Vieniša mama ir patarimai joms

Sveikos,  Žodžiu situacija ne iš lengvųjų, tokia aklaviete ir sitiek problemu, kad pastaruoju metu jaučiuosi klaikiai pasimetus... su vyru susituokę jau pusantrų metų, iš pradžių viskas buvo pasaka, supratimas, bendras verslas ir tt, viskas pasikeitė kai vyras pradėjo vis dažniau ir dažniau išgerinėti, bet ir su tuo buvo galima sugyventi, turėjau savo gerai apmokamą darbą kur užsisedėdavau iki vėlumos ir tie priekaištai kuriuos jis man išgėręs pažerdavo taip "nekabino" vėliau viskas pradėjo ristis geometrine progresija..netekau darbo, vyro priekaištai pasidarė nepakeliami, bandžiau kalbėtis siškintis ir tt, - viskas veltui, aš pati dėl visko kalta, mano elgesys jam trugdo dėl to jis geria ir aš turiu keistis o jis pažiūrės ar verta su manim tokia pasikeitusia gyvent išvis. Vaikų bendrų neturime, auginome jo vaika, aš visada su juo elgiausi kaip mama. Nors buvo vaiko gaila susirinkau daiktus ir išvažiavau gyventi atskirai, jis pareiškė, kad nori skirtis, iškart susirado pasilinksminimų - paguodų objektą, kitą moterį.
Gyvendama atskirai predėjau stotis ant kojų, susiradau darbą, prastesnį nei prieš tai buvęs, bet su visa galvą į jį pasinėriau, pradėjau sportuot sulieknėjau ir tt. atsitiesiau. Atsirado žmogus, draugas ne meilužis kurio paguoda ir palaikymas nupiešdavo šypsena veide, bet nieko daugiau taip vienas kitam ir neįstengėme pajausti. Vėliau kažkaip gavosi, kad su vyru nusprendėme "pabandyti dar karta" ėmėme vėl bendrauti, reikalus paspartino tai, kad supratau, jog pastojau. Vyras labai apsidžaiaugė,lydėjo pas daktarus, glostė pilvuką ir tt, bet neilgam, - prasidėjo priekaištai, jog vaikas ne jo, ir išvis neaišku kieno, kad aš k***a, neiašku su kuo daviausi kol buvome išsiskyre ir dabar bandau jam svetimą vaiką primesti, vėl prasidėjo išgerinėjimai, kurių metu kiekvieną kartą ant manęs būdavo šaukiama, kad jis reikalaus DNR testo ir išvis neaišku kieno čia vaikai ir tt. Jo vaikas gyvena su mumis, man nuolat aiškinama ir kalama į galvą, kad aš jį turiu mylėti gerbti lepinti ir popinti, negaliu žodžio jam pasakyti, berniukas auga, visiškai nesilaiko tvarkos, numeta kojines kur papuola kai paprašau pakelti pradeda atsikalbinėti, ir tt, nesistebiu,- matydamas tokius tėvo nepagarbos pliūpsnius vaikas net negali ir neturi imti iš ko pavyzdžio kaip normaliai elgtis su moterim. Vyrui kaip užeina, visiškom bangom, bangom, tai elgiasi normaliai, bučiuoja augantį pilvuką, eina kartu pas gydytojus ir tt, tai vėl pradeda savo senas daineles, neva tai neaišku kieno čia vaikas, ir išvis mes būsim normali šeima ti po to kai jis įsitikins, kad vaikas jo ir tt... o aš taip nenoriu, aš noriu, kad manęs besilaukiančios niekas nenervuotų, iki isterijų nedavedinėtų, nenoriu dabar būti žeminama ir visaip keikiama ir tikėtis, kad va po DNR pas jį tėviški jausmai prabus...  Juolab, kad manau nesažininga yra mano atžvilgiu mano vaiką dar negimusį vos ne pamestinuku vadinti ir tuo pačiu reikaluti, kad su jo vaiku elgčiausi geriau nei tikra motina. Aš jau pavargau, pavargau nuo visko, nebežinau ką daryti, visų pirma finasinė reikalo pusė išties prasta, nes išėjus i dekretą tegausiu "minimumą" ir neįsivaizduoju kaip iš jo pragyvent, išlaikyti buta, pas tėvus neturiu galimybės prisiglausti, jie patys ligoti, be to nėra visisškai vietos, buto viena išlaikyti ir nuomotis neišgalėčiau, eiti dirbt ir samdytis auklės irgi ne. Kaskart kai užvedu kalba apie skyrybas jis pradeda rėkti, kad atims vaika ir neduos man jokių alimentų pinigų ir tt (kuo pilnai tikiu, nes su savo ex jis jau taip pasielgė, neva dėl to, kad ji buvo prasta motina)
Krūva visokių daiktų reikia susipirkti, ir viskas tiek kainuoja, vežimėliai, vonelės ir tt, o aš visiškai neturiu į ką atsiremti, be to, vos pradėjus rimčiau svarstyti šia galimybę kažkas viduj pradeda kuždėti, kad koks bebūtų jis visvien tėvas ir vaikui jo reikės, be to jausmai...ir nžinau, va taip ir mėtausi, žinau, jog šitie nervai kenkia ir vaikui ir man, bet nieko negaliu padaryti pati svarstau nuo kraštutinumų, tau užeina nežmoniškas normas pabėgti ir pasislėpti, kad jis vaiko neatimtų, tai apmastymai, kad GAL dar viskas pasikeis ir tas "gal" mane vis sulaiko...

Nesmerkit prašau, žinau, kad daugeliu atveju nesielgiu protingai, bet jaučiuosi tarsi stovėdama priešais didžiulę krūvą ššš ir niekaip negalėdama apsispręsti ar man čia iškuopt ta ššš, ir po juo galbūt rast žemuogių pievelę ar bėgt neatsisukant...

Ir ką manai - mano stebulėliui tiek beliko mano pilvelyje sėdėti, ir aš esu pati laimngiausia- ir nesvarbu, kad mokslai dar ir nebaigti, kad neturiu savo būsto, kad nėra vaiko tėvo šalia. Užtenka, kad ryte man pabaksnoja į pilvuką ir diena nusidažo vaivorykštės spalvomis.

Mazyle, meginos tau protingai pataria del pavardes.Duok savo vienareiksmiskai.Esi dar labai jauna, ir gyvenime gali ir nutiks begale dalyku, pasikeitimu ir t.t. Jei kada tavo vaikelio tetis pamirs apie jo buvima, arba tarkim isvaziuos i uzsieni ar dar kitaip susiklostytu, tavo vaikas visuomet bus priklausomas nuo jam kazkada suteiktos tecio pavardes.Tau reikes maldauti leidimu issivezti pastoviam gyvenimui i uzsieni, arba  galbut tavo gyvenime atsiras vyras,kuris vaikeli nores isivaikinti, tau velgi reikes nemazai pavargti kol viska formaliai susitvarkysi.Ir dar begale dalyku, kuriu cia net neivardinsi gali nutikti, kuomet daug lengviau ir paprasciau sprestusi jei vaikelis butu tik TAVO.Gali pasitarti  su protingu teisininku, ir emocijas siuo atveju reiktu deti i sali, galvojant apie vaiko gerove.
Pati kazkada sakudiziai verkiau ir nesugebejau sunui paaiskinti, kad jo tetis neduoda sutikimo, kad vaikas  galetu vaizuoti zaisti su savo komanda krepsini i uzsieni.O tetis tik rode savo buka egoizma, o be to paprase net ir pinigu.Taip kad galvok, yra apie ka....

Uoj ne, nei minteles dabar apie kita ir ilgai manau negalesiu pagalvoti...o del sakiniu pries tai visiskai su tavim sutinku
Nasata, kad mus sies vaikas jau visa gyvenima. As nepabegsiu niekada,mums visada reikes bendrauti. Vat kas labiausiai mane kankina... Jei nebuciau    ziureciau kur isvaziuoti i kita miesta ar dar ka...bet kas is to, mano seima gyvena tame mieste kur ir jis, man visvien reiketu grysti. Ai zodziu, nebenoriu galvoti apie nieka... Mes issiskyre ir tikiuosi nebepalusiu.
Aciu uz palaikyma

Mazyle, meginos tau protingai pataria del pavardes.Duok savo vienareiksmiskai.

Niekada nebuvau pripažinta savo tėvo. Niekada dėl to neišgyvenau blogų jausmų. Manau, kad dėl to turiu būti dėkinga savo puikiai šeimai - beveik beraštei senelei ir jos motinai, šios puikios moterys niekuomet neakcentavo, kad reikėtų jaustis kažkaip negerai. Visuomet buvo tarsi savaime suprantama, kad mūsų šeima tai ir yra trys moteriškės. Kartkartėm kokia senelės draugė leisdavo sau prie manęs padūsauti dėl to tėvo nebuvimo, dėl to, kad mama gyvena toli, kad yra priversta kaip arkliukas dirbti ir kad tik retkarčiais aplanko... Mano vaikiškoj galvelėj iškildavo klaustukas: ką ji čia šneka? Visiškai nesuprantu, kas blogai, be to, man nė nerūpi tie dalykai... Taigi, noriu įteigti, kad kiekvienos mūsų šeimos modelis yra savas, o vaikas jį priima taip, kaip mes jį orientuojame. Jei vis zvimbsim, kad, vargšeli, tu neturi tėtės, vieną dieną vaikas ir patikės, jog tai - totali blogybė. Bet gana dažnai mes pačios neturime brolio, sesers, ar turime tik po vieną, o kažkas jų turi visą būrį. Bet tai nėra nei pliusas, nei minusas. Kiekviena šeima turi teisę ir yra savita, visiška nesąmonė yra tik seimo formuluotė, kad šeima yra tik vyras, moteris ir vaikas.
Labai džiaugsiuosi, jei savo išvedžiojimais nors kiek prisidėsiu prie skatinančių kuo greičiau sprukti  nuo niekam tikusio vyro. Man regis, jis jau pakankamai suaugęs, susiformavęs, būtų neprotinga tikėtis, kad ims ir pasikeis. Daug jau mačiau tokių ''sakalų'', kurie savo moteris kankina ir nė patys to nesupranta.