Mokomės fotografuoti

sayonara, nu tai savi-raiška - nu pats žodis reiškia, kad išreiški save, savo požiūrį į pasaulį per meną, nu per fotografiją konkrečiai. pagrindinis "kūrybos" komponentas - kžk naujo ir vertingo. Faktiškai - kas tau ir kitiems iki tol buvo nepažįstama (arba žinojai, bet neišreiškei kžk suprantamu būdu). O kadangi kiekvienas žmogus yra unikalus ir jo požiūris į pasaulį savitas, nu tai išreikšdamas save jis ir kuria. Nu nžn, aš taip suprantu. galvoju dabar apie pvz, kokios nors veiklos, kurioje išreikščiau save, bet nekurčiau Žinoma, ta kūryba nebūtinai turi prasmę pasauliniam kontekste, bet Man tai yra savęs išraiškia kuriant. Aš atrandu savyje ir įforminu dalykus, kurie man svarbūs. Aš gal saviraišką sudėtingiau suprantu - man tai nėra bile kokia veikla, svarbu aš ją darau, tai atseit taip ir išreiškiu save. Man tai toks gan kryptingas būdas ieškoti išraiškos/kalbėjimo/fotografavimo formų man svarbiems dalykams išreikšti. sunku suformuluoti gerai tai. O kas tau yra saviraiška, kuri nebūtų kūryba?

dar aš mąstau apie tai, kad žodžis "fiksavimas" dabar turi tokią atseit "žemesnę" reikšmę. Nu tipo, fiksuoti nelygis, reikia kurti. Paskutiniu metu pas mane Sutkaus "Kasdienybės archyvai" yra einamiausias albumas. Ir tai ką jis ten dare, aš vadinu "fiksuoja", ir man tas žodis turi tokią didelę prasmę. Praėjo jau kžk laiko, kai gali žiūrėti į tas jo nuotraukas per laiko atstumą, o jos kalba, rodo jo požiūrį, jo dėmesingumą mažiems dalykams. Kas tada galbūt neatrodė taip svarbu, bet per laiko prizmę pasidaro. Jis fiksuoja, bet fiksuoja su požiūriu. tas dokumentinis žanras toks subtilus ta prasme yra - kad atseit nieko nekuri, tik fiksuoji. bet kaip skirtingai gali tai daryti, kaip pats dėmesys tam tikriems dalykams atskleidžia autoriaus požiūrį.

sergu, tai mąstau

a, bet mano ne grafinis, mano daiktu

na aš gamtamokslinės iliustracijos nesiekiau Dariaus paskui tokią mini parodėlę, kuri vadinos "pasipuošęs laikas", su tokia va mintim Ir tikrai mačiau, labai mačiau va tokiu būdu prieš žmogų pasidabinantį rytą, kuris va tokiais paprastais perliukais priverčia nusišypsot ir kt. (ne nebuvo ten tik lašelių fotos). Ir kad dūšios tame buvo įdėta tikrai, pamenu visą dieną po to ryto kaip ant sparnų skradžiojau. Stipriai ir džiaugsmingai. Bet čia vis tiek nemiAnas, nia ? Ir net ne kūryba? Nu aš ne vyras, man ir lašiukai ir vabaliukai "prilimpa" prie dūšios.


Nieks manęs nemyyyyli

labai gerai mastai, linkiu nepasveikti

bet ar aš sakiau, kad tai yra blogai? tai yra tiesiog skirtingi dalykai... sakydama, kad aš fiksuoju, o ne kuriu, aš turėjau omenyje konkrečiai gėlytes, lašiukus ir panašius dalykus... vėl prasideda beprasmė diskusija, kuri niekur nenuves

niekaip negaleciau ne sutikti!!!!
bet sutinku ir su MS, kad fotografuojant 'uzfotografuotus' dalykus verta sustoti ir paieskoti antraip tik eilinis grazus kadras

[quote=Gaziulka,2009 09 11, 12:26]

As pilnai sutinku

prisisiunciau verksminguju filmu ,dabar reiks paieskoti laiko

o kodėl lašiukus, gėlytes, tai čia bet ką taip galima "fiksuot" ar čia nuo objekto priklauso, kas jau kūryba, o kas ne?
Man tai kažkas į ką įdedi dūšios, nebūtinai pats rezultatas būna toks kokio tikėjais ar pribloškiantis, bet kad bandymas tai užsidegus imti daryti ir bandyti jau savaime yra kūrybinis procesas.
Mano supratimu vyksta tiesiog abipusis mėtymąsis sąvokomis, į kurias kiekvienas susidedam skirtingas prasmes, todėl ir nelabai susikalbam ...tai ką dabar

Beje, būtų visai įdomu pamatyti, kokios jūsų nuomone na kad ir tų pačių lašiukų nuotraukos jau yra kūryba, o ne "fiksavimas". Tikrai Nors kiek suprantu fotografija neįmanoma apskritai be fiksavimo - jokia.

+2009 09 11, 11:33-->


as tai nez, kaip dar tai paaiskinti. nu nera skirtumo, ar turinys yra gelyte ar lasiukas. taip pat kitiems paprastai ner skirtumo, kiek ten dusios ideta. moksluose visada pagirdavo uz pastangas, bet ivertindavo uz rezultata

skirtumas - KAIP ta lasiuka ar gele nufotkini. nu man is pirncipo sunku isivaizduoti, kaip tai turi buti, nes as nesu ypatingai jautri gamtai. bet su kuo man asocijuojasi lasiukai ant voratinkliu tai su ryto gaiva, lengvumu, saulemis tose lasiukuose, zerejimu, smagumu gyventi, smilgomis, tokiu lengvu rudeniu - tai jeigu tais lasiukais iseitu "pasinaudoti" kaip priemone tai kzk perteikti, tai ir butu mano kuryba. lasiukai kaip faktas manes nedomina. noriu zinoti, ka jie fotografuojanciam REISKIA.

O va kuryba ir menas man yra skirtingos savokos. Kurti (isreiksti save) gali kiekvienas. Menas - man labiau siejasi su socialine erdve, visuomeniniu pripazinimu, visa meno istorija, kritika ir t.t.

Tai va man tas KAIP lašiukai yra kūryba ir įdomu. Todėl ir prašiau pavyzdžių, nes tikrai noriu suprast apie ką kalba kitaip reikalą matantys. Nes žodžiais teoriškai tai suprast daug ką galima, bet realiai tai aš neturiu prieš akis jokio vaizdinio, kad suprasčiau apie ką kalbat iš tikrųjų.
Bet nesutikčiau, kad kūryba yra tikkitiems matomas ir suprantamas rezultatas. Mano supratimu tai kur kas plačiau ir giliau, nei rezultatas. Ir susiję su pačia žmogaus ugnim ir t.t. Čia nebūtinai apie lašiukus, net nebūtinai apie fotografiją. Čia apie kūrybą apskritai. Apie nebūtinai vertintojo paliečiamus ir apčiuopiamus dalykus.


Ir išvis aš čia matau jau per daug versijų kad išeitų aiškiai kalbėt:
1) "lašiukai" gali būt ir menas ir kūryba
2) tai apskritai nei menas nei kūryba ("lašiukai gėlytės"), tik fiksavimas
3) Kūryba, bet ar menas priklauso nuo KAIP

Tai kai atsiranda daugiau nei dvi versijos, susikalbėt nepalengvėja Šiaip aš pati už trečią versiją. Bet vėlgi - meniškumo klausimas irgi yra gana slidi sritis. Na su savo lašeliais (pernykščiais) aš į ją gal labai nepretenduoju, bet kartais ir dabar man į juos pasižiūrėti tiesiog gera.

pilnaties paskutine diena


dabar off topic'as nuo esamos temos jei spausdinat savo darbus, kokiu formatu dazniausiai tai darot? as apie tuos, kur ne seimos nariai, ne sventes ir pan. ne parodai ar ant sienos kabint, bet siaip kokiam tai savo mieliausiu darbu albumukui?