Vieniša mama ir patarimai joms

+2010 03 12, 14:35-->

Mažyle, man jau 28 Bet tavo patirtį turiu 20 m. taip pat likau viena su pirmuoju vaikeliu, buvo sunku, buvau studentė, finansus ir teko labai labai kruopščiai skaičiuoti, labai svarbus buvo draugų palaikymas. Bet ryžtas eiti į priekį buvo labai stiprus, kai dabar pagalvoju, kaip gyvenau:dirbau, mokiaus, auginau vaiką, kiek pražliumbiau, atrodo, kaip aš taip galėjau, bet viskas įmanoma Dabar esu labai laiminga, turiu puikų vyrą šalia. O tas ex, kartais pasirodo ir graužiasi nagus.. Todėl, siūlau nebeatsakinėti į skambučius ir jokiu būdu neduot vaikui jo pavardės, nors tėvu jis įrašytas gali būt ,bet vardo šito jis nevertas. Pamatysi, tik su savo vaikeliu būsi daug laimingesnė, nei su trukdančiu gyvent žmogu pašonėj, tada ne tik kad nebūsi laiminga, bet negalėsi duog meilės ir ramybės savo vaikui Lengvo Tau

Sveikos, Žodžiu situacija ne iš lengvųjų, tokia aklaviete ir sitiek problemu, kad pastaruoju metu jaučiuosi klaikiai pasimetus... su vyru susituokę jau pusantrų metų, iš pradžių viskas buvo pasaka, supratimas, bendras verslas ir tt, viskas pasikeitė kai vyras pradėjo vis dažniau ir dažniau išgerinėti, bet ir su tuo buvo galima sugyventi, turėjau savo gerai apmokamą darbą kur užsisedėdavau iki vėlumos ir tie priekaištai kuriuos jis man išgėręs pažerdavo taip "nekabino" vėliau viskas pradėjo ristis geometrine progresija..netekau darbo, vyro priekaištai pasidarė nepakeliami, bandžiau kalbėtis siškintis ir tt, - viskas veltui, aš pati dėl visko kalta, mano elgesys jam trugdo dėl to jis geria ir aš turiu keistis o jis pažiūrės ar verta su manim tokia pasikeitusia gyvent išvis. Vaikų bendrų neturime, auginome jo vaika, aš visada su juo elgiausi kaip mama. Nors buvo vaiko gaila susirinkau daiktus ir išvažiavau gyventi atskirai, jis pareiškė, kad nori skirtis, iškart susirado pasilinksminimų - paguodų objektą, kitą moterį.
Gyvendama atskirai predėjau stotis ant kojų, susiradau darbą, prastesnį nei prieš tai buvęs, bet su visa galvą į jį pasinėriau, pradėjau sportuot sulieknėjau ir tt. atsitiesiau. Atsirado žmogus, draugas ne meilužis kurio paguoda ir palaikymas nupiešdavo šypsena veide, bet nieko daugiau taip vienas kitam ir neįstengėme pajausti. Vėliau kažkaip gavosi, kad su vyru nusprendėme "pabandyti dar karta" ėmėme vėl bendrauti, reikalus paspartino tai, kad supratau, jog pastojau. Vyras labai apsidžaiaugė,lydėjo pas daktarus, glostė pilvuką ir tt, bet neilgam, - prasidėjo priekaištai, jog vaikas ne jo, ir išvis neaišku kieno, kad aš k***a, neiašku su kuo daviausi kol buvome išsiskyre ir dabar bandau jam svetimą vaiką primesti, vėl prasidėjo išgerinėjimai, kurių metu kiekvieną kartą ant manęs būdavo šaukiama, kad jis reikalaus DNR testo ir išvis neaišku kieno čia vaikai ir tt. Jo vaikas gyvena su mumis, man nuolat aiškinama ir kalama į galvą, kad aš jį turiu mylėti gerbti lepinti ir popinti, negaliu žodžio jam pasakyti, berniukas auga, visiškai nesilaiko tvarkos, numeta kojines kur papuola kai paprašau pakelti pradeda atsikalbinėti, ir tt, nesistebiu,- matydamas tokius tėvo nepagarbos pliūpsnius vaikas net negali ir neturi imti iš ko pavyzdžio kaip normaliai elgtis su moterim. Vyrui kaip užeina, visiškom bangom, bangom, tai elgiasi normaliai, bučiuoja augantį pilvuką, eina kartu pas gydytojus ir tt, tai vėl pradeda savo senas daineles, neva tai neaišku kieno čia vaikas, ir išvis mes būsim normali šeima ti po to kai jis įsitikins, kad vaikas jo ir tt... o aš taip nenoriu, aš noriu, kad manęs besilaukiančios niekas nenervuotų, iki isterijų nedavedinėtų, nenoriu dabar būti žeminama ir visaip keikiama ir tikėtis, kad va po DNR pas jį tėviški jausmai prabus... Juolab, kad manau nesažininga yra mano atžvilgiu mano vaiką dar negimusį vos ne pamestinuku vadinti ir tuo pačiu reikaluti, kad su jo vaiku elgčiausi geriau nei tikra motina. Aš jau pavargau, pavargau nuo visko, nebežinau ką daryti, visų pirma finasinė reikalo pusė išties prasta, nes išėjus i dekretą tegausiu "minimumą" ir neįsivaizduoju kaip iš jo pragyvent, išlaikyti buta, pas tėvus neturiu galimybės prisiglausti, jie patys ligoti, be to nėra visisškai vietos, buto viena išlaikyti ir nuomotis neišgalėčiau, eiti dirbt ir samdytis auklės irgi ne. Kaskart kai užvedu kalba apie skyrybas jis pradeda rėkti, kad atims vaika ir neduos man jokių alimentų pinigų ir tt (kuo pilnai tikiu, nes su savo ex jis jau taip pasielgė, neva dėl to, kad ji buvo prasta motina)
Krūva visokių daiktų reikia susipirkti, ir viskas tiek kainuoja, vežimėliai, vonelės ir tt, o aš visiškai neturiu į ką atsiremti, be to, vos pradėjus rimčiau svarstyti šia galimybę kažkas viduj pradeda kuždėti, kad koks bebūtų jis visvien tėvas ir vaikui jo reikės, be to jausmai...ir nžinau, va taip ir mėtausi, žinau, jog šitie nervai kenkia ir vaikui ir man, bet nieko negaliu padaryti pati svarstau nuo kraštutinumų, tau užeina nežmoniškas normas pabėgti ir pasislėpti, kad jis vaiko neatimtų, tai apmastymai, kad GAL dar viskas pasikeis ir tas "gal" mane vis sulaiko...

Nesmerkit prašau, žinau, kad daugeliu atveju nesielgiu protingai, bet jaučiuosi tarsi stovėdama priešais didžiulę krūvą ššš ir niekaip negalėdama apsispręsti ar man čia iškuopt ta ššš, ir po juo galbūt rast žemuogių pievelę ar bėgt neatsisukant...

gyli užuojauta , išvarys jis tave iš proto , žinau ka reiškia kai terorizuoja pati patyriau ta , o sprendžiant kad jis tave nervuoja tai vaikas bus irgi labai neramus teks parom nemiegoti , tai tada kas bus jis tave dar labiau prades kaltinti kad jis neišsimiega ir pasaka be galo ...... o plius dar ir jo vaikas kopijuos savo tevą tai pati supranti ir matai kad netik jis bet ir dar jo vaikas ta pati darys
šioje situacijoje tu turi priimti sprendima pati nes tai tavo gyvenimas ir dar ateinančios naujos gyvybes
tokio tipo vyrus aš gerai pažystu jie nepasikeičia tik kuo toliau bus tik baisiau
jei nuspresi begti tai bent jau dekreta gausi , aš kai pabegau tai be cento kišeniai bet ačiu dievui galėjau prisiglausti pas tevus
gali paskaityti paskelbus tema esu del užsienio

linkiu stiprybes

Oi kokia pazystama istorija
Linkiu tau vieno beg greiciau nuo tokio uzsiauginsi vaika viena suprantu taibus sunku ir t.t. bet manau vaikui taip bus geriausia augti tik su mama nei su tokiu tevu
Stiprybes tau

Lengva sirdim sakau- skirkis. Bet ar tu tai padarysi neaisku... as niekaip nepadarau... issiskirsi tik tada, kai neberupes kitu nuomone, nebeklausi SM, o pati tiksliai zinosi, kad to nori.
Niekada taves nesmerksiu, nes tu ne viena tokia. Tave tik palaikyti reikia!
Bet kokiu atveju stiprybes!!!

Aciu uz palaikyma. Matau kokios moterys gali buti vieningos ir supratingos

Man reikia laiko. Laiko paciai suaugti ir susivokti ka toliau man daryti. As ne is tu, kad paskaiciau, tai ir padariau taip. Man reikia pasiryzti. Kaupiu jegas.
Pavarde as duosiu tevo. Ji juk manes neipareigoja tuoktis ar gyventi su vaikelio tecio, o atimdama pavarde nemanau, kad pakenksiu daugiau B, negu savo vaikeliui. Tai nelabai ka keicia...

Tu jauna, bet jokiu būdu ne kvaila ir savęs nemenkink! Aukštyn galvą! Bus sunku, o kartais ir klaiku, bet Tu padovanosi pasauliui didžiausią stebuklą - gyvybę. O tas, kuris šiam jausmui dar nesubrendęs, tegul lieka gyvenimo kelkrašty. Pavardę vaikeliui patarčiau duot savo.

Tai jis neatsisako vaiko juk. Tiesiog mes nesutariam. Man jis nera geras, bet vaikeliui nieko nepadare ir nepadarys. Kodel pavarde duoti savo? ne ne ne

bek kuo toliau nuo jo-tokie zhmones nesikeichia. sugadins gyvenima ir Tau, ir vaikeliui. nors ir sunku bus, bet pajegsi viena uzhauginti vaikiuka. is patirties zhinau, kad kai Dievas uzhdaro duris, atidaro langa. sekmes .

sakai kad koks bebutu jis bet vis vien jis tevas... pirmiausia jei tevas zemina mama vaiko akivaizdoj, tai vaikas uzauges tikrai tau nepadekos kad taip aukojaisi del jo. antra net ir jei negyvensi kartu tegu tas tevas ir bendrauja su vaiku jei tik nores, juk gales atvaziuot lankyt vaika ir tiek.
aisku lebgva sakyt skirkis ir pan, siuo atveju kai finansine padetis sunki speju kad tai vienas is didesniu faktoriu kuris sulaiko tave nuo isejimo gyventi be vyro. cia tau reiktu pagalvot tarkim apie galimybe kreiptis i soc rupyba berods kazkokia pasalpa buna mazai gaunantiems (tiksliai nezinau bet reiktu pasiteirauti), del pragyvenimo gali tarkim pagalvot pasiimt priziuret papildomai koki vaikuti, butu priedas prie tavo gaunamo minimumo (na tai vienas is budu prisidet pinigeliu pragyvenimui)...
manau tau reiktu pirmiausia apsisprest tiksliai ar tikrai nori taip gyventi kaip daba ar nori kazka keist savo gyvenime ir bandyt susikurti savo gyvenima del saves ir vaiko o tada jau galesi ziuretis kaip tai igyvendinti. taigi sekmes kad ir ka nusprestum


be to del tokiu kaip drabuziuku ar siaip daigteliu yra cia SM kur mamytes dovanoja panaudotus ir isaugtus, tai manau nera nieko gedingo jei tu juos panaudosi savo vaikui, yra daug zmoniu mielai pagelbejanciu bedoj

Jeigu autore sios temos skaite pasisakymus , tai tikiuosi ji priims teisynga sprendima , nes kai as meciausi ir nezinojau ka daryti ar taip gyventi ar keisti gyvenima ir pradeti viska nuo pradziu ir su mazu vaiku jam buvo 1 metukai .

as pasirinkau ir dabar esu vienisu mamu gretose buvo ziauriai sunku ir palaikanciu bent jau moraliskai zmoniu irgi nebuvo ir nesekmiu ruozas ir dabar dar vis kapstausi bet nesigailiu sio sprendimo svarbiausiai zinot ko nori
buvau ir as cia tema tokia paskelbus bet labai daug ziaurios kritikos sulaukiau

klausyk sirdies ir blaivaus proto
bet kas svarbiausia tu gausi dekreta bus stabilios pajamos as gaudavau tik 100 lt i men ir tai spjoviau ir pabegau ......

sekmes
jei bus sunku man visada gali parasyti i az padesiu kuo galesiu

+2010 03 12, 15:35-->

sveika būsima mamyte,

Tu aukščiau nosį mergyt .Gal žiauriai pasakysiu, bet tavo draugas nepasikeis, nebent norėtų pats tai padayti.
Jei skaitei temutės pradžią rugsėjo mėn aš atėjau į supermamas - visa pasimetusi, išsigandusi-ką toliau daryti. Galvojau ,jau pasaulio pabaiga....
Ir ką manai - mano stebulėliui tiek beliko mano pilvelyje sėdėti, ir aš esu pati laimngiausia- ir nesvarbu, kad mokslai dar ir nebaigti, kad neturiu savo būsto, kad nėra vaiko tėvo šalia. Užtenka, kad ryte man pabaksnoja į pilvuką ir diena nusidažo vaivorykštės spalvomis. Mano situacija iš vis paini, nes niekam nesakau, kas mano vaiko tėvas, bet kas keisčiausia, niekam ir neaktualu. Nei tarp pažįstamų, nei ligininėje, nei darbe.