Kas griauna draugystę?

As turbut blogai santuoka isivaizduoju ir tiek

Na, juk nebūtina vaikus perėt tuoj pat, kai susituoki
Et, norėčiau bent trupučio konkretesnių planų santuokos atžvilgiu. Treti metai draugystės, o nieko konkretaus. Ir draugaujam ne nuo trylikos metų

kazkur esu girdejus, kad jei vyro neisivaizduoji savo vaiku tevu, tai nera gerai o tas rupinimasis nu as ir vel nezinau. bet galvoju, kad kai zmogui ner del ko stengtis, tai ir nesistengia. kai yra, kas ji mobilizuoja, tai jis gali ohoho kaip pasikeisti, darboholiku patapti ir dar ziurek visai nieko karjera padaryti. gyvenimas nestovi vienoje vietoje. as asmeniskai vegetavimo (nei santykiuose, nei kur kitur) nemegstu.
nezinau, kas butu, jei pastociau, bet aborto turbut nesidaryciau. auginciau vaika kad ir viena, jei draugas man nepasipirstu ir manes nevestu. paleisciau ta drauga kur nors i platuji pasauli ir tegul klaidzioja, jei jis toks. ir tikiuosi uztektu stiprybes nepriimti jo atgal, jei panoretu sugrizti po ilgo laiko tarpo. nors man sunku ji tokiu isivaizduoti. nors niekada nesakyk niekada. ka gali zinoti.


bet labiausiai tikiuosi ir viliuosi, kad nepastosiu netycia ir nereiks spresti tokios delikacios situacijos. nors pastojimas, manau, nebutu (ar bent jau nebutu buves) ne is meiles. bet situacija vistiek delikati.

Aš aborto irgi nesidaryčiau, nors nesu tikinti, bet man tai nepriimtina. Auginčiau.

O dėl įsivaizdavimo tėvu - įsivaizduoju... Po dešimties metų gal visai padorus tėvas būtų gal po penkerių... Bet ar verta man laukti tuos penkerius, jei jis dar nė trupučio apie tai negalvoja? Na, išvis nieko nieko negalvoja. Tik neatmeta galimybės "kada nors". Net apytikriai nesam kalbėję nieko.

Patarimu neturiu, nes ju geriausia nedalinti ir neklausyti.
viena vertus, tas "laukti" gali tikrai atsirugti, nes kai jau nuspresi gimdyti, pastoti gali ne iskarto(neduok Dieve), tada keleri metai gydymo ir t.t. Nepalanku.
kita vertus, forsuoti ivykius irgi nera gerai.

as esu linkus leisti ivykiams teketi sava vaga, bet nesikoncentruoti i drauga kaipi gyvenimo centra, jei jis kol kas nieko neplanuoja, ir gyvenimas viska pats sutvarkys taip kaip reikia. lelius kai uzsimanys, pats atkeliaus i pasauli ir per visokias apsaugas, jei bus lemta. aisku, nesiulau buti neistikima draugui, bet atsisakyti paprasto ir nuosirdaus bendravimo su kitais vyrais irgi neverta.

kartais laikas ir atstumas gali padeti vyrui ivertinti, kas buvo ir ko gali netekti
tik nereikia jo spausti

Turbūt pabandysiu tiesiai šviesiai pasikalbėt ir tiek.
Ačiū už nuoširdų bandymą padėt
O centru aš jo niekad nedariau ir nedarysiu. Būdas mano visai kitokis. Atvirkštinis netgi
O va dėl gimdymo tai tu teisi. Nes jei atidėsiu jį "po 30-ies", galiu ir nebegimdyt. Esu turėjusi problemų, daryta operacija... Et, pasimečiau...
Na, visgi bandysiu kalbėtis. Darsyk ačiū

nezinau, jau turbut trecia karta kartosiu ta posaki forume, bet niekaip negaliu jo israuti:
reikia taip tiketi savo laime, kad isplauktu nuskende laivai

labai geras posakis.. pilnas optimizmo.. tiesa, juk daug lengviau i gyvenima ziureti per optimisto akinius, nei per pesimisto...
manes tas poziuris "noriu - draugauju, noriu - nea" taip pat senai jau nebetenkina... nors pagal metus esu paciame zydejime ir kai kurie sako - kur tu skubi, dar daug laiko turi, toli toli tie 30-ieji .. bet nebenoriu dalinti saves po gabaliuka... vienam zmogui atiduoti save.. visas pastangas.. dali savo sirdies ir meiles.. tikiesi sukurti darnia ir grazia seima ir laime tarpusavyje.. Ir jei dar matai, kad pastangos yra tik is vienos puses, galu gale pati nebesi vertinama, suprantama kaip savaime suprantamas dalykas, ar matai kad jau sneki kaip su siena, o ne zmogumi, kuris is pradziu rodes tavo mintis skaito.. tuomet nusvyra rankos ir sunkiasi asaros.. o jos sunkiasi del to, kad as labai noriu, stengiuosi .... ir neiseina.. Drauge tuoj pasakytu - tu ne jam skirta.. turi savo kely sutikti kelis ne tau skirtus vyrus, kad ismoktum pamokas, gerai paruostum namu darbus ir atpazintum ta tikraji savo gyvenimo vyra ir butum pasiruosusi su juo buti.... tad jei dabar nepatirsi liudesio, tai veliau nepazinsi saldaus dziaugsmo..
o atrodo, kad jau sitas ir yra tikrasis gyvenimo vyras.... ir atrodo kad myli... kas paskui pasirodo, kad nemylejai, o tiesiog taikeisi, kad butu grazu ir gera poroje...
bet gerai yra tai, jog zinai, kad tas liudnumas praeis.. gal ne rytoj.. bet poryt tai tikrai.. svarbiausia neleisti sau liudeti
merginos, niekada nebukite susiraukusios... nezinai kas ir kur gali isimyleti tavo sypsena

"o atrodo, kad jau sitas ir yra tikrasis gyvenimo vyras.... ir atrodo kad myli... kas paskui pasirodo, kad nemylejai, o tiesiog taikeisi, kad butu grazu ir gera poroje...
bet gerai yra tai, jog zinai, kad tas liudnumas praeis.. gal ne rytoj.. bet poryt tai tikrai.. svarbiausia neleisti sau liudeti
merginos, niekada nebukite susiraukusios... nezinai kas ir kur gali isimyleti tavo sypsena "...


Puikus zodziai.. Senai jau cia buvau..smagu kam pasisieka is jusu:) o uz kitas, kurioms sunku liudna.. ale, ir man nebepyragai...va kitoje temoje rasiau kaip mano gyvenimelis...oj...galiu papasakot...

Nezinau, kaip pas mane reikaliukai issispres...jau darosi baisu..
Kai gyvenom atskirai, svajojom apie gyvenima kartu, kaip ji kursim..bet jau puse metu gyvenam...prasideda pragaras...dazni barniai del nieko...
vakar buvo "topas"...nuo menkniekio issirutuliojojo priekaistai iki pat musu gyvenimo kartu pradzios...isgirdau ju tiek, kiek turbut ne viena jusu negirdejot.... niekada ir taip is jo neisgirstu gero zodzio, o vakar 2 valandas zliumbiau kaip vaikas...:cry paciai atrodo kad stengiuosi, jam atrodo kad ne. (Baja, gyvename jo tevo namu IIa). va cia didele klaida, kad persikeliau ten. Siaubingas spaudimas is ju puses...jis to nejaucia, o as taip...rodos kad viskas slysta is po koju,,,nezinau ka daryt...ner su kuo pasikalbet...gal viska mest ir grist pas savo tevus??

manau viskas buvo pakenciama su uosviais kol uzvakar grizom is Italijos.Atsivezem du kilmingus suniukus, kuriu labai abu norejom, svajojom kad jie gyvens kartu...bet JO tevai neleido kad jie gyventu su mumis, kadangi namas medinis...tai pridarys skados! namas supus nuo ju s....is t.t. Wa tai mane ir suzlugde!!! kazkaip neesu isitikinusi, kad jei issikelsiu jis atsiprasys. Jis yra labai principingas, jei iseisiu tai jis negris...
Jam pasakiau, jei jau suniuku neleido, nes ir triuksmas ir t.t isivaizduok jei butu kas tada??? vaikas ne 10 menesiu verkia... gerus keleta metu..tada butu triuksmo...
o siandien dar i Ia atsikrauste bobulka!!! siaubekas ciuju bus... pats is ten nores begti..

Na štai, pakalbėjau...
Išaiškinau, kad noriu bent maždaug žinot, kada bus vestuvės ir kad noriu pagimdyt iki 30-ies.
Reakcija buvo labai normali ir gavau daugmaž tikslų atsakymą. Ir pažadą vaikų pasidaryt
Na gal tikrai kartais reikia tiesiai šviesiai viską pasakyt...
Laikykitės, merginos, laikykis, Vilnoja... Grįšiu čia pirmadienį, kai darbe būsiu...

o kaip suprasti, kada jau peržengtos ribos? kad jau toliau nebėr kur eiti ?
visada buvau ir esu tos nuomonės, kad nereikia skubėti viską nutraukti, reikia kalbėtis, aiškintis, tobulėti, bet kaip jį prakalbinti...... Atsibodo svetimų mergšių numeriai jo telefone, nuotraukos pašto dėžutėje, praleisti skambučiai........ Atrodo duodu jam viską, ką galiu....... Klausiu, ko tau trūksta, ką man daryt, kad tau būtų gera, sako viskas gerai...... Tada aš sakau, ko trūksta man, ko man reikia, trūksta, bet iki jo galvos mano žodžiai nedaeina....... Net nesako, kad myli Atseit taip pasakyt "dar žiauriau, nei pasipiršti"....... Kiek gi galima laukti, kol subręs tokiems žodžiams? Kol subręs pokalbiams apie jausmus......... Atrodo, kad tik man vienai visko reikia....... Jei pasakau, "aš tau visai px", net nepaneigia
Būna ir gražių akimirkų aišku Bet ne taip dažnai, kaip norėtųsi
Kaip liūdna