Vieniša mama ir patarimai joms

nu jo, baisi ta "visuomene", ir suprantu kad demesio i ja negali nekreipt..kai paskaitau tokais istorijas tai pas mane saules tikrai daug tada, ir sese palaiko, ir tevai zinau kad pades, prikisa si bei tai , bet is anksto dziaugiasi anukais is tikro. o del draugu , tai zinau kad geriausia drauge tikrai palaiko, o kitos kurios maivosi ir ale nu kaip tu cia taip ir ziuri jau kaip i zemesni sluoksni tai tokios ten drauges, atsiriboju nuo tokiu, sakau kad viskas gerai ir daugiau nieko. Bet man tai vistiek vienisa nescia moteris tai tas pats kaip kokia liga serganti, visi pradeda kazkaip vengti, apeiti, stengiasi nieko neklausineti, gal isivaizduoja kad vien druska barstytu ant zaizdos, ta tai jauciu , visad po darbo noriu tik namo, i lova ir ka nors megsti man ir tada nereik nei zmoniu nei kitu pramogu tik issikalbeti tai labai reikia, kai sunkumas uzeina. bet visos sutinka, kad vaikas atperka visus kryziaus kelius

Sveikutės
aš vis dar bijau pasakyti savo tėvui, kad jis taps seneliu
gal sakau, geriau parodyt jau " gatavą" anūką

kažkaip pradėjo apimti abejonės ir visiškas nepasitikėjimas savimi..kad nesugebėsiu viena augint mažiuką neturiu jokio supratimo nei ko reikia bent minimaliai pradžiai..vienu žodžiu, pradėjau jaustis visiška nevykėle

Nasata, susikaupk. Gal turi tikrai gera drauge, kuri turi vaikuciu? Ji tikrai tau padetu ir patartu, ko reiks minimaliai pradziai

as kai tevui pranesiau, apsizlumbiau del tokios situacijos - o jis is dziaugsmo sokinet pradejo - buteli atsidare, ir protino mane - ko as cia zliumbiu - juk naujas zmogus pakeliui - ir dziaugtis reikia, o ne verkt. Su vyrais visaip buna - ir visais laikais budavo, ir bus vienisu mamu. I tai jis net nekreipe demesio. O patikekit, atrode, kad sunkiausia pranesti bus jam. Smagu prisimint

Ačiū. Man stiprybės ir jėgų suteikia būsima vaikėlis.
Papildyta:
Tikrai graudi tavo praeitis Poli1 ir ačiū Dievui, kad viskas tik praeitis.
Jei būtų man kas pasakęs, kad mano atvejis tipo "nestandartis" - neištekėjusi, niekam nesakau, kas vaiko tėvas (nes aš jo tokiu nelaikau) ir dėl to turiu darytis abortą-būčiau ne tik spjovus į veidą.
Tavo istorijoje, man buvo skaudžiausia,kad mama būtent tavęs nepalaikė. Man ir mama leptelėjo, kad vos ne "ką kaimynai pasakys" šitie žodžiai dar giliai ir ilgai širdy gulės. O tėtis nustebino, taip rūpinasi, kad jokių, turbūt jam labai rūpimų klausimų, neužduoda. Gal supranta, kad šitoje situacijoje man sunkiausia buvo:)
O dabar, kad tik mažylis augtų ir stiprėtų- o aš visas negandas pasistenksiu nuvyti, šitie keli mėn. tik eilinį kartą įrodė, kad aš stipri, ir ne tik už save, bet jau už mus du.
Papildyta:


Tai retai mataisi su tėčiu? Kaip matau tavo pilvukui jau 17 savaičių, jau turėtų matytis. O man nebuvo išeities, nes dažnokai matau. Tiesa, tėčiui ne aš, o mama pasakė. Keisčiausia, kad jam jokių klausimų, kurie mane glumintų nekilo. Tik pajūtau didesnį rūpestį ir dėmesį.

Kas čia dabar per nepastikėjimas savimi, sugebėsi ir dar kaip sugebėsi augint vaikelį viena. Jei jau jis pasirinko tave savo mamyte, tai puikiai žino, kad tik tu juo pasirūpinsi

O aš visiška nevykėlė pasijutau tik grįžusi su vaiku namo. Pasirodo nieko nesugebu, niekur nespėju, namie betvarkė, daiktai kažkur dingsta, kažko nenupirkau ir pan. SIAUBAS O svarbiausia, padėjusi vaiką ant lovos, nežinojau kaip su juo bendrauti Labas - pirmas mano žodis buvo, o toliau - tyla. Bet po mėnesio aš įsivažiavau ir supratau, kad jau nėr taip baisu kaip atrodė, kad galima su kažkuo gyventi Gerai, kad bent mažius mane suprato, jis tik valgė ir miegojo, miegojo ir valgė, jokio garso, jokio rėkimo, tik valgė valgė valgė, stabiliai kas 2,5 val. (ir nakti taip pat)

Sveikos,

norėčiau prisijungti prie jūsų. Auginsiu vaikelį viena, nes mano vyriškis dėjo į kojas. Lyg ir norėjo, lyg ir laukėm kartu, kad jau taip pavyks turėti vaikelį, o po to jis nusprendė, kad jis nenori nieko keisti. Lyg ir aš galėčiau taip pasirinkti
mums jau 29 savaitės, gimti turėtų vasario 1.

Sveikinu , Skruzde, kad liko nedaug laiko iki vaikelio gimimo. Ne tu pirma, ne tu paskutine, kuri augins vaikeli viena. Asiku, skaudu, kad likai viena, kad tevui jo nereikia, bet kai gims mazylis, atsiras tiek rupesciu, kad visi antraeiliai isgaruos, nebeliks laiko galvoti. O kai mazylis prades sypsotis, ciausketi, bus tiek dziaugsmo! Jei ir pagalvosi apie eks, tai kaip apie koki vargsa, kuris to negirdi, nemato.

mane tik palaiko mintis, kad tokių kaip aš yra daug, ir jei jos sugebėjo, tai ir aš galėsiu.
baisiausia yra pajusti, kad žmogaus nebegerbi. Aš savo vyriškio negerbiu ir net nenoriu vadinti jo savuoju.

Nasata,
aš, atsidūrusi analogiškoje situacijoje, paklausiau tėvų - ar norite anūko, atsakė taip, žinoma norime, tuomet ir pasakiau - tai va, turėsite. Ir daugiau tuo metu nieko nekomentavau. Žinojo, kad turėjau draugą, bet kad jis "dėjo į krūmus", iškart nesakiau. Kiek vėliau mamai pasakiau, kai ji užklupo mane verkiančią, kad tėtis nenori vaikelio, mama man atsakė, kad ne aš vienintelė tokia pasaulyje, užsiauginsim, rankas, kojas turim, stogą virš galvos turim. Matyt, ir tėtį ji pastatė į vietą, kad neuždavinėtų papildomų klausimų Parodžiau nuotraukytes, filmuką iš echoskopijos, nekyla jokių klausimų. Tėtis net pusryčius į lovą atneša
Nereikia savęs kaltinti, tegul tie vadinamieji biologiniai tėčiai jaučia kaltę visą likusį gyvenimą.
Šiaip savyje išgyvenau ir iki šiol išgyvenu tą patį, ką ir visos, atsidūrusios tokioje situacijoje. Žinote, kad žodžiais to neįmanoma perduoti. Draskė mane biologinis tėtis bene 3 mėnesius, kol dar buvo galima "ištaisyti padėtį". Džiaugiuosi, kad nepalūžau ir nepasidaviau jo terorui. Ir dabar paverkiu, ir naktim nemiegu, bet pasikalbu su draugėm, turinčiom vaikučių, kurios paguodžia, kad visas košmaras baigsis, kai supuosiu savo vaikelį ant rankų. Jau dabar smagu, kai pradeda stuksenti pilvelyje, lauki to atsigulus vakarais. Planuoji, kur statysi lovytę, mezgi tapkutes. Galvoji kaip eisi pasivaikščioti su draugėmis, turinčiomis leliukus, koks jis ar ji bus gražus ar graži, kaip gražiai jį rengsi, kaip jį mylės ir lepins seneliai. Ir tai paguodžia. O lazda turi 2 galus, gali būti, kad biologinis tėtis, aišku ne mano atveju , kada nors gyvenime dar labai gailėsis savo poelgio ir prašys atleidimo. O iš kitos pusės - vadinasi, ne tavo žmogus buvo, o sau skirtąjį tikrai dar sutiksi gyvenime.

Pagaliau pasakiau savo tėčiui naujieną.
Mes matomės gana retai, nes skiria mus gan didelis atstumas, todėl, kai atvažiavau aplankyt į tėviškę, aišku gerokai papilnėjusi . Buvau visą savaitgaly namie, bet vis nesiryžau pasakyt, vos tik pagalvodavau apie tai, iš karto ašaros akyse tvenkėsi.
Bet vis dėlto mano tėtis yra nuostabus, nieko neklausinėjo manęs. Ir praktiškai tik prieš išvažiuodama pasakiau, kad taps seneliu pavasary, žinoma su ašarom akyse ir drebančiu balsu. Ir jis pasakė, kad tai GERAI ir jokio papildomo klausimo...na bent jau kol kas manau, kad jam dar reik suvirškint tokią naujieną
kažkaip viskas vos ne vienu metu ir bendradarbės patenkino savo smalsumą ir užuot spėliodamos, jau išdrįso paklaust ar aš tik nesilaukiu Tik užvertė klausimais iškart kas tėvas ar pripažįsta vaiką ir panašiai, net pasimečiau iš pradžių. Vos nepasiunčiau ant trijų raidžių . Pasakiau: smagu kolegės, kad rūpinatės ne kaip aš jaučiuosi, bet iš kart kas tėvas, gal sakau, atsiųst CV jo asmeniškai kiekvienai, gal dar papasakot apie pozą, per kurią pastojau Bandau viską juoko formoj paaiškint..

Ir dar, kas smagiausia: jaučiu savo mažumėlės judesiukus

Nasata, jei koleges dar paklaus apie teva, tai pasakyk: spekit, kurios is jusu vyras "pasidarbavo". Daugiau klausimu nebebus, tik ju vyreliams riesta gali buti.