| QUOTE (vira @ 2004 10 01, 07:25) |
| Hansa,o kokia buvo tavo pirmoji gydytoja? |
Labai nenoriu sakyti pavardziu, bet ji nebuvo nevaisingumo srities specialiste. Ji is Vilniaus gimdymo namu. Jei tu ten neini, tada buk rami, pas ja nepapulsi:)
Mano istorija tokia...
Kai tik nusprendm, kad jau laikas, pastoti pavyko iskart. Laimes buvo tiek, kad norejosi visam pasauliui rekt. Vyras nieko nelaukes visiems pranese sia naujiena. Svajojom, galvojom kaip auginsim, kas gims. Tik deja, tas dziaugmas truko neilgai. Nuejus pas gydytoja, apziurejo ant kedes ir pasake, kad panasu, kad nestumas nesivysto, bet nenugasdino labai. Tiesiog, sake,kad gimda turetu but didesne pagal nestumo dydi. Sake neissigast, truputi palaukt, ateit po kokiu dvieju savaiciu, kadangi esu smulki, tai gali buti, kad gimda nera didele. Bet echoskopu nesiunte pasiziuret. Po savaites pradejau kraujuot, nuvaziavau i ligonine, ten iskart nusate - nesivystantis nestumas. Buvo didziulis sokas, nemaniau, kad gali kazkas panasaus nutikt. Padare abrazija, komplikaciju jokiu nebuvo. Liepe palaukt 3-4 men. ir vel bandyt. Tyrimu nedare, nes tai galejo but tiesiog atsitiktinumas. Kai siek tiek nurimau, pradejau vel galvot apie vaikuti. Pastot neskubejau, nes turejau labai didele beda, sunkiai sirgo tevelis. Visas demesys buvo skiriamas jo sveikatai. Tiesiog buvo labai nepalankus metas. Vasario menesi tevelis mire. Man suslubavo sirdis, teko gert vaistus. Vaikiuko gaminimas vel nusikele. Pastoti pavyko greit. Iskart nulekiau pas gydytoja, paziurejo echoskopu, matesi taskelis. Pagal menesines turejo but apie 7 sav. pagal echoskopa mate apie 5 sav. Labai bijojau, kad vel nepasikartotu ta pati nelaime. Jauciausi puikiai. Abu su vyru tikejom, kad viskas bus gerai. Itrauke i nesciuju iskaita, padare tyrimus, viskas gerai. Po to menesi atostogavau, nuotaika puiki. Besibaigiant 12 sav. pradejo maust nugara, pasirode isskyru, nulekiau i ligonine. Sekmadienis. Nieko nedare, net echoskopu neziurejo. Dave Duphastono, Magne B 6. Laukiu pirmadienio. Echoskopija. Nestumas nesivysto. Pareinu i palata per asaras kelio nematydama. Vel abrazija. Pasidariau toksoplazmozes, citomegalo, 17 KS tyrimus. Dabar laukiu antifosfolipidinio sindromo tyrimo rezultatu. Po to kariotipo tyrimas. Dar nepraradau viltes, bet labai bijau. Negaliu nugaleti baimes. Kas bus jei negalesiu turet vaiku?
Kai tik nusprendm, kad jau laikas, pastoti pavyko iskart. Laimes buvo tiek, kad norejosi visam pasauliui rekt. Vyras nieko nelaukes visiems pranese sia naujiena. Svajojom, galvojom kaip auginsim, kas gims. Tik deja, tas dziaugmas truko neilgai. Nuejus pas gydytoja, apziurejo ant kedes ir pasake, kad panasu, kad nestumas nesivysto, bet nenugasdino labai. Tiesiog, sake,kad gimda turetu but didesne pagal nestumo dydi. Sake neissigast, truputi palaukt, ateit po kokiu dvieju savaiciu, kadangi esu smulki, tai gali buti, kad gimda nera didele. Bet echoskopu nesiunte pasiziuret. Po savaites pradejau kraujuot, nuvaziavau i ligonine, ten iskart nusate - nesivystantis nestumas. Buvo didziulis sokas, nemaniau, kad gali kazkas panasaus nutikt. Padare abrazija, komplikaciju jokiu nebuvo. Liepe palaukt 3-4 men. ir vel bandyt. Tyrimu nedare, nes tai galejo but tiesiog atsitiktinumas. Kai siek tiek nurimau, pradejau vel galvot apie vaikuti. Pastot neskubejau, nes turejau labai didele beda, sunkiai sirgo tevelis. Visas demesys buvo skiriamas jo sveikatai. Tiesiog buvo labai nepalankus metas. Vasario menesi tevelis mire. Man suslubavo sirdis, teko gert vaistus. Vaikiuko gaminimas vel nusikele. Pastoti pavyko greit. Iskart nulekiau pas gydytoja, paziurejo echoskopu, matesi taskelis. Pagal menesines turejo but apie 7 sav. pagal echoskopa mate apie 5 sav. Labai bijojau, kad vel nepasikartotu ta pati nelaime. Jauciausi puikiai. Abu su vyru tikejom, kad viskas bus gerai. Itrauke i nesciuju iskaita, padare tyrimus, viskas gerai. Po to menesi atostogavau, nuotaika puiki. Besibaigiant 12 sav. pradejo maust nugara, pasirode isskyru, nulekiau i ligonine. Sekmadienis. Nieko nedare, net echoskopu neziurejo. Dave Duphastono, Magne B 6. Laukiu pirmadienio. Echoskopija. Nestumas nesivysto. Pareinu i palata per asaras kelio nematydama. Vel abrazija. Pasidariau toksoplazmozes, citomegalo, 17 KS tyrimus. Dabar laukiu antifosfolipidinio sindromo tyrimo rezultatu. Po to kariotipo tyrimas. Dar nepraradau viltes, bet labai bijau. Negaliu nugaleti baimes. Kas bus jei negalesiu turet vaiku?
| QUOTE (hanza @ 2004 09 30, 15:00) |
| Pamaciusi maziukus, supratau, kad negalima vaikintis tam, kad jie atstotu sava vaika. Bet juos reikia vaikintis, ar paimti globai, na bet po to, kai susilauksiu savu. Ir tada man atgijo mintis, jog as gi turesiu savo vaiku. Galbut nuojauta. Ir po menesio stai rezultatas. Visa tai uztruko 3 metus ir 4 men. |
Kazkodel ir as taip pat jauciu.
Ir jauciu ir tikiu, kad vaikuti turesiu. Ir as ji turesiu!
| QUOTE (Blond69 @ 2004 10 01, 13:15) |
| Pasidariau toksoplazmozes, citomegalo, 17 KS tyrimus. Dabar laukiu antifosfolipidinio sindromo tyrimo rezultatu. Po to kariotipo tyrimas. Dar nepraradau viltes, bet labai bijau. Negaliu nugaleti baimes. Kas bus jei negalesiu turet vaiku? |
labai užjaučiu dėl nesėkmių. Susiimk, stenkis negalvoti blogai. Tikėkimės, kad šie tyrimai bus geri ir su gydytojų pagalba turėsi
Žinau, lengva pasakyt, bet mūsų visų istorijos nors ir skirtingos, bet kartu tokios pačios, tačiau neleidžiam sau prarasti vilties tapti 
Na, o jei jau tikrai nebegalėsim turėti vaikų?...tada ir pagalvosim ką daryti
Mano istorija yra labai panasi i jusu .
Prasidejo viskas gan anksti. Istekejau 18m. Pries vestuves jau su vyru draugavom 3m. Ir jau tada svajojom apie mazyli. O visas pragaras prasidejo netrukus po vestuviu gal praejo kokia 6men. ir as pakliuvau i ligoninia su labai stipriu kiausidziu ir gimdos uzdegimu. ( nors ir iki to jau buvau gulejus su kiausidziu uzdegimu gal 4 kartus) Taiva prasidejo nekaltas gydimas. Ir as netycia prasitariau kad mes su vyru noril lialiuko, ( kaip cia pasakius netycia ) pragulejau 2 sav. ligonineja pragyde vaistai ir isleido namo su tokias zodzias. KAD BUS VISKAS TVARKOJA DIDELIU NUKRIPIMU NERASTA , KAD DABAR SULIAUKSI MENESINIU IR PASTOSI. Atrodo viskas taip grazu ie lengva. ( as tuo metu taip galvojau ) Ir ka jus galvojat, susirgau neuzilgo menesinem, atrodo viskas tvarkoja givenom kaip ir anksciau . Praeina gal 1men. menesiniu nera as neimu i galva, praina dar 1sav. as vistiek neimu i galva, poto jau man draugia pasake gal tu niestcia. Gerai pasidariau testa ir kai pamaciau, kad yra dvi raudonos linijos tai net apisiverkiau is dziauksmo. Bet deja tas dziauksmas neilgai truko tik 11 sav. ir persiliedau. Po to men daktaras pasake kad reikia pakentet 1 metelius ir bus viskas tvarkoja. Aisku mes jo nepaklausem ir givenom taip kaip anksciau nesisaugojom. Praejo 1 metai ir nieko jokiu rezultatu. as puoliau i panika. Vyras suzinojo vaisingumo klinikos adresa. Ir mes ilgai neliaukia ten nuvaziavom. Ir prasidejo daugybe tirimu. Pedare kraujo tirimus visiem imanomiem harmonam, buvo siokiu tokiu nuklidimu nuo normos . Vyras issitire sperma viskas puiku ji ideali, man padare praeinamumo nuotrauka viskas gerai vienu zodziu pasman viena priezastis policistines kiausydes . Skire stimuliacija geriau serofena, dufastona, liadziami gonali ir taip toliau visu jau nebeprisimenu vaistu. Ir tai praejo dar 1 metai rezultatu jokiu. Paskire insiminacija deja nepaviko, po jos as paluziau nieko nenorejau zinot tik verkiau ir verkiau. Po kiek liako padare laparaskopija, per ja sutvarke kiausidas padare dauk skiluciu, kad iseitu kiausinelis ir dabar geriu vaistus nes pablogejo hormonai labai pakilo prolaktinas. Tai va sitas pragaras jau tesiasi 4 metai ir as nematau pabaigos. Pinigu neturim jau nes isliadom labai daug gidimui. Net nebezinau ka ir daryt nieks man nemiela nieko as nenoriu. Draugiam jau atsibodau savo vekslianimu, Mamos nenoriu skaudint ji ir taip jau dau prisikentejo. Asku as zinau kad kol nepatirsi ant savo kailio to nesuprasi. Gerai kad dar esat jus as taip dziaugiuos kad as jus radau. Aisku visko nepapasakosi labai daug laiko uzimtu ir vistiek neparasysi visko ko nori. Akis i aki lengviau sneket.
ACIU MERGINOS KAD JUS ESAT IR TAIP PADEDAT . ACIU, ACIU ,ACIU !!!!!!!!
Anoli
Zinok esi ne viena... Visos mes laukiam ir tikimes. Esi dar labai jauna (kaip ir as beja) ir tikiu kad tikrai sulauksi savojo kudikelio. Svarbiausia nusiramink ir neprarask vilties.
Zinok esi ne viena... Visos mes laukiam ir tikimes. Esi dar labai jauna (kaip ir as beja) ir tikiu kad tikrai sulauksi savojo kudikelio. Svarbiausia nusiramink ir neprarask vilties.
Dabar man 31. Ištekėjau prieš dešimt metų. Kadangi be proto norėjau vaikų,tai nieko ir nelaukėm.
Po penkių mėnesių pastojau. Kadangi mėnesinės niekada nebuvo reguliarios, tai delsiau nueit pasitikrint. Kol vieną dieną išvežė greitoji, su didžiuliais skausmais. Vaisius buvo penkių savaičių, bet ne vietoj. Iškart operavo. Išleisdami gydytojai tepasakė, bandykit po pusmečio.
Lygiai po pusmečio ir bandėm. Po mėnesio pastojau. Šykart spėjau nueit į polikliniką ir net užregistravo kaip besilaukiančią. Kol vieną dieną vėl su skausmais išvežė. Echoskopas rodė nėštumą. Daktarai nesuprato kodėl reguliariai užeina skausmai. Tik viena gydytoja įtarė negimdinį nėštumą, kiti prieštaravo. Nes aiškiai matėsi nėštumas gimdoj(buvo aštuonios savaitės). Ir kol jie delsė ir eksperimentavo su manim(ėjo apžiūrėt visi gydyt. ir praktikantai, kaip eksponato), atėjo ta diena-riba, kada trūko. Skubi operacija, kelios dienos reanimacijoj. Ten prisimetė plaučių uždegimas. Ir kai pagaliau atsidūriau normalioj palatoj, dar kartą echoskopavo. Vaisius dar buvo gimdoj, bet šansų, kad išsilaikys buvo mažai. Dar ir šiandien atsimenu tą dieną, kai nuėjus y tualetą, pamačiau kabančią pūslytę, o joj juodas tamsus taškelis. Padarė išvalymą.
Vėliau su gydytojų siuntimu, lankėmės pas Miežėnienę. Pasidariau gimdos nuotrauką. Paskutinią diagnozę turėjo pasakyt doc. Ališauskas. Plastinės operacijos nesiūlė, kaip buvo galvota. Vienintelis kelias-IVF.
Dar po dvejų metų, paskaitę spaudoj gerų atsiliepimų apie VMUL gydytoją J.Masiliūnienę nusprendėm apsilankyt. Dabar tai juokas ima prisiminus. Nežinau ko mes ten lankėmės ir ko siekėm. Tikrai gera gydytoja. Ilgai važinėjom, kol vieną dieną tiksliai nustačius ovuliaciją, liepė bandyt natūraliai. Tai va ir bandom penki metai
Kitais metais bandysim IVF. Turės pasisekt, nes mes ne milijonieriai
Po penkių mėnesių pastojau. Kadangi mėnesinės niekada nebuvo reguliarios, tai delsiau nueit pasitikrint. Kol vieną dieną išvežė greitoji, su didžiuliais skausmais. Vaisius buvo penkių savaičių, bet ne vietoj. Iškart operavo. Išleisdami gydytojai tepasakė, bandykit po pusmečio.
Lygiai po pusmečio ir bandėm. Po mėnesio pastojau. Šykart spėjau nueit į polikliniką ir net užregistravo kaip besilaukiančią. Kol vieną dieną vėl su skausmais išvežė. Echoskopas rodė nėštumą. Daktarai nesuprato kodėl reguliariai užeina skausmai. Tik viena gydytoja įtarė negimdinį nėštumą, kiti prieštaravo. Nes aiškiai matėsi nėštumas gimdoj(buvo aštuonios savaitės). Ir kol jie delsė ir eksperimentavo su manim(ėjo apžiūrėt visi gydyt. ir praktikantai, kaip eksponato), atėjo ta diena-riba, kada trūko. Skubi operacija, kelios dienos reanimacijoj. Ten prisimetė plaučių uždegimas. Ir kai pagaliau atsidūriau normalioj palatoj, dar kartą echoskopavo. Vaisius dar buvo gimdoj, bet šansų, kad išsilaikys buvo mažai. Dar ir šiandien atsimenu tą dieną, kai nuėjus y tualetą, pamačiau kabančią pūslytę, o joj juodas tamsus taškelis. Padarė išvalymą.
Vėliau su gydytojų siuntimu, lankėmės pas Miežėnienę. Pasidariau gimdos nuotrauką. Paskutinią diagnozę turėjo pasakyt doc. Ališauskas. Plastinės operacijos nesiūlė, kaip buvo galvota. Vienintelis kelias-IVF.
Dar po dvejų metų, paskaitę spaudoj gerų atsiliepimų apie VMUL gydytoją J.Masiliūnienę nusprendėm apsilankyt. Dabar tai juokas ima prisiminus. Nežinau ko mes ten lankėmės ir ko siekėm. Tikrai gera gydytoja. Ilgai važinėjom, kol vieną dieną tiksliai nustačius ovuliaciją, liepė bandyt natūraliai. Tai va ir bandom penki metai
Kitais metais bandysim IVF. Turės pasisekt, nes mes ne milijonieriai
Elzyte, jums būtinai pasiseks
MIRTIS PAŠAUKĖ GYVYBĘ[COLOR=red][ALIGN=center]
Labai norėčiau, kad šis mano pasakojimas būtų padrąsinimu toms, kurios dar laukia motinystės stebuklo.
Man teko laukti net 10 metų. Prisipažinsiu, kad per tuos ilgusi laukimo metus iš liepsnojančios vilties liko mažytė vilties žarija. Džiaugiuosi, kad ji neišblėso! Ištekėjau 21 m. Su vyru nutarėme, kad pirmiausia reikia baigti mokslus ir bent minimaliai įsikurti savo naujame būste. Prabėgo 3 metai. Nesisekė pastoti. Tolimesnį savo gyvenimą galiu suskirstyti į 4 etapus:
1. Ginekologų konsultacijos. Nevaisingumo įtarimas;
2. ,,Intensyvusis gydymasis stacionare dėl nevaisingumo (histerosalpingoskopija, biopsija, laparoskopija ir t. t.);
3. Vaisingumo specialistų konsultacijos ir medikamentinis gydymas;
4. Esminis asmeninio gyvenimo pakeitimas ir sąmoningas stengimasis ,,užmiršti savo negalią.
Trys etapai buvo bevaisiai. Medikų ir mano pastangos ,,pagaminti vaikutį nuėjo vėjais. Norėčiau stabtelėti ties 2-uoju ir 4-uoju etapais.
2-ąjį etapą ironiškai pavadinau intensyviu. Tiksliau jį pavadinčiau žiauriu sveikatos luošinimu pačių medikų rankomis. Tuometinis mano gydymas galėtų tapti medžiaga baudžiamajai bylai pradėti. Vėliau tyrė ir mano pirmąjį vyrą. Viskas gerai.
4-ajame etape pakeičiau viską asmeniniame gyvenime. Nepakeičiau tik darbovietės. Prabėgo dar dveji metai Paskutinis išbandymas šiame etape buvo staigi mano tėvo netektis. Vėžys jį įveikė per 3 mėn. Visus tuos 3 mėn. mano mintys buvo ,,perjungtos kitu kanalu. Matant tėčio beviltišką situaciją, mano pačios negalia ,,susitraukė į trupinėlį. Tėvų namuose pajutusi mirties dvelksmą supratau, kad gyvenime yra tiek įvairiaspalvio kasdienio, bet labai trapaus džiaugsmo, kurio ilgus metus jau nebesugebėjau įžvelgti. Ir tas ypač glaudus mano ir tėčio ryšis, užsimezgęs dar man būnant įsčiose, buvo didelė dovana mano gyvenime. Sėdėdavau prie jo ligos patalo ir kartodavau mintyse: ,,Viešpatie, mūsų visų gyvenimas tik tavo valioje. Tik Tu žinai, kas mums geriausia. Prabėgo savaitė po laidotuvių. Susapnavau mirusį tėvą. Sapne jis man patarė daugiau nebesigydyti nevaisingumo, nes jokia medicininė intervencija man negalinti padėti. Ir dar pridūrė: ,,Tokia tavo organizmo ypatybė!
Spalio pradžioj pablogėjo mano savijauta: pradėjau jausti šleikštulį, nuovargį, mieguistumą, pilvo maudimą. Parduotuvėje akys užkliūdavo už marinuotų agurkėlių, raugintų kopūstų. Namų lentynėlėje savo dienų kantriai laukė jau apdulkėję higieniniai įklotai. Nėštumo testas buvo teigiamas. Bet po 10 - ies bevaisių metų man tai buvo per menkas įrodymas. Nužingsniavau pas gydytoją. Apžiūros metu jis baksėjo į monitorių pirštu ir džiaugsmingai šaukė: ,,Ar matai?! Čia Tavo vaikas!!! Iš pradžių buvo sunku suvokti, kad Dievulis man siuntė nepaprastą dovaną. O juk nebesigydžiau jau dvejus metus! Supratau, kad tėčio netektis ir minčių ,,perjungimas padėjo sugriauti mano psichologinius blokatorius. Beje, tokios išvados vėliau priėjo ir gydytojai.
Padaryti išvadas palieku jums, kantriosios. Mano išvada viena: ne visada žmogus yra savo likimo kalvis. Nors ilgus metus pati buvau šio posakio šalininkė. Turbūt apdovanojami esame tada, kai esame labiausiai verti tos dovanos ir mokame ją tinkamai įvertinti. Juk ir vaikui, nors ir labai prašančiam pažaisti su peiliu, jo juk neduodame. Gal ne visada to, ko prašome ir trokštame, išeitų mums į gerą... Gal viskam savas laikas Čia daug klausimų be tikslaus atsakymo
Aukščiausiasis mums visoms skyrė skirtingą kelią. Kokie praradimai ir džiaugsmai jame mūsų laukia, sužinosime tik eidamos tuo keliu.
[COLOR=orange]
Dar vis laukiančioms linkiu eiti į priekį, klupti ir vėl keltis ir visada neštis savyje viltį, nors ir vos įžiūrimą, nors ir skausmingo laukimo išgairintą!
Labai norėčiau, kad šis mano pasakojimas būtų padrąsinimu toms, kurios dar laukia motinystės stebuklo.
Man teko laukti net 10 metų. Prisipažinsiu, kad per tuos ilgusi laukimo metus iš liepsnojančios vilties liko mažytė vilties žarija. Džiaugiuosi, kad ji neišblėso! Ištekėjau 21 m. Su vyru nutarėme, kad pirmiausia reikia baigti mokslus ir bent minimaliai įsikurti savo naujame būste. Prabėgo 3 metai. Nesisekė pastoti. Tolimesnį savo gyvenimą galiu suskirstyti į 4 etapus:
1. Ginekologų konsultacijos. Nevaisingumo įtarimas;
2. ,,Intensyvusis gydymasis stacionare dėl nevaisingumo (histerosalpingoskopija, biopsija, laparoskopija ir t. t.);
3. Vaisingumo specialistų konsultacijos ir medikamentinis gydymas;
4. Esminis asmeninio gyvenimo pakeitimas ir sąmoningas stengimasis ,,užmiršti savo negalią.
Trys etapai buvo bevaisiai. Medikų ir mano pastangos ,,pagaminti vaikutį nuėjo vėjais. Norėčiau stabtelėti ties 2-uoju ir 4-uoju etapais.
2-ąjį etapą ironiškai pavadinau intensyviu. Tiksliau jį pavadinčiau žiauriu sveikatos luošinimu pačių medikų rankomis. Tuometinis mano gydymas galėtų tapti medžiaga baudžiamajai bylai pradėti. Vėliau tyrė ir mano pirmąjį vyrą. Viskas gerai.
4-ajame etape pakeičiau viską asmeniniame gyvenime. Nepakeičiau tik darbovietės. Prabėgo dar dveji metai Paskutinis išbandymas šiame etape buvo staigi mano tėvo netektis. Vėžys jį įveikė per 3 mėn. Visus tuos 3 mėn. mano mintys buvo ,,perjungtos kitu kanalu. Matant tėčio beviltišką situaciją, mano pačios negalia ,,susitraukė į trupinėlį. Tėvų namuose pajutusi mirties dvelksmą supratau, kad gyvenime yra tiek įvairiaspalvio kasdienio, bet labai trapaus džiaugsmo, kurio ilgus metus jau nebesugebėjau įžvelgti. Ir tas ypač glaudus mano ir tėčio ryšis, užsimezgęs dar man būnant įsčiose, buvo didelė dovana mano gyvenime. Sėdėdavau prie jo ligos patalo ir kartodavau mintyse: ,,Viešpatie, mūsų visų gyvenimas tik tavo valioje. Tik Tu žinai, kas mums geriausia. Prabėgo savaitė po laidotuvių. Susapnavau mirusį tėvą. Sapne jis man patarė daugiau nebesigydyti nevaisingumo, nes jokia medicininė intervencija man negalinti padėti. Ir dar pridūrė: ,,Tokia tavo organizmo ypatybė!
Spalio pradžioj pablogėjo mano savijauta: pradėjau jausti šleikštulį, nuovargį, mieguistumą, pilvo maudimą. Parduotuvėje akys užkliūdavo už marinuotų agurkėlių, raugintų kopūstų. Namų lentynėlėje savo dienų kantriai laukė jau apdulkėję higieniniai įklotai. Nėštumo testas buvo teigiamas. Bet po 10 - ies bevaisių metų man tai buvo per menkas įrodymas. Nužingsniavau pas gydytoją. Apžiūros metu jis baksėjo į monitorių pirštu ir džiaugsmingai šaukė: ,,Ar matai?! Čia Tavo vaikas!!! Iš pradžių buvo sunku suvokti, kad Dievulis man siuntė nepaprastą dovaną. O juk nebesigydžiau jau dvejus metus! Supratau, kad tėčio netektis ir minčių ,,perjungimas padėjo sugriauti mano psichologinius blokatorius. Beje, tokios išvados vėliau priėjo ir gydytojai.
Padaryti išvadas palieku jums, kantriosios. Mano išvada viena: ne visada žmogus yra savo likimo kalvis. Nors ilgus metus pati buvau šio posakio šalininkė. Turbūt apdovanojami esame tada, kai esame labiausiai verti tos dovanos ir mokame ją tinkamai įvertinti. Juk ir vaikui, nors ir labai prašančiam pažaisti su peiliu, jo juk neduodame. Gal ne visada to, ko prašome ir trokštame, išeitų mums į gerą... Gal viskam savas laikas Čia daug klausimų be tikslaus atsakymo
Aukščiausiasis mums visoms skyrė skirtingą kelią. Kokie praradimai ir džiaugsmai jame mūsų laukia, sužinosime tik eidamos tuo keliu.
[COLOR=orange]
Dar vis laukiančioms linkiu eiti į priekį, klupti ir vėl keltis ir visada neštis savyje viltį, nors ir vos įžiūrimą, nors ir skausmingo laukimo išgairintą!
pradedu tuo tiketi 
gal tikrai viskas turi savo vieta ir laika
gal tikrai viskas turi savo vieta ir laika
apsiverkiau dar karta. Labai grazus zodziai
