Sveikos tiek esamos, tiek būsimos mamytės
Kažko šiandien panorau pasiskaitinėti,kaip jaučiausi prieš 3 metus....
Ir dar kartą įsitikinti-kad visi keliai veda į šviesų rytojų.
Vis dar vieniša mamytė
turinti nuostabią 2 metukų dukrytę.
Iš tikro labai jaučiu nostalgiją
, tai buvo (nors ir neramus,ir rožėmis klotas)kas liečia nežinomybę. Mergytė (kuri nesirodė) visą nėštumą jau pilvelyje buvo rami-ir nejaučiau nė vieno blogo pojūčio,susijusio su nėštumu. Gimė taip pat lengvai (nors viskas baigėsi cezariu) tad galiu gimdyti ir gimdyti....
Nuo jos gimimo nebuvo nė vienos bemiegės nakties,nekankino diegliukai, ligelės...
Įsigijom butą (turėsiu reiklalų kurį laiką su bankais), pakeitėm miestą.
Pradėjus dirbti,nerimavau kaip bus darželį. Tai net nereikėjo pratinti-jokių ašarų
Simpatijų atsiranda ir mano gyvenime....bet bijau per arti prisileisti...
O seneliai dievina ją, net ,sako, keista-kaip be jos gyvenom). Iš niekur ir ne iš ko nesu išgirdusi,kad va merga su vaiku,kur vaiko tėvas ir pan. Ar mano natūra tokia,kad geriau nesivarginti klausti,ar mano aplinka diplomatiška:)
Taip ir gyvenam-dvi stiprios merginos, visur kartu,viską darom kartu....
O mano monologas toms,kurios atbėgs pasiskaitinėti pasimetusios, nebetikinčioms ateitimi, bijančioms kas toliau bus....moterims,
O bus tik geriau...Vaikas suteikia prasmę lipti aukštyn, suteikia begalės daug jėgų, jau nekalbant apie geras emocijas....
Nesakau,kad nebūna liūdnų dienų,bet jas visas šimtakeriopai išperka mažylio šypsena,žodis mama,stiprus apkabinimas, ir žinojimas,kad esi šiam pasaulyje nors vienam žmogeliukui pati pačiausia ( net apsiverkiau)
O diedai čia yra, čia nėra...Ir pasimetimas,kad vaiką teks auginti vienai, patikėkit,labai laikinas....
Sėkmės
[