Žaloju save

#1
Sveikos mamos. Turiu problemą ir nežinau kaip su tuo kovot.
Pats pirmas kartas buvo prieš 4 mėnesius. Grįžau iš mokyklos. Vėl blogos nuotaikos, vėl problemos mokykloje... Namie buvau viena. Jaučiausi siaubingai... Staiga mano akys užkliuvo už aštrių žirklučių... Norėjau susipjaustyt, tačiau neišėjo... Vėliau atėjo vasara... Per ją savęs nei karto nepaliečiau. Pažadėjau sau, kad niekada savęs nežalosiu, maniau, kad pažadą išpildžiau...
Tačiau, vėl mokykla... Vėl pykčiai su tėvais.. Taigi, gavau britvutes.. Susipjausčiau rankas(bet ne venas, nors ir jas bandžiau, tačiau išsigandau) būdama tiesiog blogos nuotaikos.. Vėl pažadėjau nebesipjaustyt. Tačiau, kai netekau savo augintinio vėl tai padariau.... Abi rankos buvo supjaustytos.. 2 savaitės savęs neliečiau, tačiau šiandien vėl susipjausčiau.. Supratau, kad nebegaliu savęs valdyt, nebegaliu nustot... Labai bijau, kad pamatys mama ar draugai(viena draugė jau žino..), bijau, jų reakcijos, bijau, kad mane smerks..
Patarkit, ką daryt? verysad.gif
Atsakyti
#2
Pirma mintis buvo - ar visai išprotėjai? Turi pasakyti mamai ir ji kaip reikiant velnių atrašys už tokius darbus. Bet gal tai kiek per griežta.
Todėl pradėsiu nuo to, kad turėjau kolegę, kuri būdama paauglė save žalojo. Jos, suaugusios moters, rankos dabar atrodo baisiai - randai randeliai. Ir visi tai pastebi, bet ne visi ryžtas paklaust iš kur jie. Ji dėl tokio savo elgesio dabar visiškai nesidžiaugia ir gėdijasi savo plaštakų.
Jei nenori ateityje būti randuota, gerai pagalvok prieš žalodama save dar kartą.
Būtinai turi pasikalbėti su mama, nes tau reikia jos paramos ir pagalbos. Jei su mama nesi artima, gal mokykloje yra mokytoja, psichologė su kuria gali kabėtis? Draugė?
Kitas dalykas - ar žinai priežastis kas skatina tave tai daryti? Negi tai suteikia kažkokį palengvėjimą?
Geriau kalbėk, rašyk čia, į SM, bet nežalok savęs. Paauglystė sunkus metas. Patikėk, mes tą žinom.smile.gif Bet kai ji baigsis, kai baigsi mokyklą, imsi visai kitaip galvoti.
Va ir aš, atradau savo dienoraščius iš mokyklos laikų ir buvau priblokšta to, kokia depresuota asmenybė buvau. Dabar gyvenimas atrodo visiškai kitoks.
Galvok apie ateitį!
Atsakyti
#3
Nu pasistengsiu nustot. Randų išties labai nenoriu..
O sakyt tai niekam TIKRAI nesakysiu...
Bet dėkui už patarimą...
Atsakyti
#4
Bet žiūrėk, jei kils noras vėl kažką panašaus daryti, geriau parašyk čia. Rimtai. Padėsim kaip galėsim. Ir gali pasakoti mums, nes jau vis tiek pasipasakojai.smile.gif
Ok? Sutarėm? smile.gif
Papildyta:
Dar pridursiu. smile.gif Peržiūrėjau tavo žinutes. smile.gif Tai žinai, juodus paakius turiu ir aš. Dovana iš mamos taip sakant.... Didelėa akys pas mane ir juodi paakiai - nekoks vaizdelis, bet turiu gerą priemonę - maskuojantį pieštuką. Juo pasitepu tik paakius ir viskas - atrodau kaip žmogus. smile.gif
Akiniai pamenu kai mokiausi kaip tik buvo labai madinga. Pati norėjau juos turėti, nes kažkaip juos nešioję atrodė tokie protingi ir stilingi.smile.gif Bet va - regėjimas superinis, tai akinių nereikėjo.
Taigi mergyt - žiūrėk save, nes niekas taip tavimi nepasirūpins kaip tu pati. Todėl būk stipri ir žvelk į ateitį. smile.gif
Atsakyti
#5
Ok parašysiu. Bet tikrai atsibosiu. ax.gif
Beje, dabar jau beveik nebesimato tie pajuodę paakiai, turbūt nuo nuovargio buvo..
Ir, beto labai ačiū!!!!!! mirksiukas.gif
Atsakyti
#6
Tai viena iš dažnai pasitaikančių paauglių psichologinių problemų. Tai yra rimta.
Žinai, aš kaip mama, visada norėčiau žinoti kas vyksta su mano vaiku. Geriau, kad tai žinotų artimieji, nei draugai, klasiokai. Jie gali būti labai žiaurūs šiuo atžvilgiu. Mamai niekada nekils noras išsišaipyti ir pasmerkti savo vaiko. Abi tai žinodamos, galėsite ieškoti sprendimo būdo.
Atsakyti
#7
Mamai niekada nepasakyčiau. schmoll.gif
Ji tokia greit užsideganti..
Aš bijau jos reakcijos.
Tikrai jai niekada nepasakyčiau tokio dalyko.. schmoll.gif
Atsakyti
#8
Pamenu, kai mano sesuo turėjo problemų mokykloje, nes klasiokai iš jos šaipėsi, ji mamai nieko nepasakojo. Tačiau dabar, kai užaugo ir papasakojo viską, ką patyrė, mama griebėsi už galvos - kodėl sesė jai nieko nesakė tada? Dabar sesė turi problemų bendraudama, pasitikėdama ir pan.
Taške, gal tėvai ir atrodo kartais, kad nesupras ką tu jiems sakysi, bet reikia jiems tai atitinkamai pateikti. Pirmiausia paprašyti, kad nešauktų, nepyktų ir reaguotų normaliai. Pasakyti, kad tai yra paauglių problema ir tu nenori jos turėti. Bet tau reikia mamos pagalbos. Žinok, mama vis tiek, kad ir kartais pyksta ar barasi, ji norės tau gero ir padės. Palaikymas šeimoje būtų labai naudingas ir jaustumeisi daug saugesnė. Gali net susitarti su mama, kad tik judvi žinosite šitai. mirksiukas.gif
Atsakyti
#9
QUOTE(Taškė. @ 2009 09 19, 20:16)
Mamai niekada nepasakyčiau.  schmoll.gif
Ji tokia greit užsideganti..
Aš bijau jos reakcijos.
Tikrai jai niekada nepasakyčiau tokio dalyko.. schmoll.gif


O gal yra koks kitas artimas zmogus, kuriam galetum pasipasakoti? Nebutinai mama. Gal tetis, mociute, teta ar net mokytoja? O gal kokios drauges mama? Zmogus, kuris suprastu tave. Nes paciai man atrodo, sunku su tuo susidoroti. Viena diena gali atrodyti, kad gali atsilaikyti, o kita vel ne. O pas psichologa nera galimybiu kreiptis, anonimiskai? O jeigu pabandzius paskambinti i paaugliu pagalbos linija? Ar yra tokia? Gal kas zinot?

Mums, mamoms, si istorija gali buti pamoka, kad be galo svarbu yra vaiku pasitikejimas, kad vaikai nebijotu mums pasakyti apskritai nieko. Juk mama yra artimiausias zmogus.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo pieniu pieva: 19 rugsėjo 2009 - 22:29
#10
Žinau visas tas linijas kur galima skambint ir žinau žmogų pas kurį galėčiau kreiptis.. Bet aš esu bailė, DIDŽIAUSIA bailė, nes aš bijau net priimti kitų pagalbą..
Visų pirma man labai gėda dėl tokio poelgio 4u.gif
Visų antrą aš labai bijau, kad manęs nepradėtų smerkt... Nes jei taip atsitiktų tada tikrai neatsakyčiau už savo veiksmus... verysad.gif


Papildyta:
QUOTE(balvane @ 2009 09 19, 23:42)
Pamenu, kai mano sesuo turėjo problemų mokykloje, nes klasiokai iš jos šaipėsi, ji mamai nieko nepasakojo. Tačiau dabar, kai užaugo ir papasakojo viską, ką patyrė, mama griebėsi už galvos - kodėl sesė jai nieko nesakė tada? Dabar sesė turi problemų bendraudama, pasitikėdama ir pan.
Taške, gal tėvai ir atrodo kartais, kad nesupras ką tu jiems sakysi, bet reikia jiems tai atitinkamai pateikti. Pirmiausia paprašyti, kad nešauktų, nepyktų ir reaguotų normaliai. Pasakyti, kad tai yra paauglių problema ir tu nenori jos turėti. Bet tau reikia mamos pagalbos. Žinok, mama vis tiek, kad ir kartais pyksta ar barasi, ji norės tau gero ir padės. Palaikymas šeimoje būtų labai naudingas ir jaustumeisi daug saugesnė. Gali net susitarti su mama, kad tik judvi žinosite šitai.  mirksiukas.gif

Tik ne mamai!! Niekada!
Niekaip negaliu paaiškint kodėl ne jai.. Nėra ji tokia baisi, gal ji ir priimtų viską normaliai, bet aš vistiek bijau.. Pati nežinau kodėl... verysad.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Taškė.: 20 rugsėjo 2009 - 10:37
#11
Na tada turi pasikliauti savimi ir būti stipri.smile.gif Ir gali visad rašyti mums.
Atsakyti
#12
O man atrodo, kad be suaugusio zmogaus pagalbos cia nieko nebus. Reiketu pasirinkti tinkama zmogu, sukaupti drasa, pamirsti geda ir pasakyti. Nemanau, kad paaugle pati bus pakankamai pajegi visam tam nugaleti.
Atsakyti