Vieniša mama ir patarimai joms

Net nezinau nuo ko pradeti... galbut pradesiu nuo to, kad man 19. Studijuoju neakivaizdziai pirmame kurse(mokslai pries akis kaip sakant), turejau drauga 3metus. Per tuos metus maciau, kad jis nera geras, bet neturejau proto pasitraukt. Neturejau ir tiek. Buvo visko ir daug. Maciau viska, bet viska atleidau, jis mokejo prisigretinti, zodziu...Kai pastojau sutarem, kad jis pades finansiskai, matysis su vaikeliu, bet mes kartu nebebusim. As pilnai sutikau, bet deje... po kiek laiko jis suprato, kad nori buti su mumis, leidau ir tai. Stengiaus padeti, traukti is visu jo prisidirbimu )o prisidirbes jis tikrai daug), taciau praeina kazkiek laiko jis ir vel paluzta... Paskutinis atvejas-dingo keliom parom, o as namuose sedziu ir po to dar sulaukiu kaltinimu, kad as vaidinu sventa, nors jo atzvilgiu as tikrai tokia esu!!! Zodziu vel viskas is naujo sutarem, kad bendrauti leisiu, pavarde duosiu, bet kartu nebusim. Geriau jau isviso jo nebutu, nes jis tik kankina mane, priekaistauja (viena minute zada palikt mane ramybej, kita minute skambina ir priekaistauja del NESAMONIU). Kokia is jo nauda? vien asaros man. Materialiai jis netik, kad nepadeda, bet dar sumastydavo paprasyti paskolinti pinigu kai as nedirbu, is 315lt pasalpos ir mociutes bei tecio materialines pagalbos po truputi perkuosi daiktus.
Zodziu... Jauna ir kvaila... ka padarysi...prisikentejau labai, truputi bijau ir nenoriu buti viena, visada viena, bet ka padarysi. Sunku bus tik pradzioje. Paskuj pradesiu dirbti, islaikyti vaikeli pati ir atsistosiu ant koju kaip nors. As tikiu- as galiu.

patikek manim kad jau geriau jokio vyro ne toks kaip tu pasakoji... mano buvo irgi saldzialiezuvis, melagis benditas ir t.t.... b et likimas leme tai kad jis mire dar net negimus dukrytei... zinoma man jo gaila, as jo pasiilgau bet kaip tu sakai neuzteko proto palikti jy iki pastojimo... bet yra kaip yra... dabar auginuosi dukryte viena... vargo nematau nes esu laiminga... bet pasizadejau pati sau kad daugiau jokio bandito mano namuose... jaunos kvailos buvom bet su laiku ateina ir protas juk niekas negime iskart protingu... tad nenusimink viskas bus gerai juk ne viena esi... turi ir tety ir mociute... ir greitai turesi savo mazajy stebuklely... saugok savo vaika nuo tokiu zmoniu nuo kokiu pati taip sunkiai pabegai... linkiu sekmes tau..

Tai, kad nepabegau dar... zinau, kad dar kabinsis, maldaus, isterikuos, kad buciau kartu... zinau tik viena- pavargau.

jei nepabegai dar tai bek kuo toliau... baik visus bendravimus su juo, nes taip pavargsi kad sveikatos neuzteks savo maziukui auginti... patikek manim...

Tai vat, kad kaip pabegsi, jeigu issikraustyti nera kur...bandau palaikyti tik dalykiskus draugiskus santykius, bet jis perzengia riba...atrodo supranta supranta ir pratruksta
(mes kartu negyvenam jei taip supratai)

dar kai buvo gyvas maniskis tai daug kartu bandziau paliti bet vel susitaikydavom ir taip tesesi gan ilgai... mum truksta valios palikti situs nenaudelius... o gal tu kita susiras koky , gal tada jis supras kad tu jau nebenori buti su juo...

+2010 03 12, 17:21-->

Labai gerai tave suprantu, Mazyle. Galiu pasakyt tik viena: niekas nepasikeis, jis tikrai nepasikeis ir jei tu ryžtingai nenutrauksi santykių su juo, kentėsi tik tu ir tavo vaikiukai. Sakau iš savo patirties. Aš taip 10 metų gyvenau ir vis atleisdavau ir tikėdavau, kad kada nors jis pasikeis. Nė velnio! Kuo toliau, tuo blogiau. Prasidėjo ir smurtas ir grasinimai ir prakeikimai ir pan..aš taip pat galvojau, kad turiu kentėt ir kažko laukt, kad neturiu kur išeit, kad nesugebėsiu pragyvent...kol visas tas nuolatinis stresas ir baimė neatsiliepė sveikatai. Visa laimė, kad papuoliau pas gerą gydytoją ir jis man sugebėjo išaiškint, kame yra mano skausmo problema (žiauriai skaudėjo stuburą, praktiškai iš lovos jau nebegalėjau išlipt), padėjo psichologiškai ir aš ryžausi jį palikt. Pati sau atsakiau į klausimus: kaip aš nepragyvensiu viena? juk aš ne tik save, bet ir jį išlaikiau, nes jis nematė reikalo dirbt..galima tiesiog sakyt, kad pabėgau, kai jo nebuvo namie, viską palikau jam, kad tik atstotų nuo manęs. Po to, man praėjo visi skausmai, aš laksčiau, kaip ant sparnų, jaučiausi, kaip įkopus į Everestą, kad vis dėl to sugebėjau jį palikt. Patikėk, savijauta buvo superinė ir galiu pasakyt, kad gailiuosi tik vieno dalyko, kad nepalikau jo anksčiau, o 10 metų jam atidaviau. Tau dar tik 19 metų, bet žinok, tie metai taip nepastebimai greit bėga, kad nepajausi, kaip praeis kokių 10 metų, o tu vis dar lauksi kažkokių pokyčių į gerą iš jo, jei dabar nieko nedarysi. Metų ir sveikatos, prarastų dėl jo, tikrai nesusigrąžinsi...,
Stiprybės tau ir drąsiai keisk, tai ką gali pakeisti

Uoj ne, nei minteles dabar apie kita ir ilgai manau negalesiu pagalvoti...o del sakiniu pries tai visiskai su tavim sutinku


Nasata, kad mus sies vaikas jau visa gyvenima. As nepabegsiu niekada,mums visada reikes bendrauti. Vat kas labiausiai mane kankina... Jei nebuciau ziureciau kur isvaziuoti i kita miesta ar dar ka...bet kas is to, mano seima gyvena tame mieste kur ir jis, man visvien reiketu grysti. Ai zodziu, nebenoriu galvoti apie nieka... Mes issiskyre ir tikiuosi nebepalusiu.


Aciu uz palaikyma

+2010 03 12, 20:52-->

Manau galvoti apie kita arba ieskoti kito nereikia. Ateis laikas, kai jis pats atsiras Jusu gyvenime.
Ir nereikia gyventi laukiant tos dienos. Reikia gyventi sia diena ir dziaugtis kiekviena diena. Svarbiausia neuzsidaryti tarp 4 sienu. Pasilinksminti puikiai galima ir turint vaika.

Puikiai pasakyta

jungiuosi i jusu bury

suprantu tave..tikejau,kad pasikeis,poto daug atleidau,kentejau,jauna esu ir vienisa mama:) viskas tikrai bus gerai,stiprybes.