau. Įnykau į dar didesnį savęs žalojimą. Be abejo sužinojo ir mama. Ir žinot ką? Manau neveltui bijojau jai sakyti, nes tuomet ji mane išvadino debile/psiche ir pasakė, kad jai gėda turėti tokią dukrą. Po ilgų pykčių, aprimau. Nesikreipiau jokios pagalbos, mama tikrindavo rankas, nuolat buvau prižiūrima. Tačiau po kurio laiko tikrinimas baigėsi ir pasiekus 16 metų vėl viskas prasidėjo iš naujo. Po to laiko niekas nebesužinojo apie tai, kad aš vėl save žaloju, bet pati puoliau į kažkokią neviltį. Verkdavau be sustojimo, su niekuo nebendraudavau, tiesiog užsidariau savyje ir kęsdavau kažkokį nežmonišką skausmą. Ir vis dėlto tai nebuvo, kaip dauguma sakė paaugliškas išsišakojimas ar dėmesio trūkumas, todėl, kad visa ta savižala privedė prie bandymo nusižudyti.. Po šio įvykio daug kas pasikeitė mano gyvenime, tačiau vėl užėjo antras toks pat periodas, vėl bandymas nusižudyti. Abu kartus per plauką likau gyva. Kreipiausi ir pas psichologę (pati tai padariau), bet išsigandau jos versijų ir tiesiog pabėgus, nebegrįžau. Bet. Vieną dieną lyg kažkoks smūgis trenkė mano galvon. Nusprendžiau sustabdyti viską. Paskutinis susižalojimas ir buvo prieš 5-6 mėnesius. Ką aš nuveikiau? Pakeičiau mokyklą, susiradau daaaaaaug naujų draugų, pamylau save, atradau save savanorystėje, tiesiog turiu daug veiklos, norų, siekių į ateitį. Šiemet baigiu mokyklą, todėl visom keturiom kabinsiuosi link savo svajonių, t.y. link medicinos studijų. . Aišku per tuos tris metus ir dar daug esu patyrus sukrėtimų ir baisių įvykių, bet nemanau, kad reikia čia plėstis. Kaip jaučiuosi šiandien? Esu laiminga, nuoširdžiai laiminga, mylinti bei mylima. Man nieko nebetrūksta. Tik, aišku, labai dažnai mano širdelę kažkas spaudžia ir vis kažko viduj trūksta, kartais dar nubraukiu ašarą. Vis dėlto praeities šitie įvykiai tikrai dar seka paskui mane, todėl tikrai po visų egzaminų ieškosiuos pagalbos ir šį kartą niekur nebepabėgsiu.
Kaip džiugu skaityti, kad tu suradai žmones, kurie tave myli, supranta ir palaiko. Gyvenime bus dar daug ir praradimų ir nesusipratimų, kartais tikrai atrodys, kad žemė vėl slysta iš po kojų, bet laikykis ir tikėk, kad kiekvienam žmogui yra duodama tiek kiek jis gali pakelti. Sėkmės tau laikant egzaminus ir siekiant pasirinkto gyvenimo tikslo. Manau, kad medicinos studijos tau kaip tik labai tinkamos, nes tu manyčiau esi labai jautrus žmogus. O tokios profesijos žmonėms kaip tik labai trūksta jautrumo kito žmogaus skausmui
QUOTE(ramuramu @ 2013 05 22, 08:27)
Kaip džiugu skaityti, kad tu suradai žmones, kurie tave myli, supranta ir palaiko. Gyvenime bus dar daug ir praradimų ir nesusipratimų, kartais tikrai atrodys, kad žemė vėl slysta iš po kojų, bet laikykis ir tikėk, kad kiekvienam žmogui yra duodama tiek kiek jis gali pakelti. Sėkmės tau laikant egzaminus ir siekiant pasirinkto gyvenimo tikslo. Manau, kad medicinos studijos tau kaip tik labai tinkamos, nes tu manyčiau esi labai jautrus žmogus. O tokios profesijos žmonėms kaip tik labai trūksta jautrumo kito žmogaus skausmui
Ačiū.
Iš tiesų, gal ir džiaugiuosi, kad man tiek visko teko išgyventi. Vaikystėje tikrai buvau blogas, kitų skausmui abejingas vaikis. Manau, kad visi šitie įvykiai, privertė pasikeisti. Tikrai tapau jautri kitų skausmui ir visada esu pasiruošusi ištiesti pagalbos ranką kitiems. Ir jaučiu didelį malonumą tai darydama. Manau, kad supratau, jog mano gyvenimo prasmė yra padėti kitiems. Visiems keista ir niekas nesupranta, kaip įmanoma gyventi dėl kitų, o ne dėl savęs. Bet man yra būtent taip. Jei tik pasineriu į savo gyvenimą ir pradedu rūpintis tik savimi, užeina beprasmybės jausmas. Bet kai tik pakeliu sparnus ir turiu galimybę kažkam kažkuo pagelbėti jaučiuosi fantastiškai.
Turbūt viena SM narė ir padėjo man tai pasiekti. Ji man pasiūlė keliauti savanoriauti į gyvūnų prieglaudą. Būtent nuo tada ir pradėjau atrasti save. Gaila, ji išsiregistravo, nes esu BE GALO jai dėkinga. Ir taip keista, čia prieš 3 metus, kai kurios narės numetė psichologinių pagalbų telefonų numerius, iš tiesų dėkinga aš jom, nes esu skambinus, ir ne kartą, ir tikrai padėjo. O dabar aš pati TIKRAI ketinu ten keliauti savanoriauti.
labai džiugu, kad tu dabar padedi kitiems 
ir manau, kad tik toks žmogus, kuris tiek išgyveno gali lengviau suprasti kitus, kurie kenčia, kuriems reikia pagalbos ir jiems ištiesti pagalbos ranką. O gyvenime laimingiausias ir būni kai pamatai, kad padėjai kitam. Kažkada padėjau SM dalyvės, nes jos pergyveno dėl tavo bėdų, galvoju kas galėtų tau padėti nebežaloti savęs ir jų patarimai padėjo tau tapti tuo kuo dabar esi. Tu esi tikra šaunuolė su kuo tave ir sveikinu
ir manau, kad tik toks žmogus, kuris tiek išgyveno gali lengviau suprasti kitus, kurie kenčia, kuriems reikia pagalbos ir jiems ištiesti pagalbos ranką. O gyvenime laimingiausias ir būni kai pamatai, kad padėjai kitam. Kažkada padėjau SM dalyvės, nes jos pergyveno dėl tavo bėdų, galvoju kas galėtų tau padėti nebežaloti savęs ir jų patarimai padėjo tau tapti tuo kuo dabar esi. Tu esi tikra šaunuolė su kuo tave ir sveikinu
Labas Taške. Šiandien netikėtai nusprendžiau čia užsukti ir pamačiau, kad parašei kaip tau sekasi. Buvo smalsu kaip susiklostė tavo gyvenimas, nes 2009 metais aš vadinausi balvane, šiandien slepiuosi po Šaltpusnio vardu.
Labai dėl tavęs džiaugiuosi ir manau esi tikra šaunuolė! Medicina puiki sritis, kur galėsi padėti labai daug žmonių!
Šaunuolė!!!
Šiandien netikėtai nusprendžiau čia užsukti ir pamačiau, kad parašei kaip tau sekasi. Buvo smalsu kaip susiklostė tavo gyvenimas, nes 2009 metais aš vadinausi balvane, šiandien slepiuosi po Šaltpusnio vardu.Labai dėl tavęs džiaugiuosi ir manau esi tikra šaunuolė! Medicina puiki sritis, kur galėsi padėti labai daug žmonių!
Šaunuolė!!!
