laba diena, pasipasakosiu, gal tam kartui palengves. pries 6 metus susirgau depresija, ( baime, nerimas, PA) visa tai isprovokavo po galvos opetacijos, vartojau AD, raminamuosius, po poros metu pastojau, aisku nutraukiau vaistu gerima, visu tu blogybiu kaip ir nebejutau, po gimdymo vel atsiradau pas psihiatra, nes nepaliaujamas nerimas ede mane is vidaus, ir vel pora metu AD vartojau, kazkokio stebuklo nebuvo, spalio men nutariau pati tvarkytis su savimi ir po truputi nutraukinet vaistus, jau ketvirtas menuo be vaistu, nesuprantu kas ivyko nerimas dingo kaip i vandeni, atejo noras veikt, gyvent, bet........ (visad kai budavo liudna, negera, niekas neidomu, prasydavau dievo , kad lai geriau kas skauda nei jauciu ta baisu jausma), ir ka, pasirodo tas nerimas niekur is mane neiskeliavo susisuko "" suskis"" i ranka ir koja(jauciu silpnuma, maudima, ar tai sanariai ar tai raumenys , negaliu paaiskint, bet desine koja ir ranka kaip ne sava), sukilo spaudimas (mano vartojami vaistai jau nenumuse , gyd israse stipresniu), 28d vel keliauju pas psihiatra, tai va tokia mano istorija. Norejau paklaust , ar esat ka girdeja apie uzsimaskavusia depresija ir nerima, kaip be AD palengvint skausmus, nuskausminamieji nepadeda. Vaje kaip as pavargau
QUOTE(sileste @ 2014 02 14, 15:22)
laba diena, pasipasakosiu, gal tam kartui palengves. pries 6 metus susirgau depresija, ( baime, nerimas, PA) visa tai isprovokavo po galvos opetacijos, vartojau AD, raminamuosius, po poros metu pastojau, aisku nutraukiau vaistu gerima, visu tu blogybiu kaip ir nebejutau, po gimdymo vel atsiradau pas psihiatra, nes nepaliaujamas nerimas ede mane is vidaus, ir vel pora metu AD vartojau, kazkokio stebuklo nebuvo, spalio men nutariau pati tvarkytis su savimi ir po truputi nutraukinet vaistus, jau ketvirtas menuo be vaistu, nesuprantu kas ivyko nerimas dingo kaip i vandeni, atejo noras veikt, gyvent, bet........ (visad kai budavo liudna, negera, niekas neidomu, prasydavau dievo , kad lai geriau kas skauda nei jauciu ta baisu jausma), ir ka, pasirodo tas nerimas niekur is mane neiskeliavo susisuko "" suskis"" i ranka ir koja(jauciu silpnuma, maudima, ar tai sanariai ar tai raumenys , negaliu paaiskint, bet desine koja ir ranka kaip ne sava), sukilo spaudimas (mano vartojami vaistai jau nenumuse , gyd israse stipresniu), 28d vel keliauju pas psihiatra, tai va tokia mano istorija. Norejau paklaust , ar esat ka girdeja apie uzsimaskavusia depresija ir nerima, kaip be AD palengvint skausmus, nuskausminamieji nepadeda. Vaje kaip as pavargau
O tas raumenų skausmas pastovus? Aš pati stengiuosi vaistus, ypač stiprius, gerti tik kai jau nebėra kur dingti ir gydymosi ieškotis natūralesniais keliais. Šiaip nuo raumenų skausmo gal padėtų reguliarūs tempimo pratimai ar lengvas sportas + magnis? Nežinau kaip yra depresijos atveju, bet be rimtos diagnozės nerimą, įtampą, nuovargį ir šiaip padeda fizinis krūvis silpninti. Tikiuosi rasi išeitį ir palengvėjimą. Liūdna, kai žmones kankina tokie dalykai
Sveikos!
Labai norėčiau jūsų patarimo.
Apie porą metų jaučiu labai nemalonų spaudimą krūtinėje, atrodo, kad man visada sunku kvėpuoti. Gerokai suprastėjo komunikavimo įpročiai, visi aplinkiniai erzina. Niekur neinu, neplanuoju veiklos, dažniausiai būnu namuose, sąmoningai "stumiu laiką". Maloniausios akimirkos būna prieš miegą, kai jau nebūni čia, bet dar ir ne ten. Ilgai galvojau apie savižudybę, bet dabar tai minčiai pasidariau apatiška. Kas mane privertė ieškoti atsakymo į klausimą? Dabar, jau apie mėnesį, gerokai sutriko miegas. Miegu 12-14 valandų naktį, dar dieną numiegu 1-2 valandas ir jaučiuosi pavargusi, neišsimiegojusi. Baisiausia, kad sunku rūpintis vaiku. Su juo neinu į lauką, vangiai ruošiu valgyti. Gėdijuosi savęs kaip mamos. Ar galite patarti, kur man kreiptis?
Labai norėčiau jūsų patarimo.
Apie porą metų jaučiu labai nemalonų spaudimą krūtinėje, atrodo, kad man visada sunku kvėpuoti. Gerokai suprastėjo komunikavimo įpročiai, visi aplinkiniai erzina. Niekur neinu, neplanuoju veiklos, dažniausiai būnu namuose, sąmoningai "stumiu laiką". Maloniausios akimirkos būna prieš miegą, kai jau nebūni čia, bet dar ir ne ten. Ilgai galvojau apie savižudybę, bet dabar tai minčiai pasidariau apatiška. Kas mane privertė ieškoti atsakymo į klausimą? Dabar, jau apie mėnesį, gerokai sutriko miegas. Miegu 12-14 valandų naktį, dar dieną numiegu 1-2 valandas ir jaučiuosi pavargusi, neišsimiegojusi. Baisiausia, kad sunku rūpintis vaiku. Su juo neinu į lauką, vangiai ruošiu valgyti. Gėdijuosi savęs kaip mamos. Ar galite patarti, kur man kreiptis?
QUOTE(Spurgytė @ 2014 04 05, 18:50)
Sveikos!
Labai norėčiau jūsų patarimo.
Apie porą metų jaučiu labai nemalonų spaudimą krūtinėje, atrodo, kad man visada sunku kvėpuoti. Gerokai suprastėjo komunikavimo įpročiai, visi aplinkiniai erzina. Niekur neinu, neplanuoju veiklos, dažniausiai būnu namuose, sąmoningai "stumiu laiką". Maloniausios akimirkos būna prieš miegą, kai jau nebūni čia, bet dar ir ne ten. Ilgai galvojau apie savižudybę, bet dabar tai minčiai pasidariau apatiška. Kas mane privertė ieškoti atsakymo į klausimą? Dabar, jau apie mėnesį, gerokai sutriko miegas. Miegu 12-14 valandų naktį, dar dieną numiegu 1-2 valandas ir jaučiuosi pavargusi, neišsimiegojusi. Baisiausia, kad sunku rūpintis vaiku. Su juo neinu į lauką, vangiai ruošiu valgyti. Gėdijuosi savęs kaip mamos. Ar galite patarti, kur man kreiptis?
Labai norėčiau jūsų patarimo.
Apie porą metų jaučiu labai nemalonų spaudimą krūtinėje, atrodo, kad man visada sunku kvėpuoti. Gerokai suprastėjo komunikavimo įpročiai, visi aplinkiniai erzina. Niekur neinu, neplanuoju veiklos, dažniausiai būnu namuose, sąmoningai "stumiu laiką". Maloniausios akimirkos būna prieš miegą, kai jau nebūni čia, bet dar ir ne ten. Ilgai galvojau apie savižudybę, bet dabar tai minčiai pasidariau apatiška. Kas mane privertė ieškoti atsakymo į klausimą? Dabar, jau apie mėnesį, gerokai sutriko miegas. Miegu 12-14 valandų naktį, dar dieną numiegu 1-2 valandas ir jaučiuosi pavargusi, neišsimiegojusi. Baisiausia, kad sunku rūpintis vaiku. Su juo neinu į lauką, vangiai ruošiu valgyti. Gėdijuosi savęs kaip mamos. Ar galite patarti, kur man kreiptis?
sveika, nors mes cia ne gyditojos, bet jusu pasisakymas , jog galvojot apie savizudybe, tai jau zenklas, kad jums tikrai negerai, jums butinai reikia kreiptis i specialista, pas psihiatra. Ar pasisaket artimiesiems apie savo savijauta, apie savo mintis. Issipasakojimas irgi labai padeda, savyje laikymas savo beda, tik dar labiau pablogina situacija. Nieko nelaukit, nekankinkit saves, skubekit pagalbos, pati zinau is savo patirties, jokie siulomi zoliniai vaistai, psihoterapijos pradzioj nepades, jas suderins gyditojas su paskirtais vaistukais(kurie vartojant kaip liepia gyditojas) tikrai nera jau tokie pavojingi , kaip kiti teigia. Skubekit pagalbos ir neleiskit tai ""baisybei"" sugriaut jums gyvenimo, juk jus reikalinga savo vaikuciui, besisypsanti, ir laiminga. Pas psihiatra siuntimo nereikia . O svarbiausia nesigedikit kreiptis pagalbos.
QUOTE(sileste @ 2014 04 06, 09:35)
O svarbiausia nesigedikit kreiptis pagalbos.
Ačiū!
Tai tiesiai pas psichiatrą, tai ne psichologo kompetencija?Pasakotis bandžiau, bet ilgainiui nustojau tai daryti. Draugų neturiu, vaiką auginu viena. Kai bandydavau kam nors pasisakyti, girdėjau tokias frazes, kaip "tu mąstai negatyviai", "nežinau, kuo tau padėti", "tu piktas žmogus" ir panašiai, - tas mane labai suerzindavo ir aš pykau tada dar labiau. Dėl tokio savo negebėjimo bendrauti praradau darbą.
QUOTE(Spurgytė @ 2014 04 05, 19:43)
Ačiū! Tai tiesiai pas psichiatrą, tai ne psichologo kompetencija?
Pasakotis bandžiau, bet ilgainiui nustojau tai daryti. Draugų neturiu, vaiką auginu viena. Kai bandydavau kam nors pasisakyti, girdėjau tokias frazes, kaip "tu mąstai negatyviai", "nežinau, kuo tau padėti", "tu piktas žmogus" ir panašiai, - tas mane labai suerzindavo ir aš pykau tada dar labiau. Dėl tokio savo negebėjimo bendrauti praradau darbą.
Tai tiesiai pas psichiatrą, tai ne psichologo kompetencija?Pasakotis bandžiau, bet ilgainiui nustojau tai daryti. Draugų neturiu, vaiką auginu viena. Kai bandydavau kam nors pasisakyti, girdėjau tokias frazes, kaip "tu mąstai negatyviai", "nežinau, kuo tau padėti", "tu piktas žmogus" ir panašiai, - tas mane labai suerzindavo ir aš pykau tada dar labiau. Dėl tokio savo negebėjimo bendrauti praradau darbą.
psihiatras pats nuspres del psihologo konsultacijos, na as pasisakau kaip man buvo, pirmiausia psihiatras paskyre vaistukus, buklei nepagerejus pasiunte pas psihologa, po jo isvados psihiatras pakeite vaistuku koombinacija, taip ir kapanojuos po truputi. as taip pat per savo ''durnavojimus'' ir nuo draugu atsiribojau, nes visi buvo blogi man (taip man atrode), su vyru santykiai paslijo, nes buvau nesukalbama, jau svajojau apie skirybas, dar ir dabar ta jausma tebeturiu, noriu gyvent viena su vaikais, bet skirtis su vyru nera del ko, paliktu nesuprates, o ir as pati suprantu, kai pasveiksiu juk mastysiu kitaip. Tikiuosi pasveikt
Labas merginos, radau sita sema ir pagalvojau pasisakysiu gal man paciai palengves, As nuolat turiu depresija, kas keli metai ir vaistus turiu gerti, tai jau man pripazinta diagnoze nuo paauglystes, pernai metais vel tie depresijos simptomai pasitrauke, pusantru metu geriau tabletes kasdien, dabar jau pora men nebegeriu, bet jauciuos labai issekus pavargus, dar kaskaip kai turiu eiti i darba lyg ir nieko, bet kai iseigines, tai tiesiog nieko negaliu daryti, tingiu nenoriu ir neturiu jegu, ir nervas kyla tuo paciu kad taip jauciuosi, kieme burdakas, zole nepiauta ir geles netvarkytos, bet tiesiog neturiu noro, jauciuosi taip lyg viskas visada ant mano vienos peciu ir as jau sio vezti nebenoriu, mat vyras mano nu geras jis, dirba naktimis ir miega visa diena, ir nieko daugiau nedaro, kai iseigines, suprantu nakty neisi zoles pjauti, tai jis prie kompo per nakty, o diena miega, kita karta man noras yra tvarkytis, bet kambariu nepradesiu siurbliuoti kai jis miegas, nu karocia , pati sau nepavydziu , as pavargau, ir nezinau ka daryti ir iskur besisemti tos motyvacijos
QUOTE(alinuksss @ 2014 05 13, 21:06)
Labas merginos, radau sita sema ir pagalvojau pasisakysiu gal man paciai palengves, As nuolat turiu depresija, kas keli metai ir vaistus turiu gerti, tai jau man pripazinta diagnoze nuo paauglystes, pernai metais vel tie depresijos simptomai pasitrauke, pusantru metu geriau tabletes kasdien, dabar jau pora men nebegeriu, bet jauciuos labai issekus pavargus, dar kaskaip kai turiu eiti i darba lyg ir nieko, bet kai iseigines, tai tiesiog nieko negaliu daryti, tingiu nenoriu ir neturiu jegu, ir nervas kyla tuo paciu kad taip jauciuosi, kieme burdakas, zole nepiauta ir geles netvarkytos, bet tiesiog neturiu noro, jauciuosi taip lyg viskas visada ant mano vienos peciu ir as jau sio vezti nebenoriu, mat vyras mano nu geras jis, dirba naktimis ir miega visa diena, ir nieko daugiau nedaro, kai iseigines, suprantu nakty neisi zoles pjauti, tai jis prie kompo per nakty, o diena miega, kita karta man noras yra tvarkytis, bet kambariu nepradesiu siurbliuoti kai jis miegas, nu karocia , pati sau nepavydziu , as pavargau, ir nezinau ka daryti ir iskur besisemti tos motyvacijos
Matau, kad jums labai sunku ir kad reikia šiek tiek pagalbos, o daugiausia darbo su savimi. Jei kartais geriate vaistus, tai kaip suprantu lankėtės pas psichologą? Neturite motyvacijos tikriauisiai todėl, kad nežinote kur einate, ko siekiate ir aplamai kokie jūsų tikslai gyvenime. Ar psichologas nepadėjo tokių dalykų išsiaiškinti? Vaistai paprastai nieko nepadeda, jie tik kuriam laikui sumažina simptomus. Labiausiai reikia jūsų pačios noro keisti savo mąstymą, o kartu ir visą gyvenimą.
QUOTE(Spurgytė @ 2014 04 06, 08:43)
Ačiū! Tai tiesiai pas psichiatrą, tai ne psichologo kompetencija?
Pasakotis bandžiau, bet ilgainiui nustojau tai daryti. Draugų neturiu, vaiką auginu viena. Kai bandydavau kam nors pasisakyti, girdėjau tokias frazes, kaip "tu mąstai negatyviai", "nežinau, kuo tau padėti", "tu piktas žmogus" ir panašiai, - tas mane labai suerzindavo ir aš pykau tada dar labiau. Dėl tokio savo negebėjimo bendrauti praradau darbą.
Tai tiesiai pas psichiatrą, tai ne psichologo kompetencija?Pasakotis bandžiau, bet ilgainiui nustojau tai daryti. Draugų neturiu, vaiką auginu viena. Kai bandydavau kam nors pasisakyti, girdėjau tokias frazes, kaip "tu mąstai negatyviai", "nežinau, kuo tau padėti", "tu piktas žmogus" ir panašiai, - tas mane labai suerzindavo ir aš pykau tada dar labiau. Dėl tokio savo negebėjimo bendrauti praradau darbą.
Tikiuosi, jau kreipėtės pagalbos, ir jau viskas pajudėjo, bet jei dar ne, butinai apsvarstykit ne tik medikamentinį gydyma, bet ir psichoterapija. Labai menkai tezinau apie jus, bet yra didelis pavojus, kad imus veikti vaistams, energijos padauges ir mintys apie savizudybe gali tapti tikrai pavojingos. Todėl labai svarbu, kad su jumis kartu butu psichoteraeutas/ė, padedantis su tuo tvarkytis.
Sekmės jums!
(atsiprašau, ne visas liet. raides turiu šitam kompe)
QUOTE(Mirga @ 2014 06 14, 12:00)
Tikiuosi, jau kreipėtės pagalbos, ir jau viskas pajudėjo, bet jei dar ne, butinai apsvarstykit ne tik medikamentinį gydyma, bet ir psichoterapija. Labai menkai tezinau apie jus, bet yra didelis pavojus, kad imus veikti vaistams, energijos padauges ir mintys apie savizudybe gali tapti tikrai pavojingos. Todėl labai svarbu, kad su jumis kartu butu psichoteraeutas/ė, padedantis su tuo tvarkytis.
Sekmės jums!
(atsiprašau, ne visas liet. raides turiu šitam kompe)
Sekmės jums!
(atsiprašau, ne visas liet. raides turiu šitam kompe)
Sveiki! Ačiū už rūpestį.
Kreipiausi, paskyrė medikamentinį gydymą ir konsultacijas pas psichologą. Dar neseniai pradėjau pas jį lankytis ir dar negaliu iki galo atsiverti ir būti 100 proc. nuoširdi. Tas kiša koją labai. Savijauta šiaip geresnė, tik ta suknista vienatvė duoda apie save žinoti, o šiaip labai išryškėjo panikos atakos. Ypač būna jų, kai dirbu arba kokioje nors viešoje vietoje, kur daug žmonių. Atrodo, kad viskas, paskutinioji atėjo ir tuoj širdis sustos, bet kai praeina, tada toks palengvėjimas būna. Bet kartu su baime, kad tai vėl kartosis.
QUOTE(Spurgytė @ 2014 06 14, 13:47)
Sveiki! Ačiū už rūpestį.
Kreipiausi, paskyrė medikamentinį gydymą ir konsultacijas pas psichologą. Dar neseniai pradėjau pas jį lankytis ir dar negaliu iki galo atsiverti ir būti 100 proc. nuoširdi. Tas kiša koją labai. Savijauta šiaip geresnė, tik ta suknista vienatvė duoda apie save žinoti, o šiaip labai išryškėjo panikos atakos. Ypač būna jų, kai dirbu arba kokioje nors viešoje vietoje, kur daug žmonių. Atrodo, kad viskas, paskutinioji atėjo ir tuoj širdis sustos, bet kai praeina, tada toks palengvėjimas būna. Bet kartu su baime, kad tai vėl kartosis.
Kreipiausi, paskyrė medikamentinį gydymą ir konsultacijas pas psichologą. Dar neseniai pradėjau pas jį lankytis ir dar negaliu iki galo atsiverti ir būti 100 proc. nuoširdi. Tas kiša koją labai. Savijauta šiaip geresnė, tik ta suknista vienatvė duoda apie save žinoti, o šiaip labai išryškėjo panikos atakos. Ypač būna jų, kai dirbu arba kokioje nors viešoje vietoje, kur daug žmonių. Atrodo, kad viskas, paskutinioji atėjo ir tuoj širdis sustos, bet kai praeina, tada toks palengvėjimas būna. Bet kartu su baime, kad tai vėl kartosis.
Tai žinoma, kad pasitikėjimui ir atvirumui reikia laiko.
O apie tai, kad sustiprėjo nerimas, būtinai papasakokite ir psichiatrui, ir psichologui. Na, bet turbūt
jūs taip ir darot.
Sveiki. esu cia naujoke, bet pasipasakosiu. Birzelio 21 d. pagimdziau sveika ir grazia dukryte viskas buvo gerai,vaikelis laukiamas. Bet po 3 dienu pradejau jaustis siaubingai, istikdavo nerimo priepuoliai, vaiksciodavau kaip zombis, visalaika jauciausi mieguista, o pamigot niekaip neiseidavo, atsikeldavau po prakaitu, mintys budavo siaubingos, net vaiko negalejau paimt ant ranku, erzindavo, o dar vyrui ir budavo sunku mane tokia matyt, nesupratau kas man daros juk buvau sveika. Poto nuejus pas daktare man isaiskino, kad man pogimdybine depresija patare kreiptis pas psichiatra, ten man israse antidepresantu,kurie man iskart tiko, jau po 3 savaiciu jauciausi, jog pradedu atrodyti kaip zmogus, ir priepuolio beveik nebudavo. Na ka ir kaip kvailele karta pamirsau isgert savo vaistuku, nes dar tik 2 menuo, kai juos geriu, tai kita diena vel buvo priepuolis, jauciausi nesava, kartais pagalvodavau ar isvis tas kosmaras praeis, ar nebusiu priklausoma nuo vaistu, nors salutinio poveikio nejauciau, nebudavau mieguista, atlikdavau visus buities darbus, vaikas teike dideli dziaugsma. Tikiuosi man visa tai praeis ir aisku stiprybes kitoms mamoms, nes net priesui to nelinkiu ka patyriau. Ir neslepkite savyje visko, pasipasakokite artimiems prasykite pagalbos, svarbiausia ne tik vaikelis, bet ir mamos savijauta. Nes kuo tolyn viska laikysite, tuo bus blogyn. Nes pati jai buciau niekur nesikreipusi, nezinia kaip man dabar butu... 
