QUOTE(Taškė. @ 2009 10 04, 16:55)
Aš taip tikrai nemanau. 
Man dar nėra kliedesių, haliucinacijų, sumažėjusio miego poreikio ir kitų šiai ligai būdingų simptomų. Nu išskyrus, kad save žaloju..
Bet tikrai nėra nieko panašaus į šizoafektinį sutrikimą.
Man dar nėra kliedesių, haliucinacijų, sumažėjusio miego poreikio ir kitų šiai ligai būdingų simptomų. Nu išskyrus, kad save žaloju..
Bet tikrai nėra nieko panašaus į šizoafektinį sutrikimą.
Šizoafektinis ir šizofrenija nėra tapatu, nors aišku negydant, išsivystys ir šizofrenija. Šizoafektiniam sutrikimui nėra būdingos haliucinacijos, kliedesiai ir pan.
Vieni esminių požymių:
prasideda paauglystėje, stiprus noras save žaloti, baimė palikti kažko neužbaigto, ko pasekoje dedami taškai net pavadinimuose (beje, nickas jau irgi pakankamai iškalbingas), kategoriškas atsisakymas pripažinti ligą.
QUOTE(Taškė. @ 2009 10 14, 18:08)
Nu nėra man jokio šizoafektinio sutrikimo...
Taškute,
suprantu, kad psichiatrinės diagnozės - gasdinančiai skambantis dalykas
... tačiau turint omenyje tavo bėdelės mąstus ir specialistų praktinę patirtį...mums tikrai labai norėtųsi, kad išsaugodama savo tikėjimą savo jėgomis tu vis dėl to dar pasitelktum į pagalbą ir tuos, kurių pašaukimas yra tau padėti. Surasti specialistą, užregistruoti tave konsultacijai - viskas yra padaroma, tu tik pasakyk 
(na ir tau artimas suaugęs žmogus, tave palydėsiantis irgi būtų ne pro šal...kas tai galėtų būti, kaip manai, gal teta?).besirūpinanti tavimi
bitė
QUOTE(Taškė. @ 2009 09 19, 15:36)
Sveikos mamos. Turiu problemą ir nežinau kaip su tuo kovot.
Pats pirmas kartas buvo prieš 4 mėnesius. Grįžau iš mokyklos. Vėl blogos nuotaikos, vėl problemos mokykloje... Namie buvau viena. Jaučiausi siaubingai... Staiga mano akys užkliuvo už aštrių žirklučių... Norėjau susipjaustyt, tačiau neišėjo... Vėliau atėjo vasara... Per ją savęs nei karto nepaliečiau. Pažadėjau sau, kad niekada savęs nežalosiu, maniau, kad pažadą išpildžiau...
Tačiau, vėl mokykla... Vėl pykčiai su tėvais.. Taigi, gavau britvutes.. Susipjausčiau rankas(bet ne venas, nors ir jas bandžiau, tačiau išsigandau) būdama tiesiog blogos nuotaikos.. Vėl pažadėjau nebesipjaustyt. Tačiau, kai netekau savo augintinio vėl tai padariau.... Abi rankos buvo supjaustytos.. 2 savaitės savęs neliečiau, tačiau šiandien vėl susipjausčiau.. Supratau, kad nebegaliu savęs valdyt, nebegaliu nustot... Labai bijau, kad pamatys mama ar draugai(viena draugė jau žino..), bijau, jų reakcijos, bijau, kad mane smerks..
Patarkit, ką daryt?
Pats pirmas kartas buvo prieš 4 mėnesius. Grįžau iš mokyklos. Vėl blogos nuotaikos, vėl problemos mokykloje... Namie buvau viena. Jaučiausi siaubingai... Staiga mano akys užkliuvo už aštrių žirklučių... Norėjau susipjaustyt, tačiau neišėjo... Vėliau atėjo vasara... Per ją savęs nei karto nepaliečiau. Pažadėjau sau, kad niekada savęs nežalosiu, maniau, kad pažadą išpildžiau...
Tačiau, vėl mokykla... Vėl pykčiai su tėvais.. Taigi, gavau britvutes.. Susipjausčiau rankas(bet ne venas, nors ir jas bandžiau, tačiau išsigandau) būdama tiesiog blogos nuotaikos.. Vėl pažadėjau nebesipjaustyt. Tačiau, kai netekau savo augintinio vėl tai padariau.... Abi rankos buvo supjaustytos.. 2 savaitės savęs neliečiau, tačiau šiandien vėl susipjausčiau.. Supratau, kad nebegaliu savęs valdyt, nebegaliu nustot... Labai bijau, kad pamatys mama ar draugai(viena draugė jau žino..), bijau, jų reakcijos, bijau, kad mane smerks..
Patarkit, ką daryt?
Aš irgi turėjau tą pačią problemą prieš keturis gal metus, rankos atrodė tiesiog siaubingai, skausmas fizinis man padėdavo pabėgti nuo psichologinio...
Nežinau kaip save sutramdyt, bet man padėjo tai kad įsimylėjau, sutikau savo gyvenimo vyrą/ vaikiną ir jis man padėjo su tuo
Linkiu ir tau sutikti žmogų kuriam tikrai rupėsi ir kuris tau padės viskame
Ir beje, baigsit čia gąsdint mergina savo kvailom diagnozėm- negi pačios nebuvot paauglės ir taip nedarėt?? nu gal ne taip, o ką kito darėt...
Ypač Lietuvoje-tikrai kas antras paauglys yra mėgines nusižudyti
Arba tik žaloja save, arba prisigeria iki žemės graibymo, arba vaistų prisiryja...nu žodžiu...Tiesa dar galėtu padėti augintinis
turėtum dėl ko gyventi, dėl ko taip nesielgti Ir bėje panelė nesipjauna venų o tik pjaustosi rankas-taigi jau ne viskas taip blogai, ir plius taip kad ji žino kad daro blogai, pripažista tai, ir panašiai...
Ir beje sakyti mamai,( močiutei, tėvui ar draugei) nėra geras sprendimas, ji bereikalo dar labiau suerzins, sako tokiais "ką aš blogo padariau? kaip aš netaip tave auklėjau? kas nutiko? pasišnekam, pasišnekam, pasišnekam...*** ble ***..." Geriau eiti pas psichologą (geriau kad mama apie tai nežinotu) ir išsikalbėti jam...jis žino savo darbą, depresijos apimtą žmogų nenuvaro dar giliau į depresiją savo sapalionėm kas netaip....
Nu ir dar:
1.užsiimk menu: dailės, rankdarbių, muzikos bureliai
2. dėl drąsos gal net drąmos
3. tapk sos-gyvunų pvz. savanorė- jausies reikalinga nuostabiems beglobiams kačiukam ir šuniukam, kuriems gyvenime nenusisekė labiau nei tau
Mano jaunesnioji sesutė turi sunkumų su bendravimu, yra labai pesimistiška, bet būtent ten save atrado, reina kasdien ir neįsivaizduoja savo gyvenimo be tu gyvunėlių
Jei reikia sos-gyvunų ar kitos prieglaudos kontaktu-kreipkit per až, paieškosim kartu
Ir šiaip pasišnekėt galim 
QUOTE(Tamsioji ugnis @ 2009 10 17, 19:31)
Aš irgi turėjau tą pačią problemą prieš keturis gal metus, rankos atrodė tiesiog siaubingai, skausmas fizinis man padėdavo pabėgti nuo psichologinio...
Nežinau kaip save sutramdyt, bet man padėjo tai kad įsimylėjau, sutikau savo gyvenimo vyrą/ vaikiną ir jis man padėjo su tuo
Linkiu ir tau sutikti žmogų kuriam tikrai rupėsi ir kuris tau padės viskame
Ir beje, baigsit čia gąsdint mergina savo kvailom diagnozėm- negi pačios nebuvot paauglės ir taip nedarėt?? nu gal ne taip, o ką kito darėt...
Ypač Lietuvoje-tikrai kas antras paauglys yra mėgines nusižudyti Arba tik žaloja save, arba prisigeria iki žemės graibymo, arba vaistų prisiryja...nu žodžiu...
Tiesa dar galėtu padėti augintinis turėtum dėl ko gyventi, dėl ko taip nesielgti
Ir bėje panelė nesipjauna venų o tik pjaustosi rankas-taigi jau ne viskas taip blogai, ir plius taip kad ji žino kad daro blogai, pripažista tai, ir panašiai...
Ir beje sakyti mamai,( močiutei, tėvui ar draugei) nėra geras sprendimas, ji bereikalo dar labiau suerzins, sako tokiais "ką aš blogo padariau? kaip aš netaip tave auklėjau? kas nutiko? pasišnekam, pasišnekam, pasišnekam...*** ble ***..." Geriau eiti pas psichologą (geriau kad mama apie tai nežinotu) ir išsikalbėti jam...jis žino savo darbą, depresijos apimtą žmogų nenuvaro dar giliau į depresiją savo sapalionėm kas netaip....
Nu ir dar:
1.užsiimk menu: dailės, rankdarbių, muzikos bureliai
2. dėl drąsos gal net drąmos
3. tapk sos-gyvunų pvz. savanorė- jausies reikalinga nuostabiems beglobiams kačiukam ir šuniukam, kuriems gyvenime nenusisekė labiau nei tau
Mano jaunesnioji sesutė turi sunkumų su bendravimu, yra labai pesimistiška, bet būtent ten save atrado, reina kasdien ir neįsivaizduoja savo gyvenimo be tu gyvunėlių
Jei reikia sos-gyvunų ar kitos prieglaudos kontaktu-kreipkit per až, paieškosim kartu Ir šiaip pasišnekėt galim
Nežinau kaip save sutramdyt, bet man padėjo tai kad įsimylėjau, sutikau savo gyvenimo vyrą/ vaikiną ir jis man padėjo su tuo
Linkiu ir tau sutikti žmogų kuriam tikrai rupėsi ir kuris tau padės viskame
Ir beje, baigsit čia gąsdint mergina savo kvailom diagnozėm- negi pačios nebuvot paauglės ir taip nedarėt?? nu gal ne taip, o ką kito darėt...
Ypač Lietuvoje-tikrai kas antras paauglys yra mėgines nusižudyti
Arba tik žaloja save, arba prisigeria iki žemės graibymo, arba vaistų prisiryja...nu žodžiu...Tiesa dar galėtu padėti augintinis
turėtum dėl ko gyventi, dėl ko taip nesielgti Ir bėje panelė nesipjauna venų o tik pjaustosi rankas-taigi jau ne viskas taip blogai, ir plius taip kad ji žino kad daro blogai, pripažista tai, ir panašiai...
Ir beje sakyti mamai,( močiutei, tėvui ar draugei) nėra geras sprendimas, ji bereikalo dar labiau suerzins, sako tokiais "ką aš blogo padariau? kaip aš netaip tave auklėjau? kas nutiko? pasišnekam, pasišnekam, pasišnekam...*** ble ***..." Geriau eiti pas psichologą (geriau kad mama apie tai nežinotu) ir išsikalbėti jam...jis žino savo darbą, depresijos apimtą žmogų nenuvaro dar giliau į depresiją savo sapalionėm kas netaip....
Nu ir dar:
1.užsiimk menu: dailės, rankdarbių, muzikos bureliai
2. dėl drąsos gal net drąmos
3. tapk sos-gyvunų pvz. savanorė- jausies reikalinga nuostabiems beglobiams kačiukam ir šuniukam, kuriems gyvenime nenusisekė labiau nei tau
Mano jaunesnioji sesutė turi sunkumų su bendravimu, yra labai pesimistiška, bet būtent ten save atrado, reina kasdien ir neįsivaizduoja savo gyvenimo be tu gyvunėlių
Jei reikia sos-gyvunų ar kitos prieglaudos kontaktu-kreipkit per až, paieškosim kartu
Ir šiaip pasišnekėt galim Ar suprantat, kur stumiat vaiką su tokiomis kalbomis? Sveikos psichikos žmonės savęs nežaloja. O už kalbas, kad reik slėpt tokius dalykus nuo tėvų, reik į kalėjimą sodint.
QUOTE(Taškė. @ 2009 10 09, 20:43)
nebuk egoistė-Dievas sukurė tave ne tik tam kad gyventum laimingą gyvenimą, o kad veiktum ir kažką naudingo...
nu va pavyzdžiui tu nusižudai-ir kas? kokia iš to nauda? buvai tokia silpna kad negalėjai kentėti, vietoj to kad kovoti..? atnešk naudos pasauliui...gyvunų prieglaudos, vaikų namai- ten gali eiti kiek nori, kada nori ir panašiai- net neįsivaizduoji kaip palengvės...
Esu buvus vaikų namuose- tai tokia laimė kai ateini, o tave atbėga apkabinti burys vaikučiu
jie tokie geri, mieli, visiems reikia meilės o jie juk neturi tėvu, o gal turi, gal jų tėvai žudykai, prostitutės, alkoholikai ir panašiai...jiems blogiau, bet jie moka džiaugtis smulkmenos...Bėje, vaikystėje mokykloje patyriau tiek patyčių kad kasdien galvodavau apie savižudybes, kasdien žliumbiau, visaip bandydavau susirgti ar apsinuodyti, kad galėčiau neeit į mokyklą,...bet viską ištveriau...univere viskas tiesiog tobula, visi nuostabus, niekas nieko neužgaulioja ir pan.
Tereikia ištvert
o kuo daugiau atkentėsi dabar tuo vėliau laimingesnė busi Papildyta:
QUOTE(maraija @ 2009 10 17, 19:40)
Ar suprantat, kur stumiat vaiką su tokiomis kalbomis? Sveikos psichikos žmonės savęs nežaloja. O už kalbas, kad reik slėpt tokius dalykus nuo tėvų, reik į kalėjimą sodint.
Visą tai pati patyriau, todėl žinau...Pastovias patyčias, smurtą, girtą tėvą ir panašiai...
O beje mano pavyzdžiui mama buvo žiauriai prieš psichologus, ir neleido man pas ji eiti...Tam ir yra anoniminės pagalbos linijos, nes ne visada tėvai imsis priemonių, todėl šį darbąreikia palikti specjalistui...
O pati jus turėjot tokių problemų kad galite sakyti ką daryti ir kaip elgtis?
Ir beje, visvien manau pradžioje reikia nueiti pas psichologą-yra nemokamų psichologų, o vėliau į pokalbį pakviest ir mamą...Bėje dauguma motinų išsigąsta siuntimų pas psichologus, neva jų vaikas nėra psichiškai nestabilus ar pan...ir bando situacija taisyti patys, o tai ne visada padeda...
turėjau du draugus tokioje situacijoje, kurių tėvai atsisakė psichologų pagalbos- vienas ju nusižudė, kitas per stebuklą išgyveno iššokęs iš 6 aukšto, ir tik po ilgų seansų pas psichologą viskas pasikeitė į gerą...( po bandymo nusižudyti, mama jau leido jam nueiti pas psichologą)
Papildyta:
QUOTE(maraija @ 2009 10 17, 19:40)
Ar suprantat, kur stumiat vaiką su tokiomis kalbomis? Sveikos psichikos žmonės savęs nežaloja. O už kalbas, kad reik slėpt tokius dalykus nuo tėvų, reik į kalėjimą sodint.
A suprantat jus kur stumiat vaiką pareikšdama kad jam šizoafektinis sutrikimas??
Beje, aišku sveikos psichikos, laimingai gyvenantis vaikas, geroj šeimoje, gražus, protingas, turtingas, nesudarantis jokių pagrindų patyčioms saves nežalos....
O kaip galima būt sveikos psichikos kai tiek tenka iškesti?? Aišku kad sutrinka psichika ir reikia gydymo...
Bet sergančiajam geriau pasakyti "aš tave puikiai suprantu, tau reikia pasikalbėti su psichologų" o ne " tu visai išprotėjai??tau gydytis reikia, tau šizoafektinis sutrikimas, psiche tu žodžiu"... nu vat taip man atrodė paskaičius jūsų atsakymus...
Aš esu profesionalė
Papildyta:
Aš niekur nesakiau psiche, tai Jūsų žodžiai. Psichikos ligos yra tokios pat ligos kaip ir kitos, dauguma jų kyla dėl fizinių sutrikimų. O Jūs darote mergaitei meškos paslaugą. Ypač iškraipydama mano žodžius.
Guosti nematau reikalo, tas tik pablogins galutinį rezultatą, ligą reikia gydyti pradinėje stadijoje, o ne kai ji tampa chroniška. Jūsų pavyzdys suteikia apgaulingas viltis, maža tikimybės, kad stebuklingai pasveikote, tiesiog psichikos ligoms būdingos savaiminės remisijos, deja kiekvienas pasikartojantis epizodas būna vis sunkesnis.
Papildyta:
Aš niekur nesakiau psiche, tai Jūsų žodžiai. Psichikos ligos yra tokios pat ligos kaip ir kitos, dauguma jų kyla dėl fizinių sutrikimų. O Jūs darote mergaitei meškos paslaugą. Ypač iškraipydama mano žodžius.
Guosti nematau reikalo, tas tik pablogins galutinį rezultatą, ligą reikia gydyti pradinėje stadijoje, o ne kai ji tampa chroniška. Jūsų pavyzdys suteikia apgaulingas viltis, maža tikimybės, kad stebuklingai pasveikote, tiesiog psichikos ligoms būdingos savaiminės remisijos, deja kiekvienas pasikartojantis epizodas būna vis sunkesnis.
QUOTE(maraija @ 2009 10 17, 20:00)
Aš esu profesionalė
Papildyta:
Aš niekur nesakiau psiche, tai Jūsų žodžiai. Psichikos ligos yra tokios pat ligos kaip ir kitos, dauguma jų kyla dėl fizinių sutrikimų. O Jūs darote mergaitei meškos paslaugą. Ypač iškraipydama mano žodžius.
Guosti nematau reikalo, tas tik pablogins galutinį rezultatą, ligą reikia gydyti pradinėje stadijoje, o ne kai ji tampa chroniška. Jūsų pavyzdys suteikia apgaulingas viltis, maža tikimybės, kad stebuklingai pasveikote, tiesiog psichikos ligoms būdingos savaiminės remisijos, deja kiekvienas pasikartojantis epizodas būna vis sunkesnis.
Papildyta:
Aš niekur nesakiau psiche, tai Jūsų žodžiai. Psichikos ligos yra tokios pat ligos kaip ir kitos, dauguma jų kyla dėl fizinių sutrikimų. O Jūs darote mergaitei meškos paslaugą. Ypač iškraipydama mano žodžius.
Guosti nematau reikalo, tas tik pablogins galutinį rezultatą, ligą reikia gydyti pradinėje stadijoje, o ne kai ji tampa chroniška. Jūsų pavyzdys suteikia apgaulingas viltis, maža tikimybės, kad stebuklingai pasveikote, tiesiog psichikos ligoms būdingos savaiminės remisijos, deja kiekvienas pasikartojantis epizodas būna vis sunkesnis.
Tiesiog tie ligų pavadinimai ir atrodo žiauriai baisiai
O kaip patartumėt gydyti? nu va tarkim pripažistam ligą-tai pati sakot kad
O už kalbas, kad reik slėpt tokius dalykus nuo tėvų, reik į kalėjimą sodint.
O mergaitė rašo:
Su mama visai nebesutariu su mokytojais taip pat katastrofa, susipykau su geriausia drauge
Tai vistik reikia šnekėt su mamą?? ar mokytojais? gal geriau būtų kad profesionalas susipažintu su mergaitės istorija ir pats pakalbėtu su tėvais? nes iš vaiko lupų tai išgirdę tėvai gali audringai reauguoti, juolab jei sužinotu kad psichologui vaikas patikėjo nesusitarimus namie...
Čia vėlgi žiuriu kaip reagotu mano mama, sakytu "purvų iš namų nešt nevalia"
