Mano istorija: tyrimai, gydymas

#133
QUOTE(Ingridutėė @ 2008 01 13, 22:02)
Manau visos istorijos  i tema, labai idomu, graudu skaityti, o tuo paciu smagu, nes tikrai pas daugeli puikuojasi juosteles  thumbup.gif

Mano istorija gal nevisai panasi i cia esanciu, bet siuo metu atrodo irgi be galo graudi:
Su vyru buvome kartu 8 metus. Ir per ta laika vis pagalvodavome, kazin ar esame vaisingi, ar mums pavyks tureti vaikuciu??? Be ju abiems buvo sunku gyvenima isivaizduoti. Pradzioj viskas vyko pagal plana, baigem mokslus, susituokem, nusipirkom buta. Isikele i ji is karto nusprendem, kad reikia leliuko. Pastojau per pora menesiu. Nestumas buvo puikus ir lengvas, neskaitant mazo patepliojimo 8 savaite. Susilaukem sveiko ir saunaus sunelio. Bet as, didele vaiku myletoja, niekad neisivazdavau savo seimos su vienu vaiku. Todel nors ir nelabai planuodami, bet pernelyg ir neissaugodami, greitai vel turejom laime pamatyti testa su 2 juostelem. Deja nuo to laiko ramybes surasti negaliu. Antras nestumas pradzioj irgi buvo labai geras, tik 14 savaite pamaciau rusvu isskyru. Nulekiau pas daktare, ji paziurejo, kad gimda tonuse, daugiau nieko nepamate. liepe gerti vaistu, paguleti ir po 2 savaiciu vel ateiti. Atejus po to laiko gimda jau buvo atsipalaidavusi, ir mazuliui pamate augliuka kaklo srity. Nuvykus i antakalni isgirdau nuosprendi, vaikelis labai serga, nesivysto ir artimiausiu metu mirs. Buvo beeinanti 18 savate, kai teko gultis i ligonine ir atsisakyti mazylio . Buvau sukresta ir sokiruota, taciau tuo paciu ir uzprogramuota, kad bandysim vel. Be galo norejau igyvendinti visas svajones, kurias kuriau belaukdama antro vaikelio.
Taigi praejus nepilnai metams as vel nescia. Dabar jau su didelem baimem. Lakstau pas daktarus, vis ziuri, lyg ir nera prie ko prikibt, isskyrus, kad leliukas mazesnis 2 savaitem. Nieko tokio, guodziuosi, kad gal dukryte. Laukiu genetiniu tyrimu, jie taip toli. Nueinu 16 savaiciu, apziuri echo, sako yra tik 15, bet siaip viskas gerai, turesim sese  wub.gif  Darom kraujo tyrima. Dziaugiuosi 3 dienas, kol suzinau tyrimu rezultatus, labai padidinta rizika edvardso sindromui. Nusprendziam imti vaisiaus vandenis, dar po savaites drebancia sirdim skambinu atsakymo. Nuosprendis vel ziauriausias: nustatytas sindromas, kurio metu vaisiaus vystymasis nesuderinamas su gyvybe...Jau 20 savaiciu...
Rankos, kojos nusvyra, tikejimas viskuo, kas gera dingsta...Dabar jus skaitydama kraunuosi daiktus i ligonine ir ruosiuosi atsisveikinimui su antru angeleliu, kuris dar gyvena po mano sirdele. Bet jau neilgai...
Dar darysim genetinius tyrimus, aiskinsimes, kodel cia taip viskas vyksta, bet manau nebetampysim likimo uz usu. Turim viena vaikeli, jis musu stebuklas  wub.gif

Stiprybes jums, gyvenimas yra paruoses mums po kryziu, ir pasirodo visos mes galim istverti be galo daug...

verysad.gif kaskoks siaubas verysad.gif Laikykis,Ingridute,stiprybes 4u.gif
Atsakyti
#134
pirmiausia tai galiu pasakyti kad labai dziugu matyti kad po beveik visom istorijom jau puikuojasi gimdymo uosteles 4u.gif
o dabar apie mane:
man 22. istekejau pries daugiau nei 1,5 m. mm prasidejo nuo 14 metu, taciau buvo labai nereguliarios ir labai skausmingos. daznai mokykloj nuo skausmu nualbdavau, net 6 nospos tabletes nepadedavo. taip kankinausi iki 17 metu. pagaliau ryzaus nueiti pas gine. apziurejo, sako viskas tvasrkoj. isaugsi. na ka israse kontraceptiniu ir paleido namo. mm susireguliavo (juk kitaip ir negali buti). skausmai aprimo, taciau nuo tu velnio tableciu priaugau 10 kg. meciau gert ir vel viskas is naujo - nereguliarsios, ilgas ciklas skausmingos. vel teko gryzti prie kt. tuo metu au buvo atsiradusios geresnes, nuo kuriu svoris neauga. taip geriau iki praitu metu vasaros. su vyreliu nusprendeme kad jau laikas gandrus sauktis. na meciau as gerti kt, pradejau gert folio rugsti, pregnakier vitaminus, taciau dar tris menesius saugojomes kad organizmas issivalytu nuo kt. ir kibom i darbus. vienas menuo ir nieko. nenusiminiau, juk labai maza tikimybe kad pastosiu per pirma menesi. vis del to sugalvojau kad reik nueit pasitikirint pas gine ar viskas ok. nuejau i mazyli pas daktare kapustiene. apziurejo ir pasake kad viskas ok, sako jei po 1, metu nepastosit kreipkites vel. gryzus namo nenusiraminau, jaute mano siela kad kazkas netvarkoj. po savaites uzsirasiau privaciai pas kita gine, pas kuria vaiksciojau profilaktiskai ansciau. kadangi matavau bt tai tuos lapus nusitepiau pas ja. pasiziurejo ir pasake, kad o nevyksta. as juk taip ir jauciau kad kazkas negerai. gerai kad to vidinio balsto paklausiau, o tai buciau 1,5 metu vejais paleidus. taigi daroma echoskopija, randamas vienas beveik subrendes kiausinelis, po savaites paskiriamas progesterono tyrimas, rezultatai liudni. turejo but koficientas virs 20 pas mane tik 2,4. na ka gaunu recepta duphastonui jei neprasides mm ir kad butu isvengta cistu atsiradimo. laukiu iki paskutines dienos. mm kaip ner taip ner. geriu duphastona. lieka dvi tabletes, beveik viskas pokelis sugertas. mm ateina sausio 1 d. kaip sakant nauji metai - naujos viltys. tada luakiu 5 cd ir geriu clostilbegyt. laukiu 22 ciklo dienos kada turiu eiti pas gydytoja daryt progesterona, taciau neinu 15 cd nes kazkokia savijauta ne tokia. nueinu, padaro echoskopija ir randa 3 beviek subrendusius kiausinelius. sako kad greitai turi sprogti. lauksim 21d ir progesterono tyrimo. nuotaika optimistiška, nes nuo minimalaus vaistu kiekio organizmas jau reaguoja. gydomes toliau..
Atsakyti
#135
O čia mūsų paslaptingoji istorija:
Po vestuvių su vyru iškart planuoti vaikelio negalvojome, bet labai ir nesisaugojome, galimybių pastoti tikrai buvo. Praėjus maždaug porai metų, pradėjome rimtai galvoti apie leliuką, bet pastoti vis nepavyko. Ciklas reguliarus, niekada jokių problemų su sveikata turėjusi nebuvau. Nuėjau į privačią kliniką, pas ginekologę. Prasidėjo įvairūs tyrimai, temperatūrų matavimai ir laukimai. Pagaliau prisikabinta prie nevykstančios ovuliacijos. Gėriau įvairiausius vitaminus, hormonus, stimuliavo ovuliaciją, kasdieniniai echoskopo tyrimai ir ovuliacijos stebėjimai. Bet iš to nieko gero. Einu į KMUK, pas ginekologę, gydančią nevaisingumo atvejus. Vėl įvairūs tyrimai, laparaskopija, kurios metu pašalinta miomėlė išorinėje gimdos pusėje (ji echoskopu nesimatė), uždeginti rasti endometriozės židinukai. Daugiau nerasta nieko, kas galėtų trukdyti pastoti. Vėl laukimas ir tikėjimasis.... Tyla... Toliau sekė vyro tyrimai - viskas be priekaištų. Laukiam keletą mėnesių. Nieko... Kai pasidaro nebepakeliama, abu su vyru keliaujam pas žinomą žolininkę, kuri virgulių pagalba nustato ligas. Prisikabina prie kasos ir dar kelių vidaus organų. Išrašo arbatėlių, specialių vitaminų, taip pat fizinių pratimų ir duoda naudingų patarimų. Po 4 mėnesių pastojimas, be galo lauktas, ir suteikęs mums naujų jėgų. Dabar, kai mažiukui beveik 2 metukai, pasakoju šią istoriją kaip nieko tokio baisaus ir nebūta. Bet kai prisimeni, kiek ašarų išlieta, kiek laukta ir tikėtasi.... Svarbu nenuleisti rankų, tikėti ir tikrai sėkmė aplankys. Sėkmės visoms 4u.gif
Atsakyti
#136
Merginos stiprybes jums ir tik teigiamu rezultatu.

Mano istorija identiska su Millamia. Nereguliarus ciklas, skausmingos menesines, gydytoju israsytos KT. Geriau KT su pertraukom, kai nustodavau mm taip ir neateidavo. Pries 2 metus mm dingo 8 menesiams, issauke jas labai sunkiai, su didelemis dozomis hormonu. Po to surado erozija, + ZPV vezinio tipo, pasake pastokite kuo greiciau, paskui gali buti velu. Na neturejau su kuo vaiku daryt tongue.gif . Sia vasara istekejau, nusprendziau, kad KT daugiau negersiu, bet gydytoja pasake, kad po tu KT, kur nuo spuogu geriau padaryt pertauka kokis 3-4 men, pries bandant pastoti. Na KT as nutraukiau, o mm aisku ir neprasidejo. Nuo rugsejo iki gruodzio laukiau, po to nuejau pas gydytoja. dare echo, diagnoze POLIKISTOZE. Pasake, kad mm dar nesulauksiu kokis 5-6 men. tad nieko gero. Dave mum gydytoja pora menesiu bandyt pastot, po to sake vel hormonus duos. Na nei as tikejausi, nei ka. Pora kartu pagulejau kojas uzkelus, pakikenom su vyru ir viskas. Gyvenom kaip ir gyvenom, jau ir baigesi mums skirtas gydytojos laikas. Pasidariau hormonus, paskaiciau internete, ka reiskia blink.gif Jau sau diagnoze nustaciau, kad vaiku su tokiais blogais hormonu atsakymais as niekad neturesiu. Jau su vyru pasitarem, kad taupysime dirbtiniam apvaisinimui pinigus. Atejau po savaites pas gydytoja, padare echo, sako, kad jus nescia 8 sav. wub.gif Taip ir isejau soko busenoje is gydytojos. Na vaistuku teko pavartoti nemazai, nes progesterono savojo man neuzteko.

Na iki gimdymo dar toli, bet tikiuosi viskas bus ok wub.gif Linkiu visoms kuo greiciau pamatyti II ant nestumo testo 4u.gif
Atsakyti
#137
Mano bandymu kelias taip pat netrumpas- kol kas rezultatu jokiu sad.gif
Laukiam 2.gif jau 2 metai.
Geriau kontraceptines apie 4 metus. Kai sugalvojom kad jau laikas, puse metu saugojomes kitais budais, kad organizmas tipo issivalytu nuo chemijos. Metus bandem be gydytoju isikisimo (geriau vitamina E ir folio rugsti). ir nieko...
Pradejom ieskoti problemu. Spermos tyrimas, zarazu ieskojom, gimdos nuotrauka darem, hormonu tyrimus ir pan. Pas vyra viskas gerai, o pas mane pasirodo tik per didelis prolaktinas. Geriau vaistus - susitvarke. Rezultau vis dar jokiu sad.gif
Stimuliacijos Clost. 3 ciklus. Viskas vyksta puikiai, bet rezultatu vis dar jokiu.
Uzkniso juodai verysad.gif
Ejom pas zolininke - sako viskas pas jus ok, tiesiog dar neatejo laikas...
Emiausi homeopatinio gydymo. Vel nustate kad su hormonais pas mane chaosas. Ir vel as juos tais zirniukais issigydziau. Ir vel jokiu rezultatu.
Taigi dabar spjoviau i viska. Sakau gal psichologiskai cia mane veikia galvojimas apie 2.gif ?
laukiu toliau...
Atsakyti
#138
Sveikos, mano istorija panaši į daugelio o gal ir kitokia kai kuriais faktais. Vaikelio laukiau 13 metų. patyriau tiek visko ir fizinio ir moralinio skausmo kad negaliyu apsakyti. nelabai kam ir papasakosi nes kas nepatyręs gali tavęs ir nesuprast. išbandžiau viską kas Lietuvoje buvo leidžiama. nuo paprastesnių procedūrų ir vaistų bei hormonų gėrimo iki dirbtinio apvaisinimo. deja nepasisiekė.po viso vargų praėjus gal 2 metams aš pastojau tačiau mano džiaugsmas baigėsi 9 savaitę su kraupia diagnoze , kuri pasitaiko vienai iš 2000 moterų.ir tai atiteko man. l;abai supykau ant viso pasaulio ir nusprendžiau gyventi taip kaip man matyt duota be vaikų. pradėjau studijuoti labiau save mylėti ir negyventi tik vaikų laukimu ir vaisingų dienų skaičiavimu.ir štai 2006 metais aš visai nesistengdama pastojau ir viskas baigėsi sėkmingai .gimė dukrytė. pagaliau ir aš mama.valio. nuoširdžiai linkiu visoms sėkmės .tik neįsivarykite sau psichologinio nevaisingumo per daug apie tai galvodamos.
Atsakyti
#139
Labukas... Istekejau 23. Dar pries vestuves nusprendem, jog norim kuo greiciau vaikelio. Saugotis niekada nesisaugojom, galvojom kaip bus, taip bus lb gerai jei patapsiu nestuke.gif Taciau... Praejus pusmeciui, sunerimau, apsilankaiu ne pas viena ginekologe, taciau visos kartojo laukti reikia maziausiai metus. O siaip viskas ok, atsipalaiduok, negalvok ir bandykit toliau... Vitaminukus pavartok...Ir taip bebandant praejo metai.Na, gal jums metai ir nera didelis laiko tarpas, bet man....nemazai, o mintys beveik kasdien sukasi apie 2.gif .... Vienos daktares sako jog gali but kazkaip susije su paveldimumu, nes mano mama labai sunkiai pastojo ir nestumai nelengvi buvo, ir persileidimu... O dar ir mano pacios imunitetas silpnas labai doh.gif Dabar pradejau lankytis pas kita ginekologe, padare hormonu tyrimus, lyg ir kazkas nelabai gerai. Taigi, israse Duphaston, vitamino E ir dar kazkokiu zoleliu, pavadinimo dbr nepamenu. Na ir bandysiu, pirma stimuliacija pradesiu po savaites. Kaip bus toliau - ziuresim, bet neprarandu vilties mirksiukas.gif
Atsakyti
#140
Sveikos visos.
Prisijungiau kaip naujokė, nors nuolat lankausi kaip skaitytoja (dabar nusprendžiau pati parašyti).
Žinot, kai vargsti su vaisingumu ir negali susilaukti vaikelio, perskaitai viską, tai padeda.
Taigi, nusprendžiau papasakoti apie savo situaciją:
turiu 8 metų mergaitę. Tai buvo netyčiukas, labai mus tada nustebinęs (po vieno nesisaugojimo), tuomet laukdamasi net nežinojau, kad būna problemų, kad kažkas gali būti ne taip. Standartiškai 2 echoskopijos, kaip priklauso, praktiškai jokių tyrimų, bet viskas kaip sviestu patepta. Iki gimdymo. Jis buvo labai sunkus ir vos nesibaigė tragiškai (vaikutis vos neužduso), bet viskas gerai. Ir tai svarbiausia :) Vėliau keletą metų apie vaikus net negalvojome (nors teoriškai man visada labai patiko pametinukai), svarbiausia buvo darbas... Kai atėjo noras susilaukti antro, nustojom saugotis ir jau po mėnėsio, atrodė vėl taip pat lengvai, laukiausi. Tačiau, 9 savaitės ir nesivystantis nėštumas. Trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus... Šokas, marios ašarų, labai didelis domėjimasis, kas ir kaip. Štai tada ir pradėjau skaityti istorijas, viską apie tai sužinojau. Po abrazijos, vos ne metus vargau su mėnesinėm, reguliariai niekas nebevyko, js iššaukdavo vaistais. Nesisaugojom, bet pastoti, žinoma, nepavyko. Pasidarėm rekomenduotus tyrimus. Su mane gydančia gydytoja suplanavom inseminacija. Prieš tai, aišku, buvo beveik 2 metai stimuliacijų ir bandymo pastoti natūraliai. Ir nieko. Taigi, inseminacija - užkibo iš pirmo karto. Gydytoja net sakė, kad retai kam taip pasiseka. Labai džiaugėmės. Ir... vėl tos pačios 9 savaitės ir vėl tas pats - nesivystantis nėštumas. Vėl abrazija ir siaubingas negalėjimas susitaikyti su tuo, kas atsitiko. Jau praėjo 3 metai nuolatinio bandymo, atlikti visi tyrimai (išskyrus genetinius, nes su tuo pačiu vyru jau turime vaiką - vadinasi, nėra kliūčių) ir kokių aiškių priežasčių nėra. Daryta ir gimdos nuotrauka, ir operacinė histeroskopija ir dar viena inseminacija - jau nesėkminga. Šiuo metu planuojam antrą inseminaciją iš eilės. Nežinau, kaip bus. Labai tikiuosi, bet tuo pačiu ir bijau ir dar viltis kažkodėl vis mažėja. Be to, vis nepalieka mintis, kas priežastis kažkur turi būti, tik niekas jos neranda... o mes "aukojame" savo negimusius vaikučius...
Žinau, kad mano istorija palyginus su kai kuriomis kitomis nėra pati tragiškiausia (nes vieną vaiką jau turime), bet tas vargas, ir ta neviltis ir tas noras, bet negalėjimas, o kartu ir pastovus vaiko prašymas broliuko ar sesutės... Labai nelengva, bet tikėkimės. Visoms reikia tikėti "pasaka", gal taip ir bus...
Atsakyti
#141
Ir as noriu papasakoti savo istorija, gal kazkam suteiks vilties. Istekejau 24 metu. Pradejom su vyru planuot vaikus, po metu bandymu ir nepastojimo kreipiausi i gydytojus. Na ir prasidejo-eiles visokiausiu tyrimu, prolaktinas, progesteronas, galu gale padare gimdos nuotrauka (vos nenualpau), nuotrauka rodo nepraeinamus kiausintakius, veliau seka operacija-laporaskopija, po kurios isaiskeja, kad kiausintakiai vingiuoti ir sunkiai praeinami, buvo saaugu, endometrioze. Atsigavus po operacijos vel bandymai-nesekmingi, turejau 5 inseminacijas-visos baigdavosi be rezultatu, vien nervai ir asaros. Nors tiek gerai-kad vyras labai palaike-sake kad viskas bus gerai. Ir taip praejo isviso 3 metai planavimu. Galu gale dar nusprendem darytis viena inseminacija-galvojau kai sulauksiu menstruaciju skambinu gydytojai tartis del inseminacijos. Menesiniu vis nesulaukiau...... Ir pasirode kad as laukiuosi, ivyko stebuklas. Pastojau naturaliai. Dabar laukiuosi jau 4,5 menesio. Tikiuosi, kad viskas bus gerai.
P.S. Kai nesitiki ir nelauki - ir gaunasi. Sakoma, kad vaikelis pats pasirenka kada jam ateiti. Mergaites nenukabinkit nosies, tikekit stebuklais smile.gif
Atsakyti
#142
labukas visoms, as jau esu mama,turiu 4metu dukryte. bet noriu 2 vaikelio ir jau metai kaip nieko neiseina, tik nezinau kodel , g.gif , jokiu kontraceptiku nevartoju daugiau nei metai, jau imu bijot kad niekada nesulauksiu gandro, verysad.gif , mano bedos su kitu beveik juokinga, bet as nerimauju, tyrimu nesidariau jokiu, vyras ir tirtis nesutinka, schmoll.gif nors visaip bandau ykalbeti,o jis vistiek nesutinka,, mano mergyte vis praso kad nupirktum jai sesute, bet kad nieko gero neiseina, schmoll.gif ,. vilties vis dar nepraradnu ir tikiu kad viena diena pajusiu kad nestuke.gif ,. buciau pati laimingiausia, 4u.gif ,

ir visoms kitoms noriu palinketi kad vilties niekada neprarastu , visos svajones pildosi, mirksiukas.gif , ir jusu issipildys,,, sekmes jums, ax.gif
Atsakyti
#143
QUOTE(Raimondaite @ 2008 06 09, 16:04)
tik neįsivarykite sau psichologinio nevaisingumo per daug apie tai galvodamos.


pritariu 100 proc. thumbup.gif
Ankstyvoj jaunystej ne vienas ginekologas mane perspejo, jog pastot turetu but labai sudetinga.
Totali hormonu betvarke, nereguliarios mmmm, po to - dar ir kazkokia cista (itare endometrioidine), reikejo laparaskopijos, bet per mokslus, kraustymusis, darbo paieskas viskas buvo kazkelintam plane - beveik taikiausi su mintimis, kad vaiku gali ir nebuti... Gydytojai tik ir linksniavo, kad be medicininiu itervenciju neturiu jokiu sansu pastoti. Netikejau tuo iki galo, galvojau - ka jie zino, juk zmogaus kunas tokia paslaptis, ir hormonu yra visa puokste, o ne tie keletas, kuriuos tiria. Be to, hormonai - per visa gyvenima ir taip pas zmogu kinta, kazko daugeja, kazko mazeja - ir galbut pas mane nusistoves ju pusiausvyra ir viskas bus ok? Nesigydziau jokiais preparatais anei operacijomis. Pastojau neplanuotai...
Svarbiausia patiems saves nenurasyti ir suvokt, kad galimybe visad yra 4u.gif
Atsakyti
#144
skaitau ir atrodo ,kad parasiau pati.patikek zinau apie ka tu cia kalbi. visa tai perejau.gydziausi į metus.buvo ziauru. visi tie hotmonai, bandymai pastoti ir nesekmes. visa laime turejau superini daktara Arvyda Gudanaviciu.deja jo siuo metu lietuvoje nebera.isvyko i jav. tai va. kai jis isvyko, as jau turejau savo angela algyte. o buvo viskas taip. kai jau buvo atliktos visos tos varginancios vaisingumo proceduros ir man eilini syki nieko nepavyko- mano daktaras pasake,kad tai greiciausiai jau nebe fizine o psichologine problema.nes hipofizis, kuris stimuliuoja kiausidziu darba ( cia tokia hormonu liauka smegenyse) jau nebeatlieka savo darbo del psichologiio persitempimo. taigi. jis man liepe padaryti pertrauka.pailseti.isvaziuoti kur nors kur silta ir tiesiog myletis negalvojant apie kudykeli. zinai as tada nuleidau rankas.pagalvojau,kad as jau net gydymui beviltiska. bet paklausiau jo ir isvaziavau su vyru i arabu emyratus. grizau ę savaites nescia. be jokiu tableciu ir proceduru . tai va. atsipalaiduok ir padaryk pertraukele. patikek tai stebuklingai veikia. linkiu kad pavyktu. o as va noriu antro ir vel neiseina,bet jau tiek nervu nebeturiu,kad vel begiociau pas daktarus.
nuosirdziausiai tau linkiu sekmes
Atsakyti