QUOTE(Crab apple @ 2014 02 17, 13:58)
aciu jums uz atsakyma,puikiai suprantu,kad atnesk paduok ne esme,tai kalbos suvokimas.kai kazko prasau,matau kad zino apie ka kalba eina,bet nesupranta prasymo esmes.kaip skatinti vaika kalbet teoriniu patarimu pilna,bet jie nelabai ir veikia,na o kaip skatinti raida,gal dar per mazai laiko tam skyriau,bet dar nieko naudingo neradau.
o gal galiu paklausti kaip jusu reikaliukai,kaip suprantu sunus pas jus,bedeliu turi.ar jauciat pazanga ar imanoma vaikuciams padeti savo jegom?o gal jus kokiu tatarimu turite,kaip dirbti namu salygomis.
Sunku patarti, nes aš jau atitrūkus nuo dvimetinukų raidos
Aš išnaudojau savo sūnaus maniją kamuoliams - mesdavau jam kamuolį, tik jei jis atlikdavo tai, ko prašau. Pradžioje užduotis parinkdavau jam lengvai įveikiamas, vėliau jas sunkinau. Kadangi jam buvo sunku suvokti dėlionės prasmę - iš žurnalų karpiau jam pažįstamus daiktus į dvi, vėliau į tris ir daugiau dalių. Karpiau daržoves, vaisius, baldus - klijavau juos ant lapo ir kol neparodydavo prašomo objekto, vėl nemesdavau jam kamuoliuko. Knygų jis mano skaitomų neklausydavo, tai tiesiog paleisdavau pasaką per grotuvą, o mes žaizdavom tuo metu. Po kurio laiko jis jau mesdavo žaislus šalin ir klausydavo pasakos. Visokios medinės delionės su figūromis ir paveikslėliais. Ant batraiščio verdavom makaronus didesnius, segtukus skalbiniams sekdavom į kartoną, berdavom po pupą į indelį su skylute - lavinom smulkiąją motoriką. Piešėm su teptukais, flomasteriais, pieštukais, kreidelėm ir pirštais. Na, visko ieškojausi internete ir taikiau savo vaikui - išnaudokit jo pomėgius lavinimui. Pirkau loto įvairius ir prašydavau parodyti tarkim kur katė ar šuo ir pan. Pirkau žaidimus surask tokį pat, tada dar kiek pamenu tokias korteles, kur reikia surasti tarkim muilą ir uždėti mažą muilo kortelę ant didelio paveikslėlio - taip lavėja regimoji atmintis, pastabumas. Daug ko jau neatgaminu, bet jei prisiminsiu, būtinai parašysiu.
Pirmas dalykas, ką aš dariau - namuose įsirengiau mokymosi vietą - staliukas su kėdute nuošalesnėje kambario dalyje. Vaiko neturi blaškyti pašaliniai daiktai, todėl ant staliuko padėdavau tik tris keturias užduotis, kurias per pamokėlę atlikti buvo būtina. Neleisdavau pakilti neatlikus, pradžioje buvo isterijų, klyksmų, bet gal po kokių trijų kartų jam pasidarė aišku, kad kitaip nebus, todėl užduočių jau laukdavo ir džiaugdavosi jas atlikęs. Pradžioje viskas buvo mechaniškai, atrodė, kad jis tik atkartoja, ką rodau ir nieko pats negalvoja, bet vėliau įvyko lūžis ir mano pagalbos jau nereikėjo.
Rezultatai, be abejo, mūsų atveju matosi ir ženkliai, tačiau nuo kitų penkiamečių jis skiriasi. Skirtumas nebe toks akivaizdus, nes atsiradus kalbai visi mokymaisi pasistūmėjo į priekį sparčiau.