siaubas, pasiskaiciau ir tikrai nesuprantu kaip galima pavargti nuo savo maziuku, nejaugi jie taip isveda is kantrybes ir atima tiek daug jegu?! As kaip tik stengiuosi jau gal metai laiko pastoti, nes labai noriu leliuko, bet pasiskaicius jus baisu pasidaro.. gal cia hormonai kalti?
QUOTE(maliootka @ 2008 09 27, 18:28)
siaubas, pasiskaiciau ir tikrai nesuprantu kaip galima pavargti nuo savo maziuku, nejaugi jie taip isveda is kantrybes ir atima tiek daug jegu?! As kaip tik stengiuosi jau gal metai laiko pastoti, nes labai noriu leliuko, bet pasiskaicius jus baisu pasidaro.. gal cia hormonai kalti?
as ir norejau leliuko, ir jau turiu dukryte, be galo laiminga esu... bet uzeina debesys ir nieko negaliu su savim padaryt... toks apatiskumas, nieko nesinori... niekas neidomu...
bet as viliuos kad praeis... nes pries gimdyma tokia veikli buvau... o dabar jau noriu tik namie but, niekur eit netraukia...
manau kad harmonai... na bet man jau 2 metus jie neatsistato
Ne leliukai kalti, o pasikeites gyvenimo ritmas 
Depresiją gali diagnozuoti tik gydytojas, nors gali pati paieškoti internete straipsnių ir testų ir sužinoti daugiau. Dažnai žmonės painioja normalų liūdesį ir skausmą dėl nenusisekusių santykių su liga. Ar šioje situacijoje įmanoma jaustis gerai? Ne, net sveikiausias žmogus jautųsi nelaimingas. Svarbu atsirinkti, kur natūralus liūdesys, o kur liga. Nes būna geria antidepresantus, nors jie nėra būtini, tiesiog ieško lengviausio sprendimo. Tokiose gyvenimo situacijoje reikia ieškoti būdų pakeisti viską į gerą, o ne skubėti griebtis gydymo. Bet kuriuo atveju psichologų konsultacijos praverstų.
Neperskaičiau temos komentarų, taigi atsiprašau, jei nelabai gaudausi situacijoje, bet iš pirmos žinutės susidariau būtent tokią nuomonę.
Neperskaičiau temos komentarų, taigi atsiprašau, jei nelabai gaudausi situacijoje, bet iš pirmos žinutės susidariau būtent tokią nuomonę.
QUOTE(liuda @ 2004 04 08, 22:41)
Man yra 24metai, vaika pagimdziau budama 22metu. pries tai turiejau 2 persileidimus. Istikiejau gana jauna19metu. Visa sita laika ,gyvendama santuokai ir draugaudama su savo vyru as jauciau kad jis manes nevertas. Kaip tai paaiskint?Pastoviai kildavo mintis ji palikt, bet kazkodel tuo nedariau. As negaliu pasakit apie ji ka nors blogo . Tik tai jis yra labai lietas ir viska gerai apgalvojantis. Labai myli mane vaika nieko mums negaili bet visvien man negerai. Jauciosi kalta. Kaip nebuvo vaiko gyvenimas buvo beveik nuostabus. Vaikas viska pakeite. Mes dirbom kartu pinigu turiejom , kaip tapau nescia vyras iskart pasake kad negalies vienas dirbti. O man nuo pirmu dienu reikejo saugotis. Tai jis pakeite darba, siometu sitas darbas paskutinis sudas, as nesuprantu kam reikejo mesti musu drauge pradeta veikla. Jo mama pastoviai turi man prikabevimu. Ji mane nervina. Visiem pazistantiems mane sako kad man depresija. Bet ji gi ne daktare. Kokie pozimiai tuos depresijos?
QUOTE(Foxenas @ 2004 06 19, 21:07)
Antidepresantu poveikis labai sunkiai nusakomas: ko gero tiksliausiai butu pasakyt, kad nuima neadekvatu streso jausma ir milziniska beviltiskumo kazka pakeisti pojuti. Jie tikrai nepadaro zmogaus besisypsanciu idijotu. Tiesiog grazina sugebejima adekvaciai reaguot i aplinka. <...> buna, kad valandu valandas sukiesi mintyse apie praeities dalykus, galvoji kas butu jei butum pasielgus kitaip, tuo tarpu, kai to nebeimanoma pakeisti. Yra kaip yra ir niekaip kitaip niekada nebus. Kai nebeteikia dziaugsmo tai, kas dziugina normalu zmogu, kai nera jokiu noru bendrauti, o norisi tik pabegti nuo viso pasaulio, uzsidaryti, nuo visu. Kai nebelieka ateities, o kiekviena diena, kaip akmuo po kaklu: beviltiska, beprasme... Tai vaistas, kuris grazina tave is cikliniu minciu pasaulio i relybe su visais jos dziaugsmais ir nusivylimais. Tai kazkas, kas padeda tau grizti is chimerisko tavo susikurtos beprotybes pasaulio i normalu gyvenima, kai tave juokina isterliota vaiko marmuze, dziugina sutuoktinio sypsena, pastebi koks grazus saulelydis siandien ir turi planu rytojui ir ateinantiems metams...
is tikruju taip ir yra. turiu pripazinti - jau menesi saziningai geriu antidepresantus ir poveikis butent toks! labai dziaugiuosi pagerejusia gyvenimo kokybe ir nuosirdziai dekoju savo laaabai gerai daktarei...
kaip as pavydziu visoms, kurios bloga nuotaika vadina depresija, visoms, kurios nezino, ka reiskia nubudus ryte nenoreti ketis... kai nieko nebegali daryti, kai nebemiela viskas, ka iki siol megai, kai kiekviena diena beprasme egzistencija.... kai nusprendi, kad geriausia isvis nieko neveikti, meti darba ir kiekviena diena praleidi uzsidarius tarp keturiu sienu. po darbo grizta vyras, pasidaro valgyt, paziuri tv... o tu tik sedi, ziuri i viena taska ir lauki kada vel eisi miegot. nes tik kai miegi gali nieko negalvot, nezvelgt i save is sono ir nematyt, kokia beviltiska esi. net pas specialistus nueiti nera jegu, o dar ta neiveikiama zmoniu baime... nezinau, ar kada nors is to issikapstysiu. tikriausiai, kad niekada, nes be manes pacios niekas man nepades, o padeti sau jau neturiu jegu. nei jegu, nei noro... tik vaiko gaila...
QUOTE(enya29 @ 2009 05 07, 16:23)
kaip as pavydziu visoms, kurios bloga nuotaika vadina depresija, visoms, kurios nezino, ka reiskia nubudus ryte nenoreti ketis... kai nieko nebegali daryti, kai nebemiela viskas, ka iki siol megai, kai kiekviena diena beprasme egzistencija.... kai nusprendi, kad geriausia isvis nieko neveikti, meti darba ir kiekviena diena praleidi uzsidarius tarp keturiu sienu. po darbo grizta vyras, pasidaro valgyt, paziuri tv... o tu tik sedi, ziuri i viena taska ir lauki kada vel eisi miegot. nes tik kai miegi gali nieko negalvot, nezvelgt i save is sono ir nematyt, kokia beviltiska esi. net pas specialistus nueiti nera jegu, o dar ta neiveikiama zmoniu baime... nezinau, ar kada nors is to issikapstysiu. tikriausiai, kad niekada, nes be manes pacios niekas man nepades, o padeti sau jau neturiu jegu. nei jegu, nei noro... tik vaiko gaila...
labas enya,
perskaičiau tavo žinutę ir tokį beviltiškumą pajaučiau sklindantį, negalėjau susilaikyti neparašiusi.
Kaip supratau iš to, ką parašei, tave irgi pagavo depresija. Ir nemenka. Turbūt ir tęsiasi jau kurį laiką. Per tą laiką net viltį praradai, kad kada nors bus geriau. Net nežinau ar bandei pagalbos ieškoti, bet, jei ir taip, tai atrodo, kad ji nebuvo pakankamai efektyvi.
Aš tiesiog norėjau pasakyti, kad depresija yra sutrikimas, kuris veikia tavo mąstymą, veikia tavo elgesį, naikina gyvenimo džiaugsmą ir net keičia tavo organizmo fiziologiją. Ir tai, kad dabar manai, kad niekas nebepasikeis ir ateityje nieko šviesau nesimato, tai ne tikroji gyvenimo realybė, o būtent depresijos bjaurūs pirštai terliojantys tavo mąstymą ir jį iškraipantys.
Tai, deja, labai dažnas sutrikimas, ir visiems, visiems, jos kamuojamiems žmonėms yra būdingas manymas, kad niekas nepasikeis, kad jiems niekada nebepagerės. Bet esmė yra tame, kad šiuolaikinė psichologija ir psichiatrija tikrai gali pasiūlyti labai daug ir pakankamai efektyvių būdų, kaip tave išgriebti iš tos duobės. Nuo to tikrai galima pasveikti. Ir žmonės tada žiūri atgal, į tą tamsią ir juodą savo nevilties praeitį ir negali patikėti, kokį milžinišką skirtumą savo gyvenime jie pasiekė, vos tik pabandė užsikabinti už kokios nors pagalbos sau.
Suprantu, kad jėgų ką nors daryti nelabai yra, bet tai, kad parašei forume apie savo kančią, jau pirmas žingsnis. Dabar laikas žengti antrąjį. nežinau kokiam mieste gyveni, bet tikrai kažkur yra psichologas arba psichiatras (šiuolaikiniai antidepresantai taip pat daro gerą poveikį, be to prie jų tikrai nepriprantama, taigi jeigu tau nėra prieinama psichologo pagalba, vaistukai galėtų padėti gražinti organizmą į geresnę būklę). Pabandyk ištiesti ranką, tikrai yra žmonių, kurie nori ir gali suteikti tau efektyvią pagalbą.
stiprybės
Laba diena.
Na, mano nuotaikos taip pat ne per geriausios. Jau mazdaug puse metu gyvenu kancioje. Nuolatos kamuoja visokios durnos mintys, saves nuvertinimas, gailejimas saves. Auginu dvi dukrytes, tai is namu mazai kur iseinu, pasivaikscioti ir tai retai darau, nors seniau su malonumu tai darydavau. Dabar viskas vienodai kaip atrodau, kaip apsirengusi stora ar plina nerupi nezinau ka daryti. Po pirmojo gimdymo buvau kaip ant sparnu, pirmas leliukas auginau ir dziaugiausi kiekviena diena. Antrasis nestumas buvo visiskai neplanuotas ir ismuse mane is veziu. Labai sunku apsispresti buvo del vaikelio gimdyti ji ar ne, ilgai dvejones kankino. Kai gime antra dukryte viskas ir prasidejo, mano niuri nuotaika, nieko nebenoriu niekas nebedomina apsileidau visiskai. Nuolatos galvoju apie savo santykius su vyru, kartais galvoju kad jo nemyliu ir geriau butu jei iseiciau, bet kai bunam kartu vakarais tai lyg ir gerai vel viskas lyg ir vel negaleciau be jo gyventi, bet nuomone keiciasi kas minute. Isprotet baigiu nebezinau kas man darosi. Nuolatos keiciasi nuomone, viena minute as atrodo stipri pati sau sakau esu saunuole ir t.t o kita minute vel vos neverkiu saves gailiuosi nekenciu kaltinu kad esu netikele. Nezinau kur pagalbos ieskoti nebegaliu 
vaiku gaila, didzioji mergyte jau supranta kazka, tai jei pravirkstu vis pribegusi apsikabina mamyte tu nverk mamyte. Man sunku, labai sunku ir nezinau kas man gali padeti nezinau kur jos ieskoti
Na, mano nuotaikos taip pat ne per geriausios. Jau mazdaug puse metu gyvenu kancioje. Nuolatos kamuoja visokios durnos mintys, saves nuvertinimas, gailejimas saves. Auginu dvi dukrytes, tai is namu mazai kur iseinu, pasivaikscioti ir tai retai darau, nors seniau su malonumu tai darydavau. Dabar viskas vienodai kaip atrodau, kaip apsirengusi stora ar plina nerupi
nezinau ka daryti. Po pirmojo gimdymo buvau kaip ant sparnu, pirmas leliukas auginau ir dziaugiausi kiekviena diena. Antrasis nestumas buvo visiskai neplanuotas ir ismuse mane is veziu. Labai sunku apsispresti buvo del vaikelio gimdyti ji ar ne, ilgai dvejones kankino. Kai gime antra dukryte viskas ir prasidejo, mano niuri nuotaika, nieko nebenoriu niekas nebedomina apsileidau visiskai. Nuolatos galvoju apie savo santykius su vyru, kartais galvoju kad jo nemyliu ir geriau butu jei iseiciau, bet kai bunam kartu vakarais tai lyg ir gerai vel viskas lyg ir vel negaleciau be jo gyventi, bet nuomone keiciasi kas minute. Isprotet baigiu nebezinau kas man darosi. Nuolatos keiciasi nuomone, viena minute as atrodo stipri pati sau sakau esu saunuole ir t.t o kita minute vel vos neverkiu saves gailiuosi nekenciu kaltinu kad esu netikele. Nezinau kur pagalbos ieskoti nebegaliu vaiku gaila, didzioji mergyte jau supranta kazka, tai jei pravirkstu vis pribegusi apsikabina mamyte tu nverk mamyte. Man sunku, labai sunku ir nezinau kas man gali padeti nezinau kur jos ieskoti
QUOTE(Linuxeee @ 2009 05 12, 13:25)
Laba diena.
Na, mano nuotaikos taip pat ne per geriausios. Jau mazdaug puse metu gyvenu kancioje. Nuolatos kamuoja visokios durnos mintys, saves nuvertinimas, gailejimas saves. Auginu dvi dukrytes, tai is namu mazai kur iseinu, pasivaikscioti ir tai retai darau, nors seniau su malonumu tai darydavau. Dabar viskas vienodai kaip atrodau, kaip apsirengusi stora ar plina nerupi nezinau ka daryti. Po pirmojo gimdymo buvau kaip ant sparnu, pirmas leliukas auginau ir dziaugiausi kiekviena diena. Antrasis nestumas buvo visiskai neplanuotas ir ismuse mane is veziu. Labai sunku apsispresti buvo del vaikelio gimdyti ji ar ne, ilgai dvejones kankino. Kai gime antra dukryte viskas ir prasidejo, mano niuri nuotaika, nieko nebenoriu niekas nebedomina apsileidau visiskai. Nuolatos galvoju apie savo santykius su vyru, kartais galvoju kad jo nemyliu ir geriau butu jei iseiciau, bet kai bunam kartu vakarais tai lyg ir gerai vel viskas lyg ir vel negaleciau be jo gyventi, bet nuomone keiciasi kas minute. Isprotet baigiu nebezinau kas man darosi. Nuolatos keiciasi nuomone, viena minute as atrodo stipri pati sau sakau esu saunuole ir t.t o kita minute vel vos neverkiu saves gailiuosi nekenciu kaltinu kad esu netikele. Nezinau kur pagalbos ieskoti nebegaliu vaiku gaila, didzioji mergyte jau supranta kazka, tai jei pravirkstu vis pribegusi apsikabina mamyte tu nverk mamyte. Man sunku, labai sunku ir nezinau kas man gali padeti nezinau kur jos ieskoti
Na, mano nuotaikos taip pat ne per geriausios. Jau mazdaug puse metu gyvenu kancioje. Nuolatos kamuoja visokios durnos mintys, saves nuvertinimas, gailejimas saves. Auginu dvi dukrytes, tai is namu mazai kur iseinu, pasivaikscioti ir tai retai darau, nors seniau su malonumu tai darydavau. Dabar viskas vienodai kaip atrodau, kaip apsirengusi stora ar plina nerupi
nezinau ka daryti. Po pirmojo gimdymo buvau kaip ant sparnu, pirmas leliukas auginau ir dziaugiausi kiekviena diena. Antrasis nestumas buvo visiskai neplanuotas ir ismuse mane is veziu. Labai sunku apsispresti buvo del vaikelio gimdyti ji ar ne, ilgai dvejones kankino. Kai gime antra dukryte viskas ir prasidejo, mano niuri nuotaika, nieko nebenoriu niekas nebedomina apsileidau visiskai. Nuolatos galvoju apie savo santykius su vyru, kartais galvoju kad jo nemyliu ir geriau butu jei iseiciau, bet kai bunam kartu vakarais tai lyg ir gerai vel viskas lyg ir vel negaleciau be jo gyventi, bet nuomone keiciasi kas minute. Isprotet baigiu nebezinau kas man darosi. Nuolatos keiciasi nuomone, viena minute as atrodo stipri pati sau sakau esu saunuole ir t.t o kita minute vel vos neverkiu saves gailiuosi nekenciu kaltinu kad esu netikele. Nezinau kur pagalbos ieskoti nebegaliu vaiku gaila, didzioji mergyte jau supranta kazka, tai jei pravirkstu vis pribegusi apsikabina mamyte tu nverk mamyte. Man sunku, labai sunku ir nezinau kas man gali padeti nezinau kur jos ieskotilabutis,
žinai, rašai apie savo kančias ir tarsi vardintum tirpiškus "vadovėlinius" depresijos simptomus. Suprantu, kad dabar tau ateitis rožinėm spalvom nešviečia (kas yra tipiškas depresijos sukeltas mąstymo iškraipymas - juodai matyti savo ateitį), galvoji, kad nelabai kas tau gali padėti (dar kitas depresijos sukeltas mąstymo iškraipymas - neigiamai vertinti kitus žmones, todėl neskubėk nuvertinti savo vyro, nes tai depresija gali kišti pagalius į ratus jūsų meilei), ir esi labai kritiška pati sau (dar vienas tipiškas depresijos sukeltas mąstymo iškraipymas).
Bet depresija tai liga. Žiauriai paplitusi liga, beje. Kankinanti, skaudinanti, bet daugeliu atvejų visiškai pagydoma. Tu gali imtis antidepresantų, gali kreiptis psichologinės, psichoterapinės pagalbos, gali net pati bandyti sau padėti pirmiausiai gražindama į savo gyvenimą dalykus, kurie būtų susiję su fiziniu aktyvumu ir mažesniu savęs kaltinimu (nes jeigu tau būtų gripas, tikiu, kad būtum prislėgta, bet nepultum pasaulio, savęs ir aplinkinių panašiai kaip dabar vertinti? depresija taip pat yra liga, taigi...).
Priemonių tikrai yra daug ir veiksmingų. Reikia tik ranką ištiesti. Tavo atveju, kadangi gyveni Klaipėdoje, tiesiog internete panaršyk psichologų, psichiatrų, psichoterapeutų adresų ir užsiregistruok konsultacijai. Depresijos nereikia kentėti, ją reikia gydyti, ir kuo greičiau, tuo geriau.
stiprybės
QUOTE(biteMaja99 @ 2009 05 08, 11:37)
labas enya,
perskaičiau tavo žinutę ir tokį beviltiškumą pajaučiau sklindantį, negalėjau susilaikyti neparašiusi.
Kaip supratau iš to, ką parašei, tave irgi pagavo depresija. Ir nemenka. Turbūt ir tęsiasi jau kurį laiką. Per tą laiką net viltį praradai, kad kada nors bus geriau. Net nežinau ar bandei pagalbos ieškoti, bet, jei ir taip, tai atrodo, kad ji nebuvo pakankamai efektyvi.
Aš tiesiog norėjau pasakyti, kad depresija yra sutrikimas, kuris veikia tavo mąstymą, veikia tavo elgesį, naikina gyvenimo džiaugsmą ir net keičia tavo organizmo fiziologiją. Ir tai, kad dabar manai, kad niekas nebepasikeis ir ateityje nieko šviesau nesimato, tai ne tikroji gyvenimo realybė, o būtent depresijos bjaurūs pirštai terliojantys tavo mąstymą ir jį iškraipantys.
Tai, deja, labai dažnas sutrikimas, ir visiems, visiems, jos kamuojamiems žmonėms yra būdingas manymas, kad niekas nepasikeis, kad jiems niekada nebepagerės. Bet esmė yra tame, kad šiuolaikinė psichologija ir psichiatrija tikrai gali pasiūlyti labai daug ir pakankamai efektyvių būdų, kaip tave išgriebti iš tos duobės. Nuo to tikrai galima pasveikti. Ir žmonės tada žiūri atgal, į tą tamsią ir juodą savo nevilties praeitį ir negali patikėti, kokį milžinišką skirtumą savo gyvenime jie pasiekė, vos tik pabandė užsikabinti už kokios nors pagalbos sau.
Suprantu, kad jėgų ką nors daryti nelabai yra, bet tai, kad parašei forume apie savo kančią, jau pirmas žingsnis. Dabar laikas žengti antrąjį. nežinau kokiam mieste gyveni, bet tikrai kažkur yra psichologas arba psichiatras (šiuolaikiniai antidepresantai taip pat daro gerą poveikį, be to prie jų tikrai nepriprantama, taigi jeigu tau nėra prieinama psichologo pagalba, vaistukai galėtų padėti gražinti organizmą į geresnę būklę). Pabandyk ištiesti ranką, tikrai yra žmonių, kurie nori ir gali suteikti tau efektyvią pagalbą.
stiprybės
perskaičiau tavo žinutę ir tokį beviltiškumą pajaučiau sklindantį, negalėjau susilaikyti neparašiusi.
Kaip supratau iš to, ką parašei, tave irgi pagavo depresija. Ir nemenka. Turbūt ir tęsiasi jau kurį laiką. Per tą laiką net viltį praradai, kad kada nors bus geriau. Net nežinau ar bandei pagalbos ieškoti, bet, jei ir taip, tai atrodo, kad ji nebuvo pakankamai efektyvi.
Aš tiesiog norėjau pasakyti, kad depresija yra sutrikimas, kuris veikia tavo mąstymą, veikia tavo elgesį, naikina gyvenimo džiaugsmą ir net keičia tavo organizmo fiziologiją. Ir tai, kad dabar manai, kad niekas nebepasikeis ir ateityje nieko šviesau nesimato, tai ne tikroji gyvenimo realybė, o būtent depresijos bjaurūs pirštai terliojantys tavo mąstymą ir jį iškraipantys.
Tai, deja, labai dažnas sutrikimas, ir visiems, visiems, jos kamuojamiems žmonėms yra būdingas manymas, kad niekas nepasikeis, kad jiems niekada nebepagerės. Bet esmė yra tame, kad šiuolaikinė psichologija ir psichiatrija tikrai gali pasiūlyti labai daug ir pakankamai efektyvių būdų, kaip tave išgriebti iš tos duobės. Nuo to tikrai galima pasveikti. Ir žmonės tada žiūri atgal, į tą tamsią ir juodą savo nevilties praeitį ir negali patikėti, kokį milžinišką skirtumą savo gyvenime jie pasiekė, vos tik pabandė užsikabinti už kokios nors pagalbos sau.
Suprantu, kad jėgų ką nors daryti nelabai yra, bet tai, kad parašei forume apie savo kančią, jau pirmas žingsnis. Dabar laikas žengti antrąjį. nežinau kokiam mieste gyveni, bet tikrai kažkur yra psichologas arba psichiatras (šiuolaikiniai antidepresantai taip pat daro gerą poveikį, be to prie jų tikrai nepriprantama, taigi jeigu tau nėra prieinama psichologo pagalba, vaistukai galėtų padėti gražinti organizmą į geresnę būklę). Pabandyk ištiesti ranką, tikrai yra žmonių, kurie nori ir gali suteikti tau efektyvią pagalbą.
stiprybės
aš gėriau antidepresantus prieš 10m metus laiko, ir prieš 2m iki šiol antidepresantus dviejų rūšių ir neuroleptikus. tris kartus gulėjau ligoninej, bet niekas nesikeičia. viskas išbandyta. tai kaip galima tikėtis kažkokio pagerėjimo?
QUOTE(enya29 @ 2010 04 13, 11:12)
aš gėriau antidepresantus prieš 10m metus laiko, ir prieš 2m iki šiol antidepresantus dviejų rūšių ir neuroleptikus. tris kartus gulėjau ligoninej, bet niekas nesikeičia. viskas išbandyta. tai kaip galima tikėtis kažkokio pagerėjimo?
aš neprarandu vilties, nors ir keli metai praėję. Manau tik vaistais neįmanoma šios ligos įveikti, reikalingi ir pokalbiai ir pamąstymai ir pagalba iš šono. Kas ieško, tas randa, nejaugi tirkrai viskas išbandyta..? kiekvieną kartą sunku pradėti iš naujo, bet aš tikiu, kad verta.
QUOTE(lpd @ 2010 04 13, 15:30)
aš neprarandu vilties, nors ir keli metai praėję. Manau tik vaistais neįmanoma šios ligos įveikti, reikalingi ir pokalbiai ir pamąstymai ir pagalba iš šono. Kas ieško, tas randa, nejaugi tirkrai viskas išbandyta..? kiekvieną kartą sunku pradėti iš naujo, bet aš tikiu, kad verta.
lankiau psichoterapiją 3 metus - nepadėjo. dabar vėl prašiau, kad skirtų, bet sakė, kad nepriklauso pagal diagnozę, nes depresijos epizodai neturi realios priežasties, tai biocheminės pusiausvyros sutrikimas. nuėjus privačiai tą patį išaiškino. bandžiau akupunktūrą - nepadėjo. nežinau, ar viską išvardinau... o ką dar galima išbandyt?
