Vieniša mama ir patarimai joms

O kada priimtas toks istatymas? mano mazei 8 menesiai ir jos gimomo liudijime nebuvo iraso apie teva. vaika juk uzregistruot reik per tam tikra termina. O jei tevas nepripazysta tevystes? tai teismai ir dnr tyrymu darymas uztruks tikrai ilgiau. O jei jo LT ner? ir t.t. ?Nera jokios pasalpos vienisai mamai net uz darzeli visa kaina moki.
Papildyta:

jei mama netekejusi ,tada tai tik jos reikalas.
Na ne biologinis tevas irasytas gali but tada kai jis pripazysta tevyste mano atveju buvo taip.
O be tevo sutikimo tu negalejai irasyt nieko. taoi kaip tau ten viska surase nebent tu buvai istekejus ir turejai vyro pasa su savim.

o jei boba isprievartauja ir ji pastoja..
O nusikaltelio nepagauna ir nezino jo pavardes.
Kaip tada reiktu vaika uzregistruot?

Visu pirma moteris, o ne boba manau ne viena isprievartauta moteris nenoretu, kad jos vaikas turetu prievartautojo pavarde, juk gali buti ir mamos pavarde..

Nu ir protingas klausimas

o ka jus nezinojote, kad sitas blondinas visur reiskiasi? daugelyje temu i ji net nekreipia demesio.

as gyvenu mazam mieste Bet man labai gerai cia - nieks nenuziurinejo, jokiu piktu kalbu negirdejau. Tiesa, pradzioj pati buvau uzsiciklinus - kad va, ziures, klausines, pirstais badys. Ale nieko nebuvo. Keletas mandagiu klausimu, kada tureciau sulaukt ir viskas. Tiesa, gimus vaikui, buta pasiciekavinimo - kieno cia dukra? Bet man nebuvo nei geda, nei sunku atsakyti - kieno Kaimynai patys savo pagalba siule, jei tik ko reikes Teko ir pasinaudot O ir tevui tas mazas miestelis labai gerai veikia - jei tik maziau vaiko lanko, ar mato, kad pampersu neatveza - tai visad pagedins - nu kaip tu taip, teveli? Kartais mazas miestelis labai gerai

niu taip ir neparašei, ką gydytoja sakė
Papildyta:
Atrodo tik vakar pamačiau II brūkšnelius, o mano stebuklėliui jau 13 savaitė.
Ir pagaliau tėvams išdrįsau pasakyti. Mačiau, kad nusivylė, bet viskas OK.
Šiuo metu taip ramiai jaučiuosi.

sveikinu, kad pagaliau aprimai ir galėsi laukti savo džiaugsmo, o džiaugsmo bus ir seneliams, pamatysi ,

kaip reagavo? ka apie teti pasakei? saunuole kad isdrisai

Po eilinio vizito pas gine - priėjau ir pasakiau, kad laukiuosi ir vaikas turės tik mane-galit pykti, nusivilti, bet čia mano sprendimas.
Tai jie apie tai kol kas daugiau nekalba.
Dabar dar vienas rūpestėlis-mano dantukai, reikia gydyti, o aš paniškai bijau,tai vėl stresuoju

mgane,paskaiciau tavo istorija...saunuole, stipri moteris...linkiu tau sekmes

Sveikos, jau senai bebuvau tokiose pokalbiuose kaip vieniša mama. Dabar kai pasiskaitau, tai prisimenu ir save. Kai aš palikau nėščia, taip pat žinojau, kad man teks auginti vienai. Su vaiku tėvu bendraujam tik teisme - dėl alimentų. Buvo labai sunku, mama manęs nesuprato, palaikymo nei iš mamos nei iš sesers nei iš draugių negavau, vaiko tėtušis mane visur juodino, buvau visiškai viena ir man buvo be galo sunku. Motina su manimi nesikalbėjo, norėjo kad daryčiau abortą. Jau buvau su tuo ir sutikusi. Verkiau 3 mėn., ieškojau aibę priežasčių, kad nutempti vizitą pas gydytoją, o kai pagaliau patekau į ligoninę dėl aborto pasidarymo, prasidėjo keisti dalykai: pirmą dieną - nepriėmė, vėliau vos gavau vėl siuntimą, tai sugedo, kaip aš sakau "jų televizorius", trečią kartą - telefonas piktybiškai nerodė skambinančiojo numerį ir aš pakėlusi ragelį išgirdau mamos balsą, kurį klausė ar aš nepasidariau aborto ir gal būt būtų geriau jei aš grįšiau namo. Po to atėjo gydytojas ir pareiškė, kad mano vaisius per didelis abortui, nors puikiai pati žinojau, kad dar turiu 2 savaites, paprasčiausiai sesutė ne taip "televizoriaus" mygtukus suspaudė. Tuo metu aš apsiverkiau, isteriškai, gydytojas ramino ir sakė, kad nieko baisaus, užauginsiu vaiką. O aš verkiau, kad vis dėl to jį turėsiu, pati nežinojau ko aš atėjau čia. Tuo metu prašvito saulė, nors visą tą laiką tik lijo. Kai grįžau namo, motina sakė, kad džiaugiasi mano sprendimu, bet aš pati mačiau,kad ji tik buvo priversta tai pasakyti, nes sesuo pareiškė, kad jei aš ateity neturėsiu vaiku, tai ji liks kalta nu ir t.t. Vieną dieną aš norėjau vaiko, kitą dieną - ne. Kai jis gimė - meilės nejutau, tik kai po 2 dienų gydytoja pasakė, kad gal būt jam kažkas negerai (apsiriko ji), tada aš vėl apsiverkiau ir verkiau kol nepadarė tyrimų. Tada aš supratau, kad be jo gyventi negalėsiu. Vėliau buvo dar sunkiau, praėjau pragaro kelius, nė vienam to nelinkėčiau. Kaip mamos draugė sakė, mano akys šypsosi tik tada kai žiūriu į vaiką. Aš juokiausi, bet manyje to nesimatydavo, buvau šmėkla. Dabar aš atsitiesiau, esu vėl stipri, vaiko tėtušis žlugo, kaip kad jis sako - sutrypiau jam visą gyvenimą (to ir reikėjo tikėtis), einu iškėlusi galvą ir didžiuojuosi savo vaiku. Jis nuostabus. Mama ji myli be galo, sesuo, o ypač jos vyras - taip pat. Ir jei grįžtų atgal tas laikas ir žinočiau ką aš išgyvensiu kol atsitiesiu, pasakyčiau - aš gimdysiu. Tai pats nuostabiausias mano kūrinys, tai pats geriausias mano dalykas ką aš esu gyvenime padariusi. Taip, vienai labai sunku, bet vis tiek verta turėti kūdikį. Mgane, tu tai pamatysi ir suprasi kai tavo kūdikis gims, o kai jis pradės vaikščioti ir sakyti mamą, tai tiesiog nepakartojama Oi, niekam dar to nepasakojau, bet turbūt man reikėjo kažkam išsisakyt