Žaloju save

pati šią problemą patyriau. Slėpiau ilgai nuo visų, kol galų gale pamatė mama. Buvo tikrai susirūpinusi ir labai nelaiminga. Iškart užrašė pas psichologę, dėl ko aš labai spyriojaus.
Negaliu paskayti, kad psichologė man padėjo, gal buvo ne tas žmogus, kuriam galėčiau atsiverti, tačiau bent paskyrė teisingą gydymą - 5 mėnuo jau geriu antidepresantus.
Gal kuriom čia esančių pasirodytų tai baisu, bet tai nėra joks baubas - visiškai nepraradau visų savo jausmų, tiesiog vaistai man davė laisvės ir viskas susikontroliavo. Negaliu pasakyti, kad dabar visiškai dėl nieko nesinervinu - likau tokia pat jautri kaip anksčiau. Tačiau sumažėjo nuotaikų kaita ir nuolatinis mąstymas apie savižudybę, kuris paskutiniais mėnesiais jau buvo pasiekęs kone kritinę ribą. Meginau žudytis ne kartą, tačiau arba kas sulaikydavo, arba pati pabijodavau.
Tokį dalyką kaip venų pjaustymą senai pamiršau (nors darydavau tai net kelis metus), man taip pat labai negražu žiūrėt į savo randelius, reikia slėpti po apyrankėm ar laikrodžiu.
Žinau, kaip sunku to atsikratyti, tai jau tampa kaip priklausomybė, vienintelis dalykas, kuris nuramina... Tačiau vis tiek tai ne išeitis. Stenkis nepasiduot tai panikai, kuri užklumpa, ir save nuraminti tais dalykais, kurie tau patinka. Galų gale išsiverkti ant draugo peties, bet jokiu būdu nežaloti savęs...
Jei negali pati susitvarkyti su savim, puiku, kad kreipeisi čia, tačiau manau, kad turėtum pasikalbėti ir su mama, arba bent viena nueiti pas gerą psichologą, kuris paskirtų tau tinkamų vaistukų. Na, o jei nenori medikamentinio gydymo, turi stengtis save suimti į rankas ir sukontroliuoti.

Taške, jei nesinori kalbėti telefonu su psichologinės pagalbos linijų konsultantais - juk yra galimybė parašyti laišką ar pasikonsultuoti internetu (tarkim, Vaikų linijos tinklalapyje yra tokia galimybė), tai būtų labiau anonimiška ir tau gal lengviau, nei kalbėtis. Noriu pakviesti tave, kad nebūtum viena, bandytum atrasti kažkokį žmogų, su kuriuo išdrįstum atsiverti. Kad ir neakivaizdžiai, internetu.

Sutinku su dozylikestofly*, kad reikėtų pakalbėti su mama ar kreiptis į psichologą. Žinai, jeigu tau yra depresija - tai ne šiaip madingas žodis ar laikinas "sąmonės aptemimas", ar dar kaip galima būtų pavadinti, o liga, ir neretai žmogus pats yra bejėgis įveikti savo liūdesį ir kitus sunkius jausmus. Galbūt reikėtų pavartoti antidepresantų, gal padėtų psichoterapija, bet tam būtinas kitas žmogus su savo žiniomis ir patirtimi.

Pjaustytis pradedama tada, kai žmogus nesusitvarko su savo jausmais, kai atrodo, kad fizinį skausmą iškęsti lengviau, nei dvasinį. O vėliau tai gali tapti priklausomybe (panašu, kad tau jau taip yra, nes rašai, kad nebegali sustoti). Leisk padėti tau tiems, kas moka ir žino .

Sėkmės .

labutis Taške,

pirmiausiai - tu nesi bailė ir tai aiškiai įrodo tavo pasisakymas forume. Nors rašai, kad sunku būtų susitaikyti su pasmerkimu, kai atskleidei savo paslaptį, bet juk vis tiek tai padarei. Rizikavai. Išsdrįsai. Ir sulaukei tik palaikymo. Nes turėti problemų nėra gėda. O smerkiantis bėdon pakliuvusįjį pats vertas didžiausio pasmerkimo.
Antriausia - intuityviai jauti pati, kad kelias į susidorojimą su savo problema eina per išsisakymą kitiems žmonėms. Kartais iš tiesų geriau pirmiau išsisakyti tiem, kurių tu nepažįsti. Kad ta pagalba būtų iš tiesų efektyvi, geriausiai būtų bendrauti su profesionalu. Tačiau tai sprendimas, kurį gali priimti tik tu pati. Svarbu, kad žinotum, kad tavo bėdos, kad ir kokios sunkios jos atrodo dabar, yra sutvarkomos.
Na, o kol tu sprendi kokia pagalbos forma tau priimtinesnė, pabandyk bent keletą dalykų, kurie gali tau padėti kitais būdais, o ne žalojant save, laikinai susitvarkyti su užplūstančiais jausmais (kol išmoksi su jais dorotis kitaip): išliek savo jausmus į dienoraštį, susirask pagalvę, kurią galėtum pakumščiuoti, panardink savo rankas trumpam į labai šaltą vandenį arba ledo kubeliais patrink tas vietas, kurias nori žaloti, lūpų dažais arba raudonu markeriu, o ne aštriais daiktais, brėžk linijas, vietas, kurias žaloji, apklijuok pleistru, ant rankos užsimauk gumytę, ir kai kyla noras žalotis timptelek ir paleisk ją keletą kartų.

tačiau, bet kokiu atveju, linkiu tau nesustoti pusiaukelėje ir ieškoti specialisto pagalbos.

stiprybės

Labai dėkui už patarimus, būtinai pabandysiu jais pasinaudot.
Be to, aš psichologų nerealei bijau, dėl to bandysiu šią problemą spręst ir be jų pagalbos...

prisimenu, jau kartą rašei apie tą baimę...taip įdomu sužinoti ko labiausiai bijai, kas susitikime su psichologu kelia didižiausią nejaukumą...
Šiaip tai, turint bėdų kiekvienas mūsų nori, kad tas, kuriam išsipasakoji būtų atidus ir supratingas klausytojas, nepultų aiškinti ar smerkti. Turint tokį pašnekovą ir bėdos trumpam sumažėja.
Tačiau psichologai ne vien klauso:). Visų pirma jie žino tavo bėdelės vystymosi mechanizmą (va kaip čia gudriai pasakiau ), žino metodus, kuriais galima ją tvarkyti, yra pasiruošę priimti tave ir tavo problemas be jokio pasmerkimo (nes geriau už bet ką žino, kad čia nėra nieko smerktino ar gėdingo), nuoširdžiai įsijausti į tavo būseną (kas nėra tas pats, kas užuojauta, kurią gali parodyti geri draugai)...be to, kartais yra tokių problemėlių, kurias spręsti vienai yra daug sudėtingiau, nei su kieno nors pagalba .

Jeigu skaitai angliškai, būtinai pasiskaityk apie savo bedėlę internete (paieškos sistemoje vesk "self harm", "deliberate self harm" - ne tu viena kenti no tokio potraukio ir tikrai yra būdų tau pagelbėti.

Na pati net nelabai žinau ko iš tiesų bijau. Gal nežinomybės, nes nežinau kaip viskas vyksta (nes dar nė karto nebuvus pas psichologus), o gal dėl jų analizavimo. Negaliu pakęst kai mane kažkas analizuoja.
Šeip pati nežinau kodėl baidausi jų ...

O kaip jautiesi šiaip paskutinėm dienom? Ar geriau bent kiek?
Kažkaip tikriausiai ne viena mama ar būsima mama (kaip aš ) susirūpinom tavim.

Nu savijauta tai tikrai ne geresnė, gal net ir blogesnė...
Tačiau daugiau nebesusižalojau ir labai didžiuojuos tuo
Bet tikriausiai neilgam..

P.S. Labai ačiū, kad padedat ir nesmerkiat. Man tai taip svarbu!

Taške, radau tau straipsnelį apie savęs žalojimą, paskaityk, gal ką naudingo rasi...

http://www.vaikulini...aves-zalojimas/

Dėkui už nuorodą. Būtinai pasiskaitysiu.

Šiandien ir vėl susipjausčiau..
Kad ir kaip stengčiaus niekaip negaliu atsispirt pagundai...
Man jau niekas nebepadės...
Nes tai pasidarė nebevaldoma ...

labutis Taške,

matau, kad bėdelė, kad ir kaip optimistiškai tikėjaisi, kad pavyks su ja susitvarkyti vienai, taip lengvai tavęs nepaleidžia.
Nors visos tave užjaučiam ir norim padėti, bet, deja, formumas nėra profesionali konsultacija, taigi ne pati geriausia pagalbos forma. Pradžiai tai - geras žingsnis, kad suprastum, jog žmonės nesmerkia tavęs, bet akivaizdu, kad to nepakanka, ar ne?

Suprantu, kad tau vienai spręsti tokio dydžio problemą yra labai sunku. Juk tam, kad nustotum žaloti save, turi pirmiau išmokti kitaip tvarkytis su tave užplūstančiom neigiamom emocijom (kaip to išmoksi be kitų žmonių pagalbos?).
Labai pažįstamos ir mintys, kad niekas tau nebepadės ir jų keliama neviltis. Kiekvienai mūsų pažįstamas jausmas, lyg būtum atsirėmus į akliną sieną, o problemos tokios didelės, kad nėr kaip jų išspręsti. Ir jeigu jau AŠ PATS negaliu išspręstu savo problemų, tai jau niekas kitas to padaryti tikrai negalės.
Ačiū Dievui, tiesa ta, kad pasidalinus problema su kitu žmogumi, jos svoris sumažėja, jeigu tas žmogus profesionalas - sunkumas ne tik mažėja, bet ir problema imama spręsti, tokiais būdais, kurie pačiam tiesiog neturi kaip ateiti į galvą, nes tuo metu ten pilna pesimistinių minčių ir nėra pernelyg daug vietos kūrybiškumui.
Kitas dalykas yra tas, kad savęs žalojimas nėra tavo "išradimas". Tokių bėdų kaip tu, turi daug jaunų žmonių visame pasaulyje. Ir praktika rodo, kad profesionali pagalba (psichologo, psichiatro) per pakankmai trumpą laiką padeda sėkmingai susidoroti su šiuo potraukiu.
Todėl norėčiau šiekt tiek paprieštarauti tavo pesimistinei minčiai, kad tau niekas nebepadės....juk iš tiesų tai dar net nebandei tos pagalbos ieškoti ar ja pasinaudoti, ar ne? Tačiau jau dabar supratai, kad vienai tau pernelyg sunku su tuo tvarkytis...
Nerimauti prieš susitikimą su "galvos dalykų" specialistais - tai žmogaus normalumo požymis. Visus mus baugina nežinomybė. Tiesiog tenka rinktis, ar laikinas diskomfortas, einant pas specialistą, ar vienatvė su problema, kuri ima tave užtvindyti. Panašiai kaip ėjimas pas dantistą. Gražtų nemėgsti, bet eini, nes susitaikyti su skaudančiu dantimi - nėra pasirinkimas

Taškute,
siūlau tau greičiau pasidalinti savo bėdele su artimu suaugusiu žmogumi. Ar tai bus teta, kaimynė, draugės mama, vyresnė suaugusi pusseserė (jei tikrai nenori kalbėtis apie tai su mama), paprašyk jų pirmą kartą nueiti kartu su tavimi pas psichologą ar psichiatrą. Savęs žalojimo blogybė slypi ne vien tik randuose, kurie lieka, bet ir tame, kad organizmas pripranta prie skausmo ir ilgainiui pradeda jo reikalauti kaip narkotikų. Tokį procesą norėtųsi nutraukti kiek galima greičiau. O svarbiausia, kad tai sustadyti ir išmokti gyventi kitaip tikrai galima, tau tereikia žengti pirmą žingsnį pagalbos sau link.

linkiu tau stiprybės, renkantis pagalbos sau kelią