Vieniša mama ir patarimai joms

Mano brolis su zmona buvo jau praktiskai issiskyre kai ji pastojo. geguzes 15d atsvente 11m santuokoj

Lauksim ziniu Tikiuosim kad tik geru.

Pasipiktinau! Del vaiko gimimo abu nusprendzia jau tada, kai sugula i lova. O kai vaikas pilve - velu spresti. As nesu paranojike del abortu uzdraudimo, bet negimdyt vaiko tik todel, kad vyras jo (dar) nenori???

O Anchelika, Tau ir Tavo maziukui linkiu kuo dideliausios sekmes ir sveikatos

JOOO idealiame vadovėliniame aprašyme, kaip turėtų būti planuojama šeima, gal ir rastumėte tokį aprašymą, bet mes kalbame apie gyvenimą, kuris labai dažnai parodo, kad vis tik gamina abu (kartais net nepaiso kito nuomonės,maždaug,o aš gimdysiu ir tu turėsi išlaikyti. Tai su tokia nuostata tikrai, kad tėveliui vaikelis nebemielas atrodo), o didžiausios bėdos ir nepatogumai tenka mamai (čia kalbu tais atvejais, kai ji lieka vieniša). Ir šiaip įdomu ar dar ilgai bus klausinėjama: ką daryti, aš pastojau vyras, vaiko nenori?

O autorei pirmiausiai reikėtų tėveliui pasakyti. Gal čia be reikalo tokiu pavadinimu tema paskelbėt. Gal po pokalbio reikes kurti kitą pvz: ar vaikutis laimingas pilvuke, kai mes su tėveliu jam skaitome pasakas.

Kam jus kankinates viena ir speliojat kaip bus,jei bus, kaip tas busimas tevelis sureaguos. Pasikalbekit ir galbut akmuo nusiris nuo sirdies. Bet kokiu atveju,kitam i galva neilįsi ir minčių neperskaitysi.
Stiprybes

Temos autore - laikykites. Buna blogu akimirku, ateina ir gerosios. Jei draugas paliks Jus, Jus nedarykite drastisku sprendimu, gerai viska apgalvokite. As taip pat viena auginu vaikuti. Su vyru issiskyre gyvename,nors teisiskai esame dar vyras ir zmona. Kaip ir pas Jus, viskas is pradziu buvo grazu,kol nepastojau (kol dar nebuvau nescia, abu norejome vaikucio, daznai kalbedavomes kokie laimingi butume turedami dar maza zmoguti ), bet pastojau ir mano dienos apniuko visai. Nestumas privede prie santuokos (bijojimas likti vienai su vaiku, geda pries tevelius bei mintys, kad viskas juk susitvarkys ir vel dienos nusvis). 1 diena neapsikenciau ir isejau su vaiku ant ranku. Gyvenu ne Lietuvoje, cia lb padeda vienisom mamom. Buvo sunku ir moraliskai ir finansiskai, bet dbr gyvenu geriau. Buvo laikas kada as verkiau per naktis ,kad vyrui nereikia manes ir musu vaikelio, dbr jis verkia kad neturi musu salia. Kaip bus toliau -laikas parodys. o Jus likite stipri, kai uzsidaro visos durys - atsiveria langas! sekmes

na laukiam siandien atomazgos

As taip pat laukiu nesulaukiu istorijos tesinio,tikiuosi viskas bus labai gerai ir seimynele gyvens ilgai ir laimingai

As irgi sakyciau, pabandyk susitaupyt pinigeliu ir bek kuo toliau, nesigadink sau gyvenimo. Ir dar viena ideja, kuri man sove galvon – gal paieskok kitos vienisos mamytes, kad galetumet nuomotis butuka dviese ir per puse dalintis bent jau busto islaidas, o kartu ir viena kitai padeti? Esu tikra kad tokiu mamu/busimu mamu atsiras.

Sveiki
Nesugalvotike nepatvirtinti tėvystės,nes nebus tėvystės nebus ir alimentų, nebus alimentų nebus ir jokių pašalpų, lengvatų, ar kompensacijų. Jeigu vaiko tėvas gali imtis atimti vaikiuką, o pats yra ne auksinis, tai surinkite įrodymų, pvz: diktafonu įrašykite jo girto terorizavimus,jeigu jūsų konfliktus girdi kaimynai tada galetumėte ir jų pagalbos paprasyti, nors aišku nelabai kas nori veltis į šeimos ginčius,bet jei nebus kitos išeities pabandykite.Tuomet turesite faktų apginti save ir savo mažylį teisme ir įrodysite, kad tokiomis sąlygomis negerai gyventi vaikui su tėvu.
O gyvenate vln ar mažame miestelyje, nes mažuose miesteliuose db tikrai pilna butų, kuriuos tik už komunalinius nuomoja. Taigi manau jums turint minimuma+ alimentus tikrai galima gyventi kukliai, bet ramiai.

as nepabegau,kai jau buvo viskas aisku,kas per zmogus,dabar niekaip negaliu sau atleisti,kodel sitaip leidau jam sugadinti mano gyvenima,reikejo begt ir neatsisukt,o ne teketi tikintis,kad pasikeis.nors is kitos puses,aisku gal buciau galvojusi,kad GAL butu viskas issisprende,bet kad pamoka gavau visam gyvenimui tai tikrai... Tik deja,jau ir per velu tas klaidas taisyti....

Sveikos
Na pagaliau pakalbejau su draugu, jis jau viska zino O dabar parasysiu viska nuo pradziu..
Na vakar draugas dirbo tai negalejo atvaziuot, tai as jam neskambinau, o parasiau zinute, kad dariaus testa ir buvo teigiamas ir kad jau buvau pas gydytoja ir ji tai patvirtino. Tai po kiek laiko jis parase tai ko labiausiai ir bijojau "kiek reikia sumoku, susitvarkai ir viskas baigta.." Tai man buvo sokas, tokia neviltis buvo apemus, galvojau ka as dabar darysiu, kaip gyvensiu viena ir t.t. per asaras nieko nebemaciau.. Veliau jis parase kad atvaziuos nes mums reiks pakalbet apie visa tai.. Iskart pagalvojau ot nieksas dabar atvaziuos duot pinigu, bet ne nezadejau ju imt, buciau metus tuos pinigus jam atgal ir isvarius lauk is savo namu ir is savo gyvenimo.. Veliau kai jis atvaziavo mes ilgai kalbejom apie visa tai, kodel taip nutiko, kad viskas per greit jam ir t.t.. Jis vis dar negalejo patiket ir buvo soke, o as tiesiog visa drebejau is nervu kaip jis sitaip gali, koks jis ziaurus jei gales palikt mane tokioj situacijoj viena.. Kalbejom ilgai daugiau nei dvi valandas, paskui jis isvaziavo, pasakes grysiu veliau, nes jam dar reikejo viska permastyt.. Kai jis isvaziavo as tiesiog neradau sau vietos, galvojau kaip jis dabar pasielgs.. Bet jis gryzo praejus dviem valandom. Duris atidarau, o ten jis stovi su gelemis, septyniom raudonom rozem... tai sako, sveikinu mamyte, turbut toks likimas kad maziukas butent dabar pas mus nori ateit Atsiprase kad buvo toks ziaurus ir is pradziu taip mane iskaudino.. Na tikrai blogai pasielge nes man buvo labai skaudu, bet siandien jau geriau, dabar jau vel pradedu galvot kad gal pagaliau mano gyvenimas jau eina geryn, gal pagaliau viskas susitvarkys Ir kad mazylis dar labiau mus suartins